- Jurga Tumasonytė, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Atlikėja, rašytoja ir vertėja Ekotumi pasaulyje geriausiai žinoma kaip japoniškos mitologinės muzikos puoselėtoja. Ji porą kartų lankėsi su savo programa Lietuvoje, o dabar ir vėl priartėja prie mūsų šalies, nes į japonų kalbą verčia interaktyvią, virtualią knygą „Kilnieji sukčiai“. Knygoje pasakojama apie didžius japonų konsulo Chiune’ės Sugiharos ir Nyderlandų diplomato Jano Zwartendijko žygdarbius gelbstint žydus tarpukario Kaune. Istoriją parašė rašytoja Agnė Žagrakalytė, iliustravo japonų menininkas Kohyo Ikeshita. Knyga laisvai prieinama internete. Mudvi kalbamės apie knygą, vertimą ir japonų skaitytojus.
– Ar Ch. Sugihara populiarus Japonijoje? Kaip jūs vertinate šį žmogų?
– Deja, dažniausiai apie Ch. Sugiharą žino tik išsilavinę žmonės. Vis dėlto po 2015 m. pasirodžiusio filmo ir daugybės knygų apie jį vis daugiau japonų jį žino.
Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris. Net ir šiandien mums, japonams, sunku pasipriešinti kažkam iš aukščiau ir patiems prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tais laikais tai padaryti būtų buvę dar sunkiau.
– Kokia interaktyvių knygų padėtis Japonijoje, ar jos populiarios? Pavyzdžiui, Lietuvoje jų labai mažai ir daugelis skaitytojų vis dar gana įtariai į tai žiūri.
– Japonijoje – taip pat. Tačiau kai kuriose mokyklose, kurios jau naudoja elektroninius prietaisus, pavyzdžiui, „iPad“ kiekvienam mokiniui, interaktyvios knygos yra ugdymo sistemos dalis.
Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris.
– Ar japonų jaunimas skaito knygas? Kaip dažnai matote metro ar kitose vietose skaitančius paauglius?
– Jei atvyksite į Japoniją ir važiuosite traukiniu, pamatysite, kad visi jaunuoliai skaito arba naudojasi išmaniaisiais telefonais. Knygų platformų, kuriose galima rašyti ir skaityti originalias istorijas, vis daugėja. Galbūt jauni žmonės prarado įprotį eiti į knygynus ir bibliotekas, bet manau, kad jiems skaitymo vienokia, ar kitokia forma vis tiek reikia.
– Holokaustas yra skaudus Lietuvos istorijos laikotarpis. Buvo nemažai lietuvių, kurie prisidėjo prie žydų žudymo, bet buvo ir tokių, kurie juos gelbėjo. Koks yra Japonijos santykis su Kinija per Antrąjį pasaulinį karą?
– Sunku kalbėti apie santykius su Kinija per karą. Kai kurie žmonės sako, kad Japonijos kariuomenė įvykdė holokaustą Nankine ir nužudė 300 000 žmonių. Kai kurie tvirtina, kad yra įrodymų apie kinų kariuomenės veiksmus žudant civilius gyventojus. O kai kurie sako, kad šiaip jau Nankino mieste gyveno 200 000 žmonių.
Nežinau, kokia yra tiesa, bet man svarbesnis dalykas ne konkrečios tiesos paieškos. Žinoma, holokaustas – siaubingas dalykas. Tačiau prašau pagalvoti, jei nužudoma tik, tarkime, dešimt žmonių, ar tai priimtina?
Reikia suprasti, kad galime tapti vienu ir kitu. Tuo, kuris žudo pilietį. Ir tuo, kurį žudo pilietis. Arba tuo, kuris mėgina sustabdyti žudymą. Manau, kad savo viduje turime visų šių savybių, kurios geriausiai atsiskleidžia nepaprastosios padėties sąlygomis.
– Kokių vaizdinių jums sukelia Lietuvos vardas? Ar japonams tai pažįstama šalis?
– Matau gražius, raudonų plytų namus. Deja, Lietuva nėra labai pažįstama Japonijai, tačiau žmonės tikrai domisi. Kai grįžau iš Lietuvos, sulaukiau daug klausimų apie jūsų šalį.
Knyga „Kilnieji sukčiai“.
– Kokie jūsų įspūdžiai iš Lietuvos?
– Vilniuje lankiausi kelis kartus, kai rengiau koncertus. Jūsų mieste jaučiau ramybę ir sąžiningumą. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai malonūs ir mandagūs. Nuo pat pradžių galėjau atsipalaiduoti. Galbūt nesąmoningai jaučiau, kad galiu visiškai pasitikėti šitais žmonėmis. Lietuva man iš karto patiko.
Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga.
– Papasakokite apie savo įspūdžius perskaičius „Kilniuosius sukčius“.
– Knyga išties įdomi. Prieš pradėdama skaityti nerimavau, ar ji tik nebus tipiška, moralizuojanti knyga vaikams. Per daug nuobodi. Parašyta žvelgiant neklystančio suaugusiojo žvilgsniu. Japonijoje randu daug tokio tipo knygų, jos man atrodo visiška nesąmonė. Jų autoriai, be abejonių, tiki, kad vaikai nieko nežino ir nepastebi. Man tai nepatinka, manau, kad ir vaikai, ir suaugusieji turėtų būti lygūs, juolab kad vaikai kartais žino ir pastebi kur kas daugiau nei mes. Laimei, „Kilnieji sukčiai“ – visiškai kitokia knyga. Istorija gali mėgautis įvairaus amžiaus skaitytojai. Gyventi, klajoti ir rinktis drauge su joje veikiančiais personažais. Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų tie skaitytojai, kurie iš esmės nieko nežino apie Ch. Sugiharą.
– Ką šioje knygoje jums atrodo sunkiausia išversti?
– Tiesą sakant, turiu dar vieną projektą. Tai japonų mitologijos svetainė japonų, anglų ir prancūzų kalbomis. Norėčiau ją išversti į lietuvių kalbą. Šie vertimai yra labai sudėtingi dėl mūsų kultūrinių skirtumų. Noriu, kad, irdamiesi per istorijas, skaitytojai galėtų jaustis laisvai, lengvai įsivaizduoti aprašomus dalykus. Tačiau taip pat noriu, kad skaitytojai pažintų naują pasaulį. Pavyzdžiui, kad japonai pajustų Kauno atmosferą, kurios jie visiškai nepažįsta. Tokia pusiausvyra tarp šių dalykų man yra viena sudėtingiausių užduočių
– Pagrindinis knygos pasakotojas yra katinas. Kaip manote, ar tai geras pasirinkimas?
– Žinoma, tai geras pasirinkimas! Katinas yra laisvas, mąsto kitaip nei mes, turi paslapčių ir galbūt yra gudresnis už mus. Kartais atrodo, kad katinai apskritai žino viską, įskaitant ir likimą.
– Kaip manote, kuo „Kilnieji sukčiai“ gali būti patrauklūs ir aktualūs japonų skaitytojams?
– Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga. Ir vaikai, ir suaugusieji gali mėgautis istorija ir mąstyti kartu su veikėjais. Tiek žmonės, kurie jau šitą žino apie Chiune’ę, tiek tie, kurie nežino ir nesidomi juo, gali klajoti ir rinktis kaip veikėjai. Manau, kad ypač mokyklose nuo pradinių klasių iki universitetų šią knygą mokytojai turėtų naudoti savo pamokoms.
Knyga turėtų būti aktuali su Ch. Sugihara susijusioms vietoms ir miestams Japonijoje. Man didelė garbė išversti šią knygą ir tikiuosi, kad daug žmonių ją perskaitys ir jiems patiks.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose bus eksponuojamas 17 amžiaus liturginis indas
Valdovų rūmų muziejaus lobyno salėje bus eksponuojamas 17 amžiuje Lietuvoje sukurtas liturginis indas, penktadienį pranešė įstaiga. ...
-
Italijoje rūsyje rastas paveikslas gali būti originalus P. Picasso darbas
Paveikslas, kurį daugiau nei prieš 60 metų rūsyje Kaprio saloje aptiko prekeivis panaudotais daiktais, gali būti originalus Pablo Picasso kūrinys, teigia meno ekspertai. ...
-
Pasaulinių krizių fone – spėlionės dėl 2024-ųjų Nobelio premijų laimėtojų
Konfliktų ir kitų krizių pasaulyje fone spalio 7–14 dienomis bus skelbiami šių metų Nobelio premijų laureatai. ...
-
Mirė žinomas Lietuvos mokslininkas: vyrui buvo 103-eji2
Trečiadienį mirė lietuvių geografas, Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros darbuotojas ir vedėjas, docentas Eduardas Červinskas. Mokslininkui buvo 103-eji. ...
-
Klaipėdoje – I. Kanto dienos
Uostamiesčio savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka pakvies klaipėdiečius į visą savaitę truksiantį filosofinės minties festivalį „Kanto dienos Klaipėdoje“. ...
-
Pianistui – Dievo planas: praradus regėjimą muzika atvėrė langą kitaip pajusti pasaulį
Kai Takosangba Pongenas sėda groti fortepijonu, niekas negali pasakyti, kad jis yra aklas. Jaunas vyras groja iš klausos ir labai norėtų tapti profesionaliu muzikantu, tačiau esą nėra tokios aukštosios mokyklos, kur mokomi žmonės, turinty...
-
Įamžinta istorija: naujas pašto ženklas paminės Pasaulinės pašto sąjungos jubiliejų
Lietuvos paštas penktadienį išleidžia menininkės Augustinos Lubės kurtą pašto ženklą „Pasaulinei pašto sąjungai – 150 metų“. ...
-
Mirė buvęs „Hiperbolės“ gitaristas, vienas iš jos įkūrėjų A. Sriubas6
Ketvirtadienį pranešta, kad spalio 2 dieną mirė grupės „Hiperbolė“ gitaristas, vienas iš jos įkūrėjų Arvydas Sriubas. Šią liūdną žinią savo feisbuko paskyroje paskelbė muzikantas Zigmas Šileikis. ...
-
„Lietuvos didžiagirės“ – žmogaus ir miško bendrystės istorijos studija
Šalies bibliotekose jau galima rasti ir internetinėse parduotuvėse nusipirkti unikalų, analogų šalyje neturintį leidinį „Lietuvos didžiagirės“. Knyga rugsėjo 19 d. buvo pristatyta Lietuvos Seime, o vėliau suplanuotos jos sut...
-
„Nepatogus kinas“ jaunuoliams: tikimasi edukacijose susiburti per 2500 moksleivių1
Po mažiau nei savaitės prasidėsiantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ ypatingą dėmesį ir šiemet skirs jauniems žmonėms. Jų laukia speciali programa „Filmai, padedantys augti“ – įtraukiančią dok...