- Jolanta Kryževičienė, LRT Kultūros laida „Naktinis ekspresas“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kol Lietuvos informacinėje erdvėje viskas pateikiama taip, kad atrodo, jog pas mus „pavojinga“ gyventi, tol nelabai imamasi rašyti detektyvus, sako menotyrininkas Ernestas Parulskis. „Informacinis spaudimas rodo, kad trileris yra realybėje, ir jo nesinori perkelti į literatūrą. Tačiau kai egzistuojantis trileris išnyks, mes, kaip ir kiekviena šalis, turėsime geresnį ar blogesnį lietuviškų detektyvų rašytojų ir skaitytojų institutą“, – mano jis.
Pasak leidyklos „Baltos lankos“ savininko dr. Sauliaus Žuko, viena priežasčių, kodėl detektyvai – mėgstamas žanras, ta, kad jie šiurpina – žmonėms reikia, kad drebuliukas per nugarą nubėgtų: „Vadinasi, reikia kažko, kas stimuliuoja pojūčius tokiomis keistesnėmis istorijomis. O detektyvai, tiesą sakant, tikrai daugeliu atvejų priartėja prie trilerio, kur ir kraujai taškosi, ir žiaurybės kartais sunkiai pakeliamos, kad perverti vieną kitą puslapį.“
– Mano galva, Lietuvoje nėra įdomių, rimtų, gerų detektyvų. Apskritai detektyvo žanras pas mus nėra išvystytas. Ar esu teisi taip teigdama?
E. Parulskis: Sutikčiau ir iš karto šoktelėčiau 150 metų atgal į lietuvišką kontekstą. Ta laiko juosta, kurią turiu galvoje, yra su keliais inkarais ir gali paaiškinti, kodėl detektyvas ir pats istorijų pasakojimas pas mus yra toks. XIX a. viduryje, kai per laikraščius ir tęstinius pasakojimus atsirado detektyvas, kaip žanras, Lietuvai reikėjo galvoti ne apie detektyvus, o apie kalbos kūrimą, jos įdiegimą į kontekstą. O lenkai, kurie tokios problemos neturėjo, tai pasigavo labai greitai ir XIX a. viduryje jau turėjo pirmuosius detektyvus, sukūrė detektyvų rašymo ir skaitymo institutą ir iki šiol laiko jį labai svarbiu. Tarpukariu situacija buvo panaši – kalba jau buvo, moderni, šiuolaikinė Lietuva irgi egzistavo, bet be literatūrinio simbolinio kapitalo, kurį kūrė sunkiasvorėmis priemonėmis negu kad pramoginė literatūra. O detektyvai, be abejo, yra pramoginė literatūra.
– Ar galime manyti, kad tarpukariu detektyvas jau atsirado?
E. Parulskis: Ne. Justinas Pilyponis buvo išsišokęs ir galbūt nelabai kokybiškas rašytojas, todėl vargu ar galima sakyti, kad jis lemia detektyvo buvimą ar nebuvimą. Be to, tuo pačiu metu nelabai buvo ir vertimų, nes, pavyzdžiui, Agathos Christie, tuo metu populiariausios detektyvų rašytojos, tarpukariu lietuviai taip ir neišvertė. Jie buvo išversti gana vėlai. Georges`o Simenono, kuris irgi pradėjo tarpukariu rašyti, taip pat nevertė. Taigi tie, kurie tuo metu rašė ir buvo patys populiariausi rašytojai, lietuviškai nebuvo išversti ir jų niekas neskaitė.
– Vadinasi, iki sovietmečio lietuviai nesidomėjo detektyvu?
E. Parulskis: Jų ir nerašė, ir neskaitė, ir nevertė. Sovietmečiu situacija buvo lygiai tokia pati. Kaip ir tarpukariu, buvo keli žmonės, kurie detektyvus rašė, bet institutas neatsirado dėl tų pačių priežasčių – nebuvo precedento juos rašyti, nes nebuvo pavyzdžių. Esu suskaičiavęs vertimus – per metus buvo išleidžiami du trys tomai vadinamųjų užsienio rašytojų nuotykių apsakymų, iš kurių du trys nedidukai romanai būdavo detektyvai. Tai reiškia, kad ir vertimų buvo ypač mažai.
Bet reikia prisiminti, kad tai yra pramoginė literatūra, kuri nesuveikia, kurios neatsiradimas galioja daugybei pramoginės literatūros žanrų: mes juk neturime ir fantastikos, ir nuotykių literatūros, dabar jau yra, bet anksčiau nebuvo ir meilės romanų, t. y. istorijų pasakojimas nebuvo lietuvių literatūros stiprybė. O peršokus į šiandieną galima sakyti, kad pramoginė literatūra, kaip pomėgis, vis dėlto yra prabangos elementas – ji atsiranda tuomet, kai atsiranda laisvo laiko.
– Ar lietuviai tikrai nemoka pasakoti siužeto? Nes detektyve labai svarbu naratyvas, siužetas, aiški struktūra.
S. Žukas: Pirmiausia, kalbant kad ir apie XIX a., jei lenkai detektyvą jau turėjo kaip institutą, vadinasi, Lietuvoje, dvaruose, miestuose, jis puikiai galiojo (lenkakalbiams). O lietuviškos literatūros išvis nebuvo – nei rimtos, nei nerimtos. Buvo šiek tiek didaktinės literatūros – mokėmės skaityti. Taigi tada ne detektyvai galvoje. Pasižiūrėkime į pastaruosius 20 metų – kada atsirado kulinarinė literatūra, kulinarinės knygos? Tada, kai jau atsirado sotumo jausmas, kai jau pavalgė, kai parduotuvėse jau tapo galima kažką pasirinkti. Tada atsirado kulinarinės knygos, prasidėjo apie šnekos. Kai nori valgyti, ne tas galvoje.
Tai labai panašu. Kai tveriasi valstybė, turi būti pasakojimas. Gal ir buvo tam tikras pasakojimas, bet jis turėjo būti iš pat pradžių aiškus. O kas yra detektyvas? Kodėl istorijos įdomesnės, kai yra detektyvinės? Nes neaiški priežastis ir pasekmė. Kažkas įvyko, bet kodėl įvyko? Didaktiniame ar daugiau mažiau gerąja prasme su propaganda susijusiame kontekste, kas yra priešas, kas yra savas, – viskas ten aišku. Tautinis naratyvas nereikalauja detektyvų. Ten viskas yra ir turi būti aišku.
– Bet detektyve laimi teisingumas.
S. Žukas: Čia ir ateiname prie visai kitos priežasties, kodėl detektyvai rašomi ir skaitomi. Viena ponia prieš kokius dešimt metų yra pasakiusi, kad grįžta iš ministerijos, kur visko labai daug ir viskas labai sudėtinga, o namie, ačiū Dievui, gali pasinerti į detektyvo pasaulį, kuris gyvenimą sutvarko, nes ten blogiukai turi būti atpažinti ir nubausti. Juk jei tu gaudai gaudai nusikaltėlį, bet nepagauni, tai jau ne detektyvas, o koks egzistencinis romanas. Šiuo atveju šis žanras atlieka tarsi terapinę funkciją.
Yra dar vienas dalykas – detektyvai šiurpina. Vaikai jums pasakys, kad šiurpės – mėgstamas tokios miestietiškos tautosakos žanrų. Ką tai reiškia? Reikia, kad drebuliukas per nugarą nubėgtų. Vadinasi, reikia kažko, kas stimuliuoja pojūčius tokiomis keistesnėmis istorijomis. O detektyvai, tiesą sakant, tikrai daugeliu atvejų priartėja prie trilerio, kur ir kraujai taškosi, ir žiaurybės kartais sunkiai pakeliamos, kad perverti vieną kitą puslapį. Tad nemanau, kad yra vienas atsakymas, kodėl tas detektyvas yra ir kodėl jo nėra.
Viena vertus, detektyvas yra rezgama istorija, kita vertus, jame labai svarbu realiai aprašoma aplinka, kuri turėtų būti to laikotarpio dokumentas: kaip žmonės gyveno, kaip rengėsi, ką valgė ir t. t. Daugiau nei prieš 15 metų į Lietuvą buvo atvažiavęs vienas britas leidėjas ir ieškojo lietuviško detektyvo. Jo specializacija – egzotiškų šalių (pvz., Kinijos) detektyvų vertimai, kurie pritraukia sunkiai įsivaizduojamą gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, Jeanas Christophe`as Grange`as tyčia veiksmą nukelia į Indoneziją ar kur kitur, amerikiečių autoriaus Tony Hillermano inspektorius yra indėnas ir veiksmas vyksta indėnų rezervatuose. Taigi skaitai patį pasakojimą ir dar sužinai, kas darosi aplinkui.
– Kaip manote, ar yra galimybių ir sąlygų atsirasti detektyvų rašytojams Lietuvoje?
E. Parulskis: 2011 m. ir 2013 m. buvo konkursai. Po pirmo konkurso buvo išleistas moksleivių geriausių detektyvinių rašinių rinkinys. Kadangi buvau žiuri narys, perskaičiau gerokai daugiau detektyvų ir būtent tada laiko juosta, apie kurią kalbėjau iš pradžių, kaip ir užsidarė pozityvioje pradžioje, nes pamačiau, kad moksleiviai ir skaito, ir mato. Žinoma, yra ir milžiniška televizijos įtaka (nesakau, kad publicistinės ar naujienų televizijos), bet tikrai justi, kad jie žiūri detektyvinius serialus. O kai visa tai pertransformuojama į tekstą, jie norom nenorom paima tai, kas kalbėta apie antropologinę aplinką.
Vieno detektyvo veiksmas vyksta Palangoje. Siužetas gana paprastas – Saulės akmens pagrobimas, bet aplinka, mokyklos situacija (kaip viskas vyksta, kokie vaikų santykiai, kaip jie kalba) pateikta tobulai (tobulai tiek, kiek gali) – nebuvo nuobodu skaityti. Kol kas Europoje pagal nusikalstamumą užimame antrą vietą, bet, kai jos neteksime, kai nurimsime bent iki septintos ir kai mūsų nebešiurpins (žinau, kad viską utriruoju, bet taip yra įdomiau)...
– Įdomi mintis – kol pas mus pavojinga gyventi, tol mes nenorime...
E. Parulskis: Reikia rodyti kabutes. Pas mus nėra pavojinga gyventi, tik pateikimas toks, kad gali atrodyti pavojinga. Bet informacinis spaudimas rodo, kad trileris yra realybėje, ir jo nesinori perkelti į literatūrą. Tačiau kai egzistuojantis trileris išnyks, mes, kaip ir kiekviena šalis, turėsime geresnį ar blogesnį lietuviškų detektyvų rašytojų ir skaitytojų institutą. [...]
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Klaipėdoje nuvilnijo kalėdinių giesmių festivalis
Prieš Naujuosius metus uostamiestyje tęsiasi šventinių renginių maratonas. ...
-
Į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną
Kiekvieno menininko kelias yra unikalus, o kelionės pradžia dažnai tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kūryba. Monikos Jagusinskytės kuriamas meninis pasaulis - tai subtili sintezė tarp tekstilės, kūno ir vaizdo, pasakojimas apie moterišką p...
-
M. Prymačenko: kai fantazijos pasaulis susitinka su realybe
Marija Prymačenko (1909–1997) – viena ryškiausių Ukrainos liaudies meno atstovių, kurios kūryba šiandien tapo ne tik ukrainietiškos kultūros simboliu, bet ir tautos atsparumo ženklu. Jos gyvenimo ir kūrybos istorija &nda...
-
Ant mirties slenksčio balansavęs Valentinas Masalskis: atsitiktinumų gyvenime nėra12
Panevėžyje žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, statydamas spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre, netikėtai atsidūrė realaus ligonio vaidmenyje. Menininkas sutiko viešai pasidalinti istorija apie užslėptą sveikatos ...
-
Amerikoje gyvenanti menininkė: svajonėse ir sapnuose regiu save gimtinėje15
Dažnai tikime, kad Naujieji metai gali atnešti stebuklą, o štai JAV gyvenanti menininkė Jolanta Talaikienė sako, kad stebuklai esame mes patys. „Kiekvienas gimstame po savo žvaigžde, kiekvienas gimęs jau apdovanotas. Tačiau kaip tas...
-
Dialogas tarp magiškojo realizmo ir realizmo magijos
„Kas moka pasakoti, tas turi viską.“ Tarasas Prochaska ...
-
„Musica sacra“ užbaigė muzikos maratoną
Gruodžio 1-ąją nuskambėjo paskutinis tarptautinio festivalio „Musica sacra“ koncertas, pažymėjęs visą rudenį trukusią vargonų muzikos šventę. ...
-
Parodoje – ekspresyvūs sielos atspindžiai13
Atvaizdo atvaizdas, arba kaip sugriauti nusistovėjusį portreto žanrą... Paroda, kuri nepaliks abejingų: vieni nesupras ar net piktinsis ekspozicija, kiti atras tai, kas nematoma ir atpažins sielos portretus. Vis dėlto, vieno sakinio per maža Galaunių ...
-
Gatvės menas – laikina puošmena ar nesuprastas paveldas?1
Kauną būtų galima pavadinti tikru gatvės meno miestu. Pastatų sienas ir kitas viešąsias erdves čia puošia ne viena įspūdinga neofreska, dažną praeivį priverčianti bent trumpam stabtelėti. Piešinių tiek daug, kad netgi siūlo...
-
99 proc. erdvės, 1 proc. šokio lygu 100 proc. tikroviškumo
Neseniai susimąsčiau: kur ir kaip baigiasi mūsų galaktika? Kas slypi už jos ribų? Ar už visatos ribų tęsiasi tiesiog beribė tuštuma, kurioje net aidas nuskęstų nepasiekiamoje tyloje? Apie tokius dalykus galvojau dar vaikystėje – dar...