Valda Bičkutė pripažinta geriausia 2012 m. lietuviško kino aktore. Taip nusprendė prieš Velykas pasibaigusio festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai, balsavę dvi savaites. Į apdovanojimų vakarą atvykusi su draugu operatoriumi Giedriumi Jurkoniu, aktorė atrodė itin stilingai – lyg retro dama.

– Valda, žiūrovai įvertino pagrindinį jūsų vaidmenį Mario Martinsono erotinėje dramoje „Tyli naktis“. Kaip reagavote į šį pripažinimą? – pradėjau pokalbį su aktore.

– Kaip kitaip galiu reaguoti, kaip tik džiaugsmingai? Tai – tiesiog maloni kelio dalis. Jeigu kur nors keliautum, sustotum gražioj vietoj, malonioj kavinėj praleistum laiką, paskui keliautum toliau. Taip žiūriu į šį pripažinimą – man atsitiko kai kas nepaprastai malonaus, ir tai įkvepia keliauti toliau, suteikia jėgų. Esu nepaprastai dėkinga žmonėms už palaikymą.

– Ar tolimoje širdies kertelėje vylėtės, kad būsite pripažinta geriausia praėjusių metų lietuviško kino aktore?

– Oi, ne. „Kino pavasaris“ – ir taip šventė. Šiemet konkurentės, nominantės, mano akimis žiūrint, buvo labai stiprios. Labai gražios ir talentingos moterys. Net nebuvo svarbu, kuo čia viskas pasibaigs.

– Pirmas su šiuo laimėjimu jus turbūt pasveikino draugas – operatorius G. Jurkonis?

– Taip. Jis buvo šalia, ir aš buvau įsikibusi jam į ranką.

– Kad nenualptumėte?

– Ne. Alpti nesiruošiau, bet, aišku, jaudinausi smarkiai.

– Vakare atrodėte tikra retro dama: to stiliaus suknelė, šukuosena, ryškiai raudonai padažytos lūpos. Kas tam vakarui jus papuošė?

– Viską sugalvojau pati. Suknelę pasiuvo siuvėja. Tokių švenčių proga, aišku, norisi jaustis ypatingai, kad pačiam būtų smagu. Nemėgstu specialiai važiuoti pirkti drabužių, viskas atsitinka spontaniškai – pagal nuotaiką. Būna taip: eini Gedimino prospektu, kur nors užsuki, kas nors patinka – ir nusiperki.

– Rusų klasikas Antonas Čechovas yra pasakęs, kad žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys...

– Jis buvo teisus.

– Jūsų prizas – kelionė į Paryžių. Kada ten vyksite?

– Tą dieną man buvo dviguba šventė. Rytą buvo pirmoji naujojo spektaklio repeticija. Jį statys iš Vengrijos atvykęs režisierius. Nuo pat ryto buvo iškilminga diena – pirmas susitikimas su juo, pirmoji repeticija. Šio spektaklio premjera bus balandžio 26-ąją. Iki premjeros negalvoju nei apie keliones, nei apie drabužius, nei apie ką nors kita. Susikoncentravau į darbą – dirbsime intensyviai visas dienas. Po premjeros, kai kvapą atgausiu, tada ir pradėsiu planuoti tą kelionę.

– Ar tai, kad tapote aktore, jaučiatės esanti laimės viršūnėje?

– Mokslus baigiau 2002 m. Man atrodo, viskas vyksta dėsningai, pamažu. Visiems panašiai būna. Įgyjame patirties su kiekvienu spektakliu, su kiekvienu filmu. Įgyjame žiūrovų meilės ir keliaujam toliau. Būti aktoriumi, man atrodo, yra pašaukimas. Aš laiminga, kad pajutau tą šauksmą ir teisingai pasukau savo keliu. Kad neišsigandau, nepabijojau. Vis dėlto gyvenau šeimoje, kurioje nebuvo teatralų. Galėjau ir neišgirsti savo pašaukimo.

– Ar norėtumėte atsiskleisti motinystėje, susilaukti vaikų?

– Be abejo. Ir esu tikra, kad anksčiau ar vėliau tai atsitiks.

– O gal su G.Jurkoniu esate jau susižadėję?

– Ne. Dar net negyvename drauge. Dar duodame laisvę vienas kitam, nes abu esame labai užsiėmę. Dar ne tas laikas. „Kino pavasaryje“ buvo parodytas ir Giedriaus filmuotas trumpo metražo lietuviškas filmas „Revoliucijos teorija“, režisierius – Titas Sūdžius.

– Jus ir Giedrių, galima sakyti, sieja net profesija – abu dirbote televizijos filmo „Pavogta laimė“ aikštelėje. Ar jaučiate, kad jis – antroji jūsų pusė?

– Net pati sau negaliu į tą klausimą atsakyti. Dar anksti. Taip, mes turim daug bendro. Susitinkame spontaniškai, viskas priklauso nuo užimtumo.

– Ar Giedrius jums yra padėjęs kaip aktorei?

– Gal ne. Aš buvau jau pakankamai susiformavusi kaip aktorė ir daug metų dirbanti. Mūsų atveju – tai labiau žmogiškas, o ne profesinis susitikimas.

– O ankstesnis jūsų draugas – žinomas režisierius Rimas Tuminas – jums padėjo augti kaip artistei?

– Žinoma. Jis buvo mano mokytojas. Apie aktoriaus profesiją, kaip ir visas mano kursas, sužinojome mokydamiesi, semdamiesi žinių iš jo. Paskui kiekvienas atskiras darbas, kiekvienas režisierius – vėl kita mokykla. Tu susiduri su kitais žmonėmis, ir kiekvieną kartą kelionė prasideda iš naujo.

– Ar galėtumėte gyventi be meilės?

– Ne, tikrai ne. Jeigu jos nebūtų, ją turbūt susigalvočiau.

– Padarėte puikią karjerą. Ko reikia, kad ji pasisektų?

– Niekad negalvojau, kad ji – tokia sėkminga. Tiesiog viskas teka, kaip teka. Manau, svarbiausia – asmeninės savybės: nuoširdumas, sąmoningumas, atsidavimas, vidinė kultūra, gebėjimas pagauti profesijos esmę.

Gal sėkmė viską lemia? Vienas Dievas težino, jam vieninteliam suprantami šitie dalykai. Aktoriaus karjera apskritai yra tokia, kad niekas neapsaugotas nuo ilgų pauzių. Būna nuostabūs aktoriai, o kartais metai iš metų neturi darbo. Kaip Stefanas Zweigas viename savo apsakyme rašo, likimas darbuojasi deimantiniu grąžtu ir jis pragręžia visas reikiamas skyles, kai tam ateina laikas.

– Ko reikia, kad tave pastebėtų, kviestų filmuotis, duotų vaidmenų teatre? Taip sakant, ar turite receptą, kaip išsilaikyti karjeros viršūnėje?

– Kartais tam reikia gryno atsitiktinumo. Kad kur nors koks nors režisierius apie mane pagalvotų, paskambintų ir per vieną dieną pakviestų į atranką. Tada gauni vaidmenį. Arba negauni. Bet kartu tai – ir aktoriaus profesijos ironija, tragedija, nes nuo tavęs mažai kas priklauso. O kai gauni tą darbą, darai, kas nuo tavęs priklauso, sąžiningai, maksimaliai gerai.

– Kas yra įkvėpimas?

– Tai – dalis darbo, meilės darbui dalis. Jeigu myli savo darbą, jei jis tau rūpi, įkvėpimas ateina.

Kiti „Kino pavasario“ laureatai

Pagrindinis festivalio prizas – 7000 eurų – ir Viktoro Dailidėno kurta statulėlė atiteko lenkų režisieriui Slawomirui Fabickiui už filmą „Myliu“.

Geriausio konkursinės programos režisieriaus titulas skirtas slovakų kino kūrėjai Mirai Fornay už filmą „Mano šuo kileris“.

Geriausiu aktoriumi išrinktas Danas Chioreanas, atlikęs pagrindinį vaidmenį filme „Rokeris“.

Tarptautinės ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos (CICAE) apdovanojimas įteiktas režisierės Rusudan Chkonios filmui  „Keep smiling“ („Nenustok šypsotis“).

Geriausiu trumpametražiu festivalio filmu konkursinėje programoje pripažintas filmas „Švilpukas“, sukurtas lenkų režisieriaus Grzegorzo Zariczny. „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijos atiteko režisieriaus Samo Frenchos trumpo metro juostai „Berniukai žaidžia buzkaši“.

Žiūrovų simpatijų prizas atiteko švedų režisieriaus Maliko Bendjelloulo filmui „Sugar Man“.

Šiemet pirmą kartą įteikta lietuvių kino kritiko Sauliaus Macaičio premija – ji skirta filmo „Ne“ režisieriui Pablo Larraínui.