Prasidėjusiame Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus parodytas naujausias legendinio Rusijos režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmas „Frankofonija“ (2015 m.), kuris jau sulaukė tarptautino pripažinimo. Išskirtiniame interviu portalui LRT.lt režisierius prisipažįsta nesijaučiąs toks didis kūrėjas, kokiu jis laikomas Europoje ir už jos ribų. A. Sokurovas taip pat atvirai kalba apie tai, jog dėl savo visuomeninės veiklos ir pažiūrų jaučiasi nesaugus, o gyvena taip, kaip eiliniai rusai.

Tokios didelės dokumentinių ir vaidybinių filmų filmografijos, kokią turi A. Sokurovas, jam galėtų pavydėti pirmo ryškumo pasaulinės kino žvaigždės. Tačiau kai kurie jo filmai nėra nė karto parodyti Rusijoje, kurios patriotu jis save laiko. Kai kartą Vakaruose kino kritikai režisieriaus paklausė, kodėl jis nepasirinko dirbti ir gyventi kurioje nors Europos šalyje, A. Sokurovas atsakė, jog tokio sprendimo nepriėmęs dėl dviejų priežasčių – rusų kalbos ir garsiojo Ermitažo Sankt Peterburge – mieste, kuriame iki šiol gyvena.

– Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

– Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

– Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

– Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

– Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

– Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

– Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

– Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

– Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

– Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

– Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

– Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.