– Parašei knygą, skirtą suaugusiesiems. Kaip sekėsi persijungti į kitą skaitytojų auditoriją, kokias žaidimo taisykles iš anksto buvai susigalvojusi, kuo tai skyrėsi nuo rašymo jaunesniems?

– Man atrodo, kad geros istorijos kriterijai yra gan panašūs, nepriklausomai nuo to, ar ji skirta mažam, ar dideliam žmogui. Siužetas, kurį norisi sekti ir sunku nuspėti, veikėjai, su kuriais susigyveni, šiek tiek bjaurysčių, šiek tiek smagumo, įtikinama, už dantų nestringanti kalba. Matyt, tokios nuojautos lydi ir rašant. Nors iš tiesų viskas prasideda nuo vieno mazgelio galvoje, vieno sakinio ir kankinančio noro jį užrašyti. Kam bus skirta knyga, kokiai auditorijai, mintys ima dėliotis jau vėliau, kai išryškėja istorijos kontūrai. Rašau tai, ką pati norėčiau skaityti, žaidžiu pagal tokias taisykles, kokios smagios man pačiai, ir, aišku, laikau čiurikus, kad atsirastų daugiau žmonių, kuriuos tai pasigaus ir įtrauks. Rašant suaugusiesiems buvo malonu išsitraukti daugiau patirčių, nes jas jau „perskaitys“ vyresnis skaitytojas. Tekste daugiau atspalvių ir niuansų, vaikų ir paauglių literatūra – kiek kontrastingesnė, aiškesnė, nes skaitytojas dar tik susipažįsta su pasauliu ir jo veikimu. Didelis džiaugsmas žaisti, savo knygomis prakalbinti skirtingo amžiaus auditorijas. Nors šiaip man tiesiog patinka žmonės, patinka su jais sąveikauti ir visai nesvarbu, kiek metų mus skiria. Ar visada sekasi susikalbėti, likti suprastai? Aišku, kad ne, bet kai sulaukiu žinios, kad kažkam trinktelėjau taip, jog net atėmė kvapą, atsikemšu nealkoholinio ir švenčiu!

Tikras iššūkis buvo aprašyti netektis, gedulą, kurį patiria knygos personažai. Teko gerokai nugrimzti į tamsiausius savo pačios sielos užkaborius, kalbinti su mirtimi, netektimi susidūrusius artimuosius, skaityti šias temas narstančius tekstus.

 

– Pasakojai, kad rašydama „Sukeistą“ buvai kaip reikiant įsijautusi į paauglių gyvenimą, kone tapai įsimylėjusia paaugle pati. Kokie jausmai lydėjo rašant „Mylimus kaulus“?

– Šįsyk teko įsimylėti net tris vyrus, išgyventi su jais įspūdingų patirčių. Nuostabi profesija, dievaži! Skaitydama knygas aš bėgu nuo realybės, nuo buities, o rašydama galiu pabėgti tiksliai ten, kur noriu, ir dar tiksliai su tais, su kuriais norisi. Tai nuostabu, tiesiog būtina, kad išgyvenčiau. Čia smagioji dalis. Deja, rašymas – ne tik džiaugsmingas, bet ir baisiausiai kankinantis užsiėmimas. Prie šio romano prarymojau ilgiau nei dvejus metus, išvaikščiojau skyles grindyse, išduobiau bedugnę kėdėje ir lovos čiužinyje. Didžiulę laiko dalį užėmė knygos planavimas, apmatai, istorijos pasipasakojimas sau pačiai, visko susidėliojimas į laiko, personažų, sukurto pasaulio voratinklį. Skamba labai techniškai, bet išties tai gryna kūryba, tik koncentruota, sugaudant siūlų galus, atsakant sau į visus kylančius klausimus. Paskui rašydama jau neriu gilyn, ryškyn, aiškyn, aplipdau kaulelius mėsa. Įdomus dalykas, į kiek netikėčiausių profesijų ir temų tenka įsigilinti, kad parašytum eilutę, pastraipą ar skyrių. Žiūrėjau mokomuosius vaizdo įrašus apie kūnų paruošimą šarvoti, laidoti (tiek medicininius, tiek religinių bendruomenių), skaičiau detalias taksiderimistų instrukcijas apie iškamšų gaminimą, žiūrėjau jų vaizdinę medžiagą, kalbinau ir skaičiau apie musmirių apdorojimą ir jų sukeliamas keliones, domėjausi kūno reakcijomis į skysčių perviršį, perskaičiau visą Evangeliją pagal Luką, kalbėjausi su dirbtiniu intelektu apie gendančios mėsos kvapą, prašiau jo spręsti uždavinius, per kiek laiko, kokiu paros metu mano numatytą talpyklą pripildys tekanti sula. Tai čia tokios įdomybės. Apie laiką, praleistą skaitant lietuvių švenčių ir papročių knygas, konspektuojantis vaistažolių ir augalų rinkimo mėnesius, iš naujo gilinantis į Vinco Krėvės ir Žemaitės tekstus, nė nekalbu. Būdavo, prisėdu turėdama tikslą parašyti bent pastraipą, o vakare baisiausiai skaudama širdimi kylu nuo tuščio lapo, perskaičiusi 300 puslapių svetimos knygos. Svarbu, bet ir labai skausminga.

M. Krampalcaitės nuotr.

– Kurias scenas aprašyti buvo sunkiausia ir kodėl?

– Tiesą sakant, pradžioje sunkiausia buvo pasakoti savo personažų gyvenimus, nepamirštant keistojo pasaulio detalių ir, atvirkščiai, nenuklysti į žoliavimo ir gyvulių auginimo smulkmenas, pametant savąjį siužetą. Net spėjau pagalvoti, kad knygą rašysiu dukart: pradžioje papasakosiu gryną istoriją, o paskui ją papildysiu, perrašysiu jau su aplinkos ir metų rato detalėmis. Kvailas sumanymas, bet visokių minčių ir krizių nutiko. Visa laimė, kad netrukus taip susigyvenau ir persisunkiau to pasaulio dėsnių, kad pakakdavo užsirašyti, kurį mėnesį vyksta veiksmas, ir ištekėdavo, paplūsdavo istorija su visais veikėjais ir detalėmis vienu ypu. Beje, skyriaus pradžioje esantis mėnesio, svarbiausio veikėjo vardo ir Onos amžiaus žymėjimas buvo techninė informacija, skirta sau pačiai, kad nepasiklysčiau istorijoje, bet palikau juos ir galutinėje knygos versijoje, kai supratau, kad tai ne mažiau padės ir knygos skaitytojams.

Tikras iššūkis buvo aprašyti netektis, gedulą, kurį patiria knygos personažai. Teko gerokai nugrimzti į tamsiausius savo pačios sielos užkaborius, kalbinti su mirtimi, netektimi susidūrusius artimuosius, skaityti šias temas narstančius tekstus. Tačiau kažkuriuo metu pajutau, kad tam talkina ir nutylėjimai, – kiekvienas skaitytojas juos užpildo savomis patirtimis, tada tekstas veikia labai asmeniškai. Beje, mano manymu, ši taisyklė galioja ir intymioms scenoms – kuo detaliau aprašyti kūniškumai, tuo dažniau norisi kelti antakį, svarstyti apie autoriaus asmenines patirtis, o jei palikta erdvės, tada užverda vaizduotė.

Anksčiau rašiau apie mitologiją, dabar įpyniau daugiau papročių, metų rato, vėl sėdu ir vartau knygas iš naujo, konspektuoju, rašausi, virškinu ir atrajoju savuoju tekstu.

 

– Daugiabučiai literatūroje, jei ir skiriama jiems dėmesio, paprastai turi daugiau neigiamo atspalvio, ypač statyti sovietmečiu, asocijuojasi su pilkuma ir vienodumu. Tavo romane jie visiškai kitokie – papasakok daugiau apie tą pasaulį, kurį sukūrei.

– Aš vis galvoju, iš ko susideda mūsų kultūra, pasaulėvoka, mitai, kuriais tikime, tradicijos, kurių laikomės. Man atrodo, kad viskas, kas mus supa, su kuo susigyvenome noromis ar ne, yra mūsų ir tai savotiškai gražu! Labai smagu žaisti tarp senųjų ritualų įpinant, pavyzdžiui, loterijų tradiciją, tokią gyvą, pasitinkančią pasiūlymu pirkti bilietą parduotuvėje, prie kasų. Arba kaip džiugina, kai supranti, kad darželiai po pirmo aukšto balkonais – tie patys mergelių lelijėlių puoselėti gėlynai po trobos langais. Blokinis daugiabutis – šiuolaikinis kaimas, bendrabūvis, tik kita forma, su susirinkimais laiptinėse, visa hierarchija ir gyventojų įvairove. Automobilių čiustijimas, puoselėjimas, susivažiavimai stovėjimo aikštelėse – bernų plunksnų kedenimas prieš savo ir svetimo kaimo mergas. Jau nekalbu apie tai, kad vos prieš porą dešimtmečių, mano pačios vaikystėje, vykę procesai daugiabučiuose – gryniausias kaimo gyvenimo atspindys. Šarvojimas savame bute, eglišakės laiptinėje, kopūstų pripjaustyta vonia, jų raugimas žiemai, laikymas rūsyje ar balkone. Liepžiedžiai kiemuose teberenkami ir dabar, kol yra kam rūpi, kas atsimena. Daugiabučių gyvenimas keičiasi, kai kurios tradicijos tampa istorija, tai ir galvoju, ar tikrai verta žavėtis tik tuo, kas itin sena, atmetant naujesnius laikus, kurie netrukus taps mūsų – ateities bobučių – pasakojimais apie praeitį? Taigi, nors knygos anotacijoje rašoma, kad laikas romane – tariamas, pasaulio tvarka – išgalvota, bet čia vertėtų stabtelėti ir susimąstyti, ar tikrai nėra viskas kur kas arčiau, nei norime manyti, tiesiog įtartinai atpažįstama. 

M. Krampalcaitės nuotr.

– Romane daug kūniškumo – pirtyje iš krūtų tyškančio pieno, mazgojamų lavonų, dantimis perkandamų virkštelių ir t. t. Atskleisk, po kokias teritorijas ir užkaborius internete teko klaidžioti ieškant įkvėpimo arba reikalingos informacijos?

– Tam, ką mini, interneto reikėjo nedaug. Gal tik mirusiojo kūno paruošimo vaizdo įrašų prisižiūrėjau. Su mirtimi, karšinimu, šarvojimu, laidojimu susijusių prietarų ir papročių daugiausia prisiskaičiau Jono Balio raštuose. Taip pat klausinėjau savo tėčio, ne sykį dalyvavusio kaimo laidotuvėse. Kad virkštelę galima perkąsti dantimis, žinau iš bendrojo išsilavinimo (juokiuosi), o gal kažkada domėdamasi gimdymo papročiais sužinojau. Pienas, žindymas, motinystė – savos patirtys, bet, aišku, užaštrintos, susipynusios su močiutės pasakojimais, kaip žindydavo pieno neturinčių draugių vaikus. Kalbant apie kūną, labai norėjau perteikti jausmą, kad moters kūnas yra gyvybė, maitintojas, kitus peninti jėga, tad jis yra gražus visoks, vertas pažinimo, pagarbos, susigyvenimo. Moters kūnas keičiasi visą gyvenimą, tai taip natūralu, bet mūsų vaizdų kultūroje vis dar garbinamas amžinos šešiolikmetės sudėjimas, prieštaraujantis brandesnio amžiaus prigimčiai, galintis nuvesti iki sveikatos sutrikimų. Grožio standartai keičiasi, bet labai pamažu. Aišku, istorijos Motė – kur kas daugiau nei tiesiog amžėjanti moteris, bet visgi labai norėjau, kad skaitytojai pajustų jos pulsuojančią gyvybę, atsipalaidavimą, susižavėtų. Mane toks jausmas apima žiūrint į paplūdimyje vaikais besirūpinančias brandžias moteris arba su maudymukais ravinčias daržuose. Jos nesuka galvos – gyvena, o ne atrodo. Yra gražios ir galingos.

– Tavo knygoje esama ir puikiųjų Bernardo Burbos iliustracijų – kaip manai, kodėl taip mažai knygų suaugusiesiems leidžiama be iliustracijų ir kodėl jų norėjai saviškėje?

– Esu baigusi Vilniaus dailės akademiją, tad savo knygas nuo pat tos akimirkos, kai į galvą šauna sumanymas, matau kaip vaizdo ir teksto visumą, vienį. Tai gali būti tik viršelis, tik spalva, tik netikėta forma, bet vizualioji pusė labai veikia tekstą, skaitytoją ir man tai svarbu. Žinoma, romanas suaugusiesiems nereikalauja iliustracijų. Pradžioje leidykla neplanavo, kad jų bus, bet aš mačiau tokią aiškią viziją, kad negalėjau nepabandyti. Bernardą pažįstu daug metų, stebiu jo kūrybą, seniau rinkau jo kurtus atvirukus, dabar žaviuosi didesnio mastelio piešiniais. Pradžioje galvojau, kad iliustracijomis pasirūpinsiu pati – juk taip dariau daugumoje savo knygų. Tačiau kuo ilgiau apie tai mąsčiau, tuo geriau supratau, kokia didelė dovana yra rasti kūrėją, kurio braižas ir temos idealiai dera su mano tekstu. Galiausiai ryžausi pasiteirauti Bernardo, ar nebūtų įdomu. Jis iškart sutiko! Aš suprantu, kad suaugusiųjų romanams iliustracijos nebūtinos, bet to, jas sukurti – papildomos išlaidos ir taip gan sudėtingame leidybos versle. Tačiau kiek pridėtinės vertės sukuria geras vaizdas! Gal po tokio pavyzdžio atsiras ir daugiau taip mąstančių, gal ką įkvėpsime pabandyti.

M. Krampalcaitės nuotr.

– Esi parašiusi ne vieną knygą, kurioje kaimo folkloras ir tautosaka įkurdinami šiuolaikiniame gyvenime. Kiek tautosakos, folkloro elementų sudėjai į šią knygą, ar domėjaisi kažkuo papildomai, be to, ką jau esi sukaupusi savo žinių bagaže?

– Vis atrodo, kad jau tiek medžiagos esu surinkusi, perskaičiusi, prikonspektavusi, galiu sėsti ir rašyti naršydama tik savo smegenų saugyklose. Tačiau ne, visų pirma, folkloras yra bedugnis.  Antra, pabosta vaikščioti tais pačiais takais. Anksčiau rašiau apie mitologiją, dabar įpyniau daugiau papročių, metų rato, vėl sėdu ir vartau knygas iš naujo, konspektuoju, rašausi, virškinu ir atrajoju savąjį tekstą. Atrodo, kad tas domėjimasis niekad nesibaigs, ir nekantrauju pamatyti, kur jis mane nuves toliau.

– Tekste daug dėmesio skiriama maistui, valgymo ritualams, veikėjai patys augina daržoves ir gyvulius mėsai ir pienui, degina laužus prie vaismedžių, kad nenušaltų ir rudenį duotų derlių, tačiau netoliese esama ir prekybos centrų. Vienu metu man netgi atrodė, kad gal čia sekta, kurioje kaimišką gyvenimą praktikuoja tik uždarame daugiabučių gete gyvenantys žmonės. Kaipgi viskas yra iš tikrųjų?

– Ne ne, jokių sektų, tiesiog taip veikia Mylimų kaulų pasaulis. Man labai svarbu tradicinis maistas, patiekalai – neatsitiktinai juos miniu savo knygose. Kartais įterpiu lyg tarp kitko, bet net ir smulkmenos daug pasako apie mūsų kultūrą, kasdienybę, įpročius, kurių tikrai nemažai tebėra likę nuo kaimo laikų. Klausi, ką tada belieka pirkti prekybos centruose? Aš ir pati galvojau apie tai, kaip čia viskas veiktų. Atsakymas, kurį radau sau, – apsidairyti, kaip žmonės gyvena (ar gyveno labai netolimoje praeityje) kaimuose, kuriuose vis dar patys užsiaugina daržovių, turi karvę ar ožkelę, spaudžia sūrius, košia varškę, bet vakarais žiūri televizorių, artimiausioje krautuvėlėje perka skalbimo miltelių, loterijos bilietų (he he), duonos, kurios nebekepa, pieno, jei karvė užtrūko, saldainių ir kojinių. Visi atsakymai čia pat – Mylimų kaulų prekybos centrai labai panašūs į mūsiškius, tik jie mažesni, ten nėra pusfabrikačių, sušių baro, rečiau atvežama kiaušinių, nes jų ir taip visi turi. Tas pats galioja cukinijoms, pomidorams, – net jei neaugini, pasiūlys kaimynė; aišku, yra alkoholio skyrius (nors knygoje gėrimų kainos pakyla ir žmonės imasi aludarystės), bet perkama viskas, ko tuo metu trūksta namų ūkiui.

– Kokį dar knygos kūrimo užkaborį galėtum atskleisti skaitytojui, kurio jis neras knygoje, bet su šia žinia arba nuotaika galėtų imti skaityti?

– Visai neseniai įgarsinau savo knygą, pasirodys jos garsinė versija, tad turėjau progą paskaityti viską nuo pradžių, prisiminti kai kuriuos tikrus nutikimus, įkvėpusius romano scenas. Savo gyvenime išties esu sutikusi atklydėlį Viktorą, net vardo nepakeičiau. Jis apsigyveno po mūsų nameliu-vagonėliu, kurį kartu su vyru prieš devynerius metus pasistatėme savo sklype, pievoje. Sykį atvažiavę sutikome dieduką, kuris po pakilusiu namelio kampu (mat stovėjo ant šlaito) pasitiesė kilimą ir ten įkūrė savo nakvynės gūžtą. Šaukštą ir šakutę Viktoras nešiojosi bate, dar turėjo ožkelę, kurią buvo prisirišęs netoliese. Viktoras ilgus metus buvo samdomas gretimoje sodyboje, bet šeimininkė susirgo, buvo išvežta į ligoninę ir jis neteko namų. Viktoras buvo draugiškas, labai siūlė į purviną butelį nuo limonado supilto savo ožkelės pieno, mat aš laukiausi, sakė, kad būtų labai į sveikatą. Išvaryti neleido širdis, bet paprašėme, kad tais retais kartais, kai atvažiuojame, po nameliu nenakvotų. Ir vis tiek, kiekvieną naktį, eidama lauk nusičiurkšti, su nerimu šviesdavau žibintuvėliu po nameliu, ar atsitūpusi nesutiksiu Viktoro akių.