Naujausias S. Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ paties autoriaus įvardijamas kaip egzistencinis. Duodamas interviu spaudai autorius prisipažįsta, kad nelabai paisė istorinei literatūrai būdingų bruožų.

„Rašytojas gali tik suaktualinti istorinius įvykius, atkreipti į juos dėmesį, bet jis niekad nebus geras tyrinėtojas, jis visuomet dėl gero siužeto posūkio, dėl literatūros išduos istoriją. O jeigu taip nesielgs, bus ne rašytojas, o istorikas. <...> Iš esmės tai egzistencinis romanas, kurio įvykiai vyksta tikromis istorinėmis aplinkybėmis“, – teigia S. Parulskis, romano tema pasirinkęs ne tik žydų, bet ir lietuvių tautos istorinį skaudulį – Holokaustą. Beje, „Tamsos ir partnerių“ ne tik tema nauja lietuvių literatūroje, bet ir pozicija šiuo atveju pasirenkama ne tradicinė – kalbama ne apie auką, o apie budelį. S. Parulskis labai taikliai įvardija tai, kas ištiko abi tautas: „Holokaustas – žydų tautos tragedija, žydšaudžiai – lietuvių tautos tragedija.“

Lietuviai vis dar ieško kaltų ir teisiųjų, vis dar ginčijasi, ar daugiau buvo gelbėjančių, ar naikinančių žydus. S. Parulskis išvengia šitų ginčų:  jis nei teisia, nei teisina, tiesiog pasakoja jauno vaikino istoriją, išvesdamas aiškias paraleles su Evangelija. Taip sužadinama ne tik mūsų krikščioniška pasaulėjauta, bet ir stimuliuojama vaizduotė: nors įvykiai vyksta chronologine tvarka, tačiau aiškios paralelės tarp romano veikėjų ir Šventojo Rašto, galiausiai net tarp įvykių ar detalių, tekstą daro nevienasluoksnį, praplečia interpretacijos ir suvokimo ribas. Daug apie romaną pasakyta paties autoriaus, tačiau nemažai erdvės paliekama ir skaitytojo apmąstymams.

„Nuo vaikystės girdėjau, kad žydai nužudė Jėzų Kristų. Visi mokėjom skaičiuotę „Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom...“ Ir paskui skaitydamas apie žudynes nuolat rasdavau vieną iš svarbių, nors gal ne pagrindinių argumentų – žydas Kristaus žudikas.

Man buvo įdomus šis religinis sluoksnis, todėl romane yra tam tikra paralelinė Evangelijos ir Jėzaus Kristaus linija – daug Šv. Rašto citatų, įvaizdžių, po provinciją važinėjantis baudėjų būrys primena apaštalus, pagaliau ir pats Jėzus Kristus nuolatos šmėkščioja.

Kartais net pagalvoju, kad tai romanas ne apie žydšaudžius, o apie Jį, apie mūsų Atpirkėją, apie žmogiškąjį jo pavidalą, apie jo įsikūnijimą. Tai jaudinanti mintis. Man pačiam šis romano klodas vis dar šiek tiek mįslė, jis atėjo iš nežinia kur, iš labai giliai ir mane baugina labiau nei visos tos lavonų pilnos duobės“, – sako rašytojas.

Iš pradžių galima įžiūrėti paralelę tarp Vincento ir Kristaus: abu juos užaugino patėvis stalius Juozapas. Juolab kad Vincentas ir pats save kuo aiškiausiai tapatina su Jėzumi, o kartą paauglystėje net įsigeidžia pajusti, ką jautė nukryžiuotas Atpirkėjas.

„Kai kryžius jau buvo beveik baigtas – teliko pritvirtinti Nukryžiuotojo figūrą, – Vincentas atsigulė ant kryžiaus, išskėtė rankas ir užsimerkė. Mėgino įsivaizduoti, kaip jautėsi Atpirkėjas, kai ant Golgotos kalno Jį nukryžiavo romėnų kareiviai.“ (p. 55) Deja, romano pabaigoje Vincentas yra ne tas, kuris palieka kapą, o tas, kuris jį aptinka tuščią. Kape nebebuvo Jokūbo Vyresniojo – budelių vadeivos ir vieno atgrasiausių veikėjų (be Menininko). Tokių interpretacinių rebusų yra ir daugiau.

Anot autoriaus, ten, kur yra daug mirties, neišvengiamai atsiranda ir meilė, erotika, seksas. Šiame romane meilė tarsi uždrausta: pagrindinio veikėjo mylimoji – ištekėjusi, maža to, dar ir žydaitė. Vincentas myli svetimą moterį, Vincentas yra tos moters tautos budelis. Romane yra scena, kai Vincento mylimąją prievartauja esesininkas, o Vincentas priverstas stebėti. Tačiau ar tai nėra iškreiptas atspindys to, ką daro pats Vincentas: naktį jis myli žydaitę, o dieną fiksuoja, kaip naikinama jos tauta. Judita sako, kad bet kokioje situacijoje žmogus turi pasirinkimą. Vincentas pasirenka būti budeliu, Judita turi valios pasmaugti ją išprievartavusį esesininką ir palikti Vincentą, budelį stebėtoją (tiek prievartavimo, tiek žydų žudymo aktų).

Jei norite kūrinį išlukštenti, skaityti nebus taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pat pradžių. Subtili romano erotika ir iškreiptas menas, žiaurių sušaudymų aprašymai ir budelių vardai iš Šv. Rašto, stebėtojas ir budelis, žmogus, pasislėpęs už objektyvo, pasyvus stebėtojas ir žmogus šiapus objektyvo... visa suliejama į viena. Apie ką kalbama – aišku, tačiau būdas – kaip kalbama – romaną pakelia į tą lygmenį, kai reikia suprasti ne tik paviršių, bet ir atverti prasmes.

Šios knygos pristatymui pavadinimą pasufleravo L. Jonušio tekstas ketvirtajame knygos viršelyje. „Intriguojančios meilės ir mirties, erotinės aistros ir aistros žudyti peripetijos sukuria atmosferą, kurioje palūžta žmogaus tikėjimas Dievu, o tai atveria galimybę skeptiškiems – ironiškiems ir skaudiems – svarstymams, personažų ginčams apie žmogaus dalią griūvančiame pasaulyje.“

S. Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“ nekalbama apie kaltę ar atgailą, neteisiama ir neteisinama, neklausiama ir neatsakoma (lai skaitytojas pats visa tai apsvarsto) – tik pasakojama budelio istorija. Pasakojama taip, kad užvertus knygą protas reikalauja tęsinio. S. Parulskis sako, kad  „kiekviena parašyta knyga – tai dar ir bandymas ne tik ką nors pasakyti kitiems, bet visų pirma pačiam sau.“ Tas tęsinys ir bus tai, ką mes perskaitę knygą pasakysime patys sau.