– Kodėl istorija svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime?

– Visokių žmonių atsiras. Vieniems istorija yra magistra vitae, kitiems – neišsemiamas nutikimų aruodas. Kai to paklausia manęs, istoriko, jaučiuosi kaip gydytojas ligoninėje, turintis atsakyti, kam reikia saugoti sveikatą. Istorija man yra nesibaigiantis būties prasmių šaltinis.

– Tai jau psichologinis momentas.

– Friedrichas Nietzsche, ko gero, buvo pirmasis, kuris supurtė akademinį, inertišką nusiteikimą, kad praeitis mums viską dovanoja ir nulemia. Tuomet herojiški pasakojimai, išpūsti paminklai, patetika, pseudoromantizmas tampa kaip valstybės propaganda. Viskas, kad priklauso nenuoširdiems dalykams, ima trukdyti.

Žmogui gali atrodyti, kad viskas, kas didinga, jau praeityje, liko tik pašluoti istorijos skersvėjuose susikaupusias šiukšles. Tai klaidinga pozicija. Mano požiūris stipriai susijęs su F. Nietzsche nusiteikimu, kad mes vis tiek esame laisvi ir turime siekti būti laisvi.

– Barbara Skarga savo knygoje „Istoriškumo ribos“ kelia klausimą, kodėl svarbu matyti save kontekstuose, kodėl svarbu žinoti istorijos vingius. Tam, kad jaustumėmės visaverčiai, ar ne?

– Man ši autorė taip pat labai patinka. Manau, kad tikrai didelė takoskyra tarp didžiojo pasakojimo apie valstybes, karalius ir prezidentus, ir tos praeities, kuri srovenu kiekviename atskirame žmoguje. Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą, ir, nors tai trumputė akimirka, susigaudyti būna nelengva. Tuo pačiu žmogus mokomas apie didžiąsias valstybių, institucijų ir pan. istorijas. Kurioje vietoje jis pats, jo paties gyvenimas ir likimas?

Kuo toliau į Rytus, tuo mažiau individas kažką reiškia. Tuo mažiau reiškia jo mažoji istorija, jo genealogija, protėviai. Kiek mes kiekvienas žinome apie savo prosenelius? Kiek istorijų esame prisigaudę? Lenkų kultūriniame naratyve tai dažnai aptarinėjama ir ima reikšti vis daugiau.

– Ar tai matome geografiškai? Kuo toliau į Rytus, tuo mažiau mažojo kiekvieno žmogaus pasakojimo?

Kuo toliau į rusišką, bizantišką kultūrą, tuo mažiau reiškia atskiras žmogus.

– Kuo toliau į rusišką, bizantišką kultūrą, tuo mažiau reiškia atskiras žmogus. Jis neturi jokios substancijos. Svarbiausia yra viešpats, valdovas. Mums, europiečiams, tai pamėkliška būties forma. Ten nėra vakarietiško individualizmo, nėra individo laisvės prasmių.

– B. Skarga taip pat rašo apie kertinių datų žinojimo reikšmę. Ar sutiktumėte, kad žmogus privalo žinoti esminius istorijos įvykius?

– Žinoma, kad privalo. Tik niekas negali pasakyti, kokiomis proporcijomis, kokiu tankiu tai turi būti žinoma. Yra jautri priklausomybė tarp datos ir suvokimo, ką ji reiškia. Posovietinio švietimo aukų bėda yra tai, kad turime daug vardų ir datų, kurios egzistenciškai nėra įreikšmintos.

– Profesorius Alfredas Bumblauskas neseniai sakė, kad jei būtų jo valia, vadovėliuose nebeliktų istorijos datų.

– Aš taip pat nesu datų vergas, bet vis tiek reikia orientuotis laike. Datos yra kaip chronologiniai rėmeliai. Mes juntame laiką ir, jei esame pakankamai jautrūs, galime laike pajusti kažkokias savo generacijos bangas.

Pavyzdžiui, ką reiškia šimtas metų? Galima tai matuoti arklio gyvenimais, galima žmogaus, galima kokios kontoros. Vakaruose, pavyzdžiui, kokiame nors Italijos miestelyje šimtas metų mažai ką reiškia. Ten dažų sluoksnis gali būti šimtą metų tas pats ir neperdažytas. O ką tai reiškia mums...

Istorijoje tas šimtas metų nėra daug. Tačiau jei viską matuojame žmogiškumo matais, šimtas metų reiškia tokią simbolinę ribą tarp kognityviosios atminties ir to, kas išsaugota mūsų kultūrinėj, akademinėje, profesionalioje istoriografijoje.

Kognityvioji atmintis – tai, ką esame girdėję iš savo protėvių. Paskutinysis, kurį aš girdėjau, buvo senelis, pasakojęs apie Vasario 16-osios įvykius, nepriklausomybės karus, nelaisves ir pergales. Dabar laikas pasislinko tiek, kad nebeliko gyvųjų, galinčių tai papasakoti. Pasikeitė trys generacijos, jei to laiko žmonės dar gyvi, jie vargiai prisimintų Vasario 16-ąją, nes tuo metu buvo kūdikiai.

– Kam istorija reikalinga žmogui, kasdienybėje su ja neturinčiam didelio sąlyčio?

– Tam, kad sugrąžintų mūsų gyvenimui prasmę. Pasakysiu filosofiškai, nors manau, kad tai gali suprasti bet kas. Jei įsivaizduojame, kad savo metus ir dešimtmečius leidžiame tik tam, kad patenkintume daiktiškuosius siekinius ir žemiausius buitinius interesus, kažkada turėsime pajusti tuštėjimą.

Ar kas pradėjo skaityti, ką parašė J. Basanavičius?

Gal su tuo susijęs mūsų nelaimingumas – nes nutrūkome nuo tradicijos, tikėjimo ir pasitikėjimo. Mes pamiršome savo senelius ir protėvius, nebežinome jų vardų, nežinome, ką jie veikė vienu ar kitu metu. Liovėmės vertinti žinias ir žingeidumą, bet dėl to netapome laimingesni.

– 2017 m. prasidėjo Jono Basanavičiaus „projektu“ Vilniuje, prie Filharmonijos, o baigėsi Vyčio „projektu“ prie buvusių KGB rūmų. Simboliška?

– Man tai kvepia rimtu antropologiniu tyrinėjimu. Tai socialinės psichozės pavidalą įgyjantys reiškiniai. Ką reiškia ta paminklų manija, argumentų išnykimas? Man tai visiška mokslinė problema. Negaliu pasakyti, iš kur tiek kvailybės ir beprotybės viename. Bet kai kalbame apie J. Basanavičių ir kitus dalykus, esmė juk ne paminkluose, o ar tai padėjo kam nors atsiversti tekstus? Ar kas pradėjo skaityti, ką parašė J. Basanavičius?

– Tikėtumėte, kad kas nors ėmė skaityti?

– Tikėčiau. Manau, kad vienintelis būdas nesukvailėti tokiu atveju – eiti prie esmės, prie tekstų. Ne tik duoti akims pasitenkinti etiketėmis, bet ir gilintis į turinį. J. Basanavičius buvo didingas žmogus, o kai jis didingas, neužtenka vien uždėti mundurą ar priklijuoti kokį nors ženklą. Neužtenka ir ginčo, kur pastatyti paminklą. Negi menkavertis meno kūrinys gali įamžinti tokio žmogaus didybę?