Sausio 2-ąją gimęs režisierius, aktorius, Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas spindinčiomis akimis pasakoja apie šventes šeimoje, tačiau paklaustas apie gimtadienių paminėjimus teatre suglumsta: „Nemėgstu pompastikos ir ilgų sveikinimo kalbų“.

Ar švęsti gimtadienį ir Naujuosius metus kartu taupiau? Režisierius pasakojo, kad apie taupymą jo tėvų šeimoje nė nebūdavo galvojama: pinigų niekada nebūdavo, bet jų visuomet užtekdavo.

„Vis dėlto dažnai tos šventės natūraliai susijungdavo. Iš vienos pusės, gal ir gerai. Kita vertus, kartais gimtadienis taip nepastebimai įsiliedavo į bendrą Naujųjų metų šurmulį. O kartais jau norėdavosi po Naujųjų tik ilsėtis. Tokia dviprasmiška diena“, – sakė apie gimtadienius paprastai vengiantis kalbėti menininkas.

Studijuodamas būsimasis režisierius ne visuomet galėdavo grįžti pas tėvus, tada kurso draugai susirinkdavo nuomojamame kambaryje. „Specialybės disciplina būdavo kasdien nuo 18 iki 22 val. Taigi Kūčių vakarą po paskaitos palinkėdavome vieni kitiems ir dėstytojai gerų švenčių, o po to kažkuri dalis rinkdavomės tame bute“, – studijų laikus prisiminė A.Latėnas.

Jaunystėje, A.Latėno pasakojimu, gimtadieniai būdavo tiesiog dar viena puiki proga pabūti su draugais, artimaisiais. Jau pradėję dirbti teatre, sostinės Žalgirio gatvėje vieno kambario butelius buvo gavę Arūnas Storpirštis, Kostas Smoriginas ir A.Latėnas: „Per Naujuosius metus ar gimtadienį tuose mūsų buteliuose visas teatras apsilankydavo. Ten praėjo kūrybingiausias, linksmiausias laikotarpis.“

Taigi tuo metu tikrai nesinorėjo plakti švenčių – Naujųjų metų ir gimtadienio – į vieną. „Pasibaigus spektakliui Naujųjų metų vakarą, pradėdavome švęsti. Dažnai net ir kitą rytą vykdavo vaikiškas spektaklis, taigi nori ar nenori, reikėdavo atlaikyti. Anais laikais nebūdavo pinigų eiti į kavines, rengdavome suneštines puotas: žinai, kad kažkur eisi, tad ko nors atsineši. Užtekdavo visiems, būdavo linksma, gera. Kažkaip užtekdavo ir laiko, ir sveikatos“, – pasakojo A.Latėnas.

Kai sukūrė šeimą ir vaikai dar buvo maži, per šeimos šventes A.Latėnas su žmona Elvyra dažnai važiuodavo pas jos mamą į Širvintas. Dabar gausi šeima renkasi jų namuose. „Atsivežame ir mamą, atvažiuoja giminės, visi trys vaikai atvažiuoja. Dabar vaikai – jau su šeimomis. Šiemet savo pirmąsias Kūčias ir Kalėdas pas mus sutiks sūnaus Balio ir dukros Emilijos vaikai“, – džiaugėsi A.Latėnas.

Su šypsena menininkas pasakojo, kad per Kūčias šeima lieka pas juos nakvoti, ir tuomet per naktį visi migruoja iki papuoštos eglutės apsimesdami, jog nemato ir negirdi vieni kitų – neša dovanas Kalėdų rytui.
Galiausiai režisierius atskleidžia, kodėl iš karto perspėjo nenorįs kalbėti apie gimtadienius šiais laikais:

„Nelabai mėgstu jų ir švęsti. Penkiasdešimtmetį, pavyzdžiui, taip pat stengiausi atšvęsti be tų sveikintojų eilių. Susireikšminimo niekada nemėgau. Buvo tik meninis pasirodymas, aš padėkojau tėvams, ir labai norėjo tuometė ministrė Roma Žakaitienė pasveikinti. O tuomet sakiau kolegoms – eime, ramiai kartu pabūsime. Pasisekė išvengti tos pompastikos.“