Kodėl moterys apsipila ašaromis, kai nėra dėl ko verkti? Todėl, kad pervargo. Taip nutiko ir aktorei Inetai Stasiulytei, kuriai šis ruduo – kaip niekada darbingas.

Ineta filmuojasi TV3 seriale „Drąsos kaina”, dalyvauja parodijų šou „Dar pažiūrėsim...”, projekte „Šok su manimi”, o kur dar dvi premjeros teatre... Ji nemėgsta sakyti „pavargau”, bet kitąsyk nieko nebegali sau padaryti. Tada belieka kristi į lovą ir miegoti. Gal „net” iki penkių ryto, kai žadintuvas vėl pakvies į filmavimus.  

– TV3 televizijoje šį sezoną tavęs itin daug. Štai ir sužibo toji žvaigždė?

– (dainuoja) „Mano t-v-trys...” Tai jau tikrai! Šį sezoną taip jau nutiko, kad gavau daug darbo pasiūlymų.

– Krūvis išties didelis: serialas, laida, šokių projektas, spektakliai teatre...

– Ir dar išpuolė dvi premjeros! Ką tik įvyko R. Tumino „Mistro” premjera, o jau kitą dieną pradėjome ruoštis antrai premjerai.

– Vargu, ar lieka laiko ramiai kavos išgerti ar su dukra sausainių išsikepti?

– Aš kavą išgeriu tik kalbėdamasi su kolegomis, prieš repeticijas, o kad namie galėčiau atsisėsti ir ramiai atsigerti kavos... Na, nėra kada.

– Kai toks tempas, tai ir stogas gali pavažiuoti, – gali netikėtai apsiašaroti vidury tiesioginio eterio...

– Akivaizdžiai! Taip ir nutiko praėjusį šeštadienį per „Šok su manimi” transliaciją. Bandau tvardytis, suprantu, kad tai kvaila, net nebegirdžiu, ką komisija šneka. Tik verkiu, ir nieko negaliu padaryti – toks nevaldomas dalykas... Einu į užkulisius, manau – jau dabar tai išsibliausiu. O ten iškart – kamera, mikrofonas. O, mamyte... Pervargimas – natūralu.

– Mėgsti paverkti? Vis dėlto aktorė – jautri siela...

– Kad ne – aš ne iš tų, kurios verkia. Labai retai išgirsite mane sakant „pavargau”. To žodžio labai nemėgstu. Kojos neša – vadinasi, dar galiu ir darysiu. Nors kartais, žinoma, būna tokių dienų, kad atrodo, lyg būtum pavartojusi „liūdnųjų narkotikų”, – sėdi ir niekaip negali jų išvalyti iš organizmo. Tačiau išsimiegi, ir kitą dieną vėl viskas gerai.

– O tu dvejoji rinkdamasi darbus, ar kiek siūlo – tiek stengiesi imti, nes niekada negali žinoti – galbūt tuoj įsivyraus štilis?

– Teatre aš turiu etatą, esu įsipareigojusi. Taip jau sutapo, kad dabar – dvi premjeros iš eilės. Bet nusiteiki, kad reikės tai padaryti, ir darai. Kai pasiūlė dalyvauti šokių projekte, įvertinau savo užimtumą teatre, pasitariau, suderinome, kad šeštadieniais, kai televizijos tiesioginiame eteryje man reikės šokti, neturėsiu jokių spektaklių. Taigi – tvarka, apsiėmiau dalyvauti. O kadangi viską įmanoma suderinti, tai ir kvietimą vaidinti seriale priėmiau. Bet taip jau nutinka su tais filmavimais, kad prie geriausių norų galiu tam skirti laiko tik nuo 5–7 val. ryto, likusią dienos dalį esu paskendusi kituose darbuose. Štai ir po spektaklio premjeros nevykau švęsti su kolegomis – skubinausi į šokių repeticiją, kuri tęsėsi iki 2 val. nakties.

– Sulaukusi kvietimo „Drąsos kainoje” sukurti vieną pagrindinių vaidmenų nedvejojai?

– Kai ėjau į pokalbį, prašiau režisieriaus man atvirai pasakyti, kaip bus formuojamas tas mano personažas, kad tai nepakištų kojos, nes žmonės linkę sutapatinti aktorių su vaidmeniu. Kažkam gali atrodyti, kad aš iš tiesų esu tokia bjauri... Kodėl sutikau ten vaidinti? Nes įsigilinau, kokia ta mano herojė Aurelija. Ji man nepasirodė labai neigiama, tiesiog tokia jos pozicija: Aurelija negali susilaukti vaikų natūraliai, todėl padarys viską, kad jų turėtų bet kuriuo kitu būdu. Priemonės, kurių ji imasi, galbūt iškreiptos. Tačiau kiekvienas žmogus, priimdamas tam tikrus sprendimus, turi labai stiprią motyvaciją. Ir šiuo atveju aš tos savo herojės motyvaciją turiu dar labiau sustiprinti, kad ir pati visu tuo patikėčiau.

– Ar seriale vaizduojamas šeimos modelis bent kiek artimas tavo realios šeimos modeliui? Ar tavo mama, kaip ir Larisos Kalpokaitės personažas, mėgsta reguliuoti vaikų gyvenimus? Ar turi brolį?

– Nei aš brolį turiu, nei mama į mano gyvenimą kišasi. Yra kaip tik atvirkščiai – supratimas, palaikymas. Serialo šeimos modelis man visiškai svetimas.

– Iš kur tu kilusi?

– Iš Telšių, esu žemaitiško charakterio. (šypsosi.)  Turiu to kietumo, kuris iš šalies gali pasirodyti lyg arogancija, perdėtas pasitikėjimas. Man keista ir labai gaila, kad kai kuriems taip atrodo.

– Tavo herojė irgi kieta. Jos vyras, atrodo, kitąsyk susigūžia žmonai vien pažvelgus.

– O kaip iš tikrųjų sudėtinga gyventi tokioms moterims! Suvokdamos, kad gali daug padaryti, jos ima kontroliuoti viską. Ima vadžias į savo rankas, nes tiki, kad suvaldys situaciją, žino, kad turi galią tam tikroje srityje ir tiesiog gali padėti žmonėms, kad ir savo broliui, savo šeimai. Tam tikra prasme mano herojė serga už savo šeimą.

– Bet čia pat ir mausto tą savo brolį, jo ateitį kuria pati.

– Aišku, Aurelija yra egoistė, ir brolio gyvenimą tvarko savo nuožiūra. Bet ji tiesiog įsitikinusi, kad geriau už brolį žino, ko jam reikia. Tai klaida, tačiau kiek realių tokių žmonių yra, kiek tokių santykių per gyvenimą pamatysi!

– Jei tavęs artimas žmogus prašytų patarimo – stengtumeisi nurodyti, pačios manymu, teisingą kryptį, ar veikiau gūžčiotum pečiais – „nežinau, tu spręsk”?

– Nesiskubinčiau piršti savo nuomonės, aš mėgstu išanalizuoti situaciją. Visada yra dvi išeitys. Dažnai sakau: net jei tave suvalgys, turi du išėjimus. Viršutinį ir apatinį... Reikia šnekėti su žmogumi, kad jis pamatytų savo padėtį lyg atsitraukęs, iš šono. Dažniausiai, jei labai giliai kapstoma, tik dar giliau klimpstama. Žmogus nebesusigaudo, kaip iš šalies viskas atrodo. Tada tu gali pateikti vieną variantą ir kitą – kaip čia geriau išspręsti problemą. Bet jokiu būdu nesakyčiau „ne, šitaip negalima, neteisinga”. Savo tiesos negalima primesti.

– Kas yra tavo paguoda, kaip atsipalaiduoji?

– Aš pačiame procese stengiuosi neapkrauti savęs nereikalingomis emocijomis, kas mane galėtų išmušti iš vėžių. Gal kitąsyk kam nors galiu pasirodyti visiška bejausmė, nes nereaguoju taip, kaip įprasta reaguoti. Pavyzdžiui, kam nors iš rankų netyčia iškrenta brangus puodelis, sudūžta. Kaip dažniausiai elgiamasi? Pykstama, rėkiama, priekaištaujama, – kodėl tu buvai neatsargus, kodėl sudaužei. Bet faktas yra toks: puodelis jau sudužęs. Ir tu turi pasirinkimą: ar kelti konfliktą, ar surinkti šukes ir užplikyti abiem kavos į kitus puodelius. Viskas paprasta. Aš neeikvoju savo energijos nervingiems konfliktams, nors iš šalies dėl to atrodau kaip ameba. (juokiasi.)

– Ir neišneštos šiukšlės, nesuplauti indai niekada netrukdo?

– O kokia čia problema? Jeigu tau trukdo šiukšlės – tai tu paimk ir išnešk, ir problema bus išpręsta. Kodėl kitas žmogus, jei jis to nenori, turi nešti šiukšles? Kas tave paskyrė vadovauti?

– Kalbi kaip svajonių žmona! Jokių buitinių skandalų?

– (juokiasi.) Ne... Tiesiog aš viską galiu pasidaryti pati. Ko negaliu pati – susirasiu žmogų, kuris padės, tarkime, pakelti spintą ar pakabinti sunkią spintelę. Nereikia iš to daryti tragedijos, vaidinti silpnos moterytės, tarsi už tave kas nors kitas ką nors turėtų padaryti. Imi ir pasidarai! Jei negali – prašai pagalbos.

– O ar dėl tavo užimtumo šeimoje nekyla dramų? Juk tavęs vis nėra namuose, vis kažkur leki...

– Tai aišku, normalu.Yra įtempti darbo laikotarpiai, bet jie – ne pastovūs, tai nesitęsia metus, jie užeina bangomis ir praeina. Tai jau įprasti dalykai. Užeis ir praeis.

– Ir nieko vertos tos kalbos, kad tavo gyvenimo partneris Eduardo Gimenezas neapsikentė ir išėjo gyventi kitur?

– Ne, nieko vertos tos kalbos. (šypsosi.)

– Jųdviejų dukters šokiai nevilioja? Juk ir tėtis šoka, ir mama...

– Gruodį Upei bus jau šešeri. Norime vesti šokti, tik reikia išsirinkti – kur. Į baletą? Na, ji labiau moderni. Tai aš būdama 4-6 metukų išgyvenau susižavėjimo baletu periodą. Man tai buvo fantastika, neįstengiau suvokti, kaip tos moterys (balerinos) skraido... Beje, aš laisviausiai sėdėdavau virvute, tiltelius darydavau, kojas užsikardavau ant kaklo. Tėvas imdavo už riešų, kilstelėdavo, ir aš tuoj virvutę išriesdavau į kitą pusę...

– Balerina netapai, bet vis tiek šoki, vaidini scenoje, televizijos filme. Svajonės pildosi?

– Pildosi, jei teisingai užsiprogramuoji. Būtinai reikia svajoti apie tai, ko norėtum, o ne gintis nuo to, ko bijai. Mintis yra žiauriai galinga. Tikėjimas savimi svarbus. Kai tu myli save – neperžengdama ribų, nenusisvaigusi – tiesiog normaliai myli, tada nebelieka, kas trukdytų judėti į priekį. Jeigu nėra to pasitikėjimo savimi, jei galvoji „man tikrai nepasiseks, aš nesugebėsiu” – taip ir bus. Reikia manyti kitaip – „na, gal ir nepavyks, bet pabandom!” Privalai save mylėti,  vertinti.

– O kaip pati save vertini „Drąsos kainoje”? Jau užsikabinai už vaidmens, ar dar vis ieškai savyje Aurelijos?

– Prieš eidama vaidinti apmąstai, kaip turėtų atrodyti ir elgtis tavo personažas. Bet filmavimo aikštelėje pasitari su kolegomis, ir staiga viskas gali apsisukti. Čia daug spontaniškumo, dinamikos. Su Aisčiu Mickevičiumi – seriale jis vaidina gydytoją Simoną Baką – filmuodamiesi žaidžiame. Išeina toks „ping-pong”. Labai daug juokiamės. Ir su Sergejumi Ivanovu, kuris vaidina mano herojės vyrą, vis kikename: mes tikri maniakai, nes mums trūks plyš reikia vaiko! Šio serialo kūrybinė grupė, visa komanda nuostabi. Mums gera dirbti kartu.

– Todėl vaidintum ir antrajame, ir trečiajame, ir ketvirtajame „Drąsos kainos” sezone?..

– Kiek tik jų bus – tiek vaidinsiu!