Šiemet sukanka 100-osios vieno iškiliausių lietuvių filosofo egzistencialisto, redaktoriaus ir kultūrininko dr. Juozo Girniaus gimimo metinės. Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydo Jokubaičio, šiam filosofui Lietuvoje nerodoma pakankama pagarba. Tam iš dalies pritaria ir J. Girniaus sūnus apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

„Manau, kad Lietuvoje nepakankamai įvertintas jo įnašas į literatūrą. Vis dėlto jis buvo žemininkų filosofas, parašė tikrai reikšmingų tekstų ne tik filosofijos, bet ir literatūros srityje. Buvo tikrai smagu redaguoti šiuos tekstus. Daugelio tų tekstų niekada nebuvau skaitęs“, – sako K. Girnius.

J. Girnius – pirmasis Lietuvos egzistencialistas

Anot A. Jokubaičio, J. Girnius – vienas iš moderniosios XX a. Lietuvos kultūros simbolių. Jo įsitikinimu, šiais metais Lietuva pasielgė negarbingai, neįvertindama J. Girniaus ir 2015-ųjų nepaskelbdama jo atminimo metais. Profesorius teigia, kad J. Girniaus tekstai yra nepaprastai aktualūs ir šiais laikais.

„Paskaitysiu, ką jis pats rašo: „1949 m. emigravau į Ameriką. Sąmoningai apsisprendžiau nesiveržti pasaulin, o dirbti Lietuvai. Per lengvai įsivaizduojamas išėjimas į pasaulį. Pasireiškimas viename ar kitame gyvenamame krašte anaiptol dar nereiškia, kad išeita į pasaulį.“ Man atrodo, kad J. Girnius atkreipia dėmesį į šiandien svarbų dalyką, nes daugeliui išėjimas į pasaulį pradeda sutapti su tuo, kad reikia išeiti iš savo tautos. J. Girnius niekada to nedarė“, – akcentuoja A. Jokubaitis.

Jis atkreipia dėmesį, kad pats J. Girnius save vadino egzistencialistu ir tai darė pelnytai. Nors kai kurie žinomiausiu Lietuvos egzistencialistu laiko filosofą profesorių Arvydą Šliogerį, A. Jokubaitis pabrėžia, kad J. Girnius buvo pirmasis egzistencialistas Lietuvoje.

„Tarp jo ir profesoriaus A. Šliogerio visada buvo kažkoks ryšys. A. Šliogeris egzistencializmą rado sovietmečiu. J. Girnius egzistencializmą rado pirmasis. Jis pats save vadindavo pirmuoju egzistencialistu“, – teigia A. Jokubaitis.

J. Girnius, anot A. Jokubaičio, yra žmogus, prisidėjęs prie lietuvybės puoselėjimo ir kitais būdais. Jis redagavo lietuviškosios Bostono enciklopedijos tomus, buvo leidinio „Aidai“ redaktoriumi, filosofinį tekstą „Tauta ir tautinė ištikimybė“ į savo kalbą yra išvertę kaimynai latviai.

„Manau, kad vis dėlto reikėjo iš jo padaryti simbolį, dėl tos išeivijos, kuri šiandien žiūri į Lietuvą ir nesupranta, ar okupacija baigėsi. Žinoma, kad ji baigėsi politiškai, bet toks įspūdis, kad mūsų požiūryje į dalykus ji tęsiasi“, – pastebi A. Jokubaitis.

Išgirdęs kabant angliškai, bardavo vaikus

K. Girnius savo tėvą prisimena kaip nuolat dirbantį – nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro. Pasak K Girniaus, ir vėliau, atvažiavus aplankyti tėvų, po kurio laiko būdavo galima išgirsti spausdinimo mašinėlės tarškėjimą, nes tėvas grįždavo prie darbo, vaikams dar neišvažiavus.

„Jis nebuvo karjeros žmogus. Labai didžiavosi, kad gali save laikyti filosofu. Manė, kad filosofija – didžiausias mokslas, kuris nėra tik tekstų rašymas, bet yra ir gyvenimo būdas. Jis tikėjo, kad filosofija turi paveikti tai, kaip žmogus gyvena. Mintis, kad reikia gerai, patogiai gyventi arba kad reikia laimėti didesnį pripažinimą buvo visiškai svetima“, – prisimena K. Girnius.

Jo teigimu, toks tėvo požiūris turėjo labai didelį poveikį jam ir broliams. LRT Radijo pašnekovas juokiasi, kad, būdamas vos šešerių metų, jis jau žinojo, jog įgys daktaro laipsnį, nors nežinojo, kas tai yra. Vis dėlto K. Girnius, kaip ir abu jo broliai, šį mokslinį laipsnį įgijo.

„Mokslas buvo pabrėžiamas. Tėvas buvo katalikas. Tėvai mus siuntė į katalikišką pradžios mokyklą. Už tai reikėjo papildomai mokėti. Tėvai buvo vargingi – visada uždirbdavo tik minimalų atlyginimą, bet šiuo atžvilgiu netaupydavo“, – pasakoja K. Girnius.

Anot jo, šeimoje itin svarbus buvo tautiškumas. Apžvalgininko nuomone, patys tėvai turėjo nustebti, kaip greitai galima nutautėti, nes, būdamas vos aštuonerių ar devynerių metų, K. Girnius su broliais įgijo anglišką akcentą. „Kaip minėjau, tėvas dirbdavo namuose. Jei girdėdavo, kad kalbame angliškai, tikrai griežtai supykdavo, pabardavo ir labai mus skatino [kalbėti lietuviškai – LRT.lt]“, – teigia K. Girnius.

K. Girnius: galimybė grįžti buvo svarstoma

Praėjusiais metais surinkęs ir suredagavęs tėvo literatūros ir kritikos tekstus, K. Girnius tvirtina pastaruoju metu įvairias tėvo rašytas knygas pasklaidantis dažniau, tačiau patikina to nedarantis kiekvieną vakarą.

„Manau, kad Lietuvoje nepakankamai įvertintas jo įnašas į literatūrą. Vis dėlto jis buvo žemininkų filosofas, parašė tikrai reikšmingų tekstų ne tik filosofijos, bet ir literatūros srityje. Buvo tikrai smagu redaguoti šiuos tekstus. Daugelio jų niekada nebuvau skaitęs“, – sako K. Girnius.

Anot jo, tėvas mirė, Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, 1994 m., todėl iki tol galimybė grįžti į Lietuvą buvo svarstoma. K. Girniaus teigimu, ko gero, tėvas būtų norėjęs sugrįžti, bet dėl pašlijusios sveikatos to padaryti jis nebegalėjo.

„Jam Lietuva didele dalimi vis tiek buvo gyvenimo prasmė. Egzistavo prisirišimas prie konkrečios Lietuvos, o ne kažkokio simbolio. Jis palaidotas gimtojo Sudeikių kaimo šventoriuje, o ne kur nors Vilniuje. Man kartais keista, kai išeiviai palaidojami Vilniaus Antakalnio kapinėse, nors gal vos vieną kartą gyvenime buvo aplankę šį miestą“, – stebisi J. Girniaus sūnus K. Girnius.

Norintiems susipažinti su J. Girniaus filosofija A. Jokubaitis siūlo perskaityti knygą „Žmogus be Dievo“. Profesoriaus teigimu, ši knyga puikiai tinka ir filosofinių knygų nelinkusiems skaityti žmonėms. A. Jokubaičio nuomone, J. Girnius rašė skaitytojams, o ne kitiems filosofams, todėl jo tekstai suprantami visiems, ir tam įtaką padarė tremtis.