- Jonas Braškys, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
JAMA
JAMA
Self-released
Lietuviškas repas... Daug žodžių apie jį prikalbėta, bet iš jų tiek pat naudos, kiek ir iš lietuviško repo, kuris taip dažnai primena statinę deguto su šaukštu medaus, nors ir tai, kad būta šaukšto, jau atrodo kaip nemažas pasiekimas. Romas Grajauskas-Jama ir yra tas šaukštas medaus, nes jei ne jis (ir dar keli jo bendražygiai), lietuviškas repas jau seniai būtų paskendęs bukume, analfabetizme ir banalybėje. Netikite? Paklausykite Roko debiutinio solo darbo ir supraskite, kad dauguma žodžių dėliotojų mūsų krašte turėtų rūkyti kamputyje ir iš jo niekada neišlįsti. „Jamoje“ aš radau viską, ko man taip trūko, – protesto, kritikos, kovingumo ir, svarbiausia, intelekto sudėlioti žodžius taip, kad ne tik Tupacas, bet ir Vytautas Mačernis spaustų ranką. Tai protingas, raiškus ir ryškus darbas, kuriame rimavimas yra rimavimas, o ne paprastas bendračių dėliojimas. Darbas, kuriame playbackas tik papildo, o ne gelbėja parašytą tekstą. Tai autorius, kurio dainų kiekvienąsyk įdėmiai klausaisi vien tam, kad nepraleistum kokio verbalinio-akrobatinio triuko. Nuoširdžiai pripažinsiu, kad lietuvišką repą jau buvau pakavojęs šešios pėdos po žeme, vis nieko neatsirasdavo, vis kažkas kartodavosi, o dar blogiau nutikdavo, kai didžiausio dėmesio sulaukdavo mažiausiai to verti. Šis albumas įrodė, kad bent jau kažkas išties yra šioje scenoje gyvas, kad vis dėlto kažkam neužtenka tik vaibuko, moodo ar dar kokio nors briedo savo ribotumui pateisinti, ir kol ant scenos stovės tokie intelektualūs žmonės kaip Jama, repo scenos dar nereikėtų nurašyti. Ačiū, žmogui, už gyvybės ir tikėjimo palaikymą.
85/100 (Spotify, Deezer)
DJ NEVYKĖLĖ
NEVYKĖLĖS DIENORAŠTIs
Self-released
DJ Nevykėlė yra vienas smagiausių šių metų lietuviškos muzikos fenomenų, kuriam paaiškinti ateityje bus rašomos knygos, filosofiniai traktatai ir mokykliniai vadovėliai, kuriuos pati DJ Nevykėlė vis dar varto. Gen Z ikona per 15 minučių tapusi atlikėja yra tiek tiesioginis, tiek kreivas, tiek visi kiti veidrodžiai sudėti kartu. Jos klausydamas supranti, kokia plona riba yra tarp šūdo ir grūdo, ir kaip smagu, kai pati kūrėja tai kuo puikiausiai supranta. Dešimtokės ironija ir noras pasišaipyti iš hyper pop stiliaus staiga virto milijonais peržiūrų jutube ir įdomiomis diskusijomis su bičiuliais apie tai, kad jos muzikoje gali girdėti tiek dešimtojo dešimtmečio trešą, tiek konsumerinį patogumą, tiek nu vistiek z...s. O jai tik -iolika. „Nevykėlės dienoraštis“ iš esmės yra to, kas visus kabino vasarą, tąsa: veikiausiai iš kažkur pasisavinti saldžiai euforiški ritmai, per kelias minutes sumesti tekstai ir gera dozė ironijos, kuri suderina cheesy, relevant ir „tai štai, ką tas jaunimas klauso“. Kokia išvada? Nežinau, tačiau klausimas, ar iš viso turi būti kokia nors išvada, nes momentinis DJ Nevykėlės efektas ir yra jos žavesio dalis, lyg netyčinis pokštas, kurio potekstė padarė didesnį įspūdį, negu pokšto autorius tikėjosi, nes jokios potekstės ir neturėjo omeny. Labai smagu, kad, atrodytų, iš nieko sproginėja tokie reiškiniai, kad kūrybiniu varikliu gali būti bet kas. Kad „blogai“ ir „gerai“ gali taip susiniveliuoti, jog net guilty pleasure sąvoka neturi jokios prasmės. Banaliai tariant, faina, kad DJ Nevykėlei taip puikiai pavyko.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“)
SHKEMA
PINIGŲ VAIKIS
Fucanglong Files
Pats Karolis Drėma, dar žinomas kaip Shkema, bent jau feisbuke vadina save keistu prodiuseriu ir keistu didžėjumi. Kas aš toks, kad ginčyčiausi, ypač kai mini albumas „Pinigų vaikis“ patvirtina paties Karolio žodžius. Nesakyčiau, kad jis vienintelis toks (tokių pas juos – visa sekta), tačiau keistas tikrai: su lėtesniais ritmais, neįprastesniais skimbčiojimais, trakštelėjimais ir skimbtelėjimais ir nemaža doze ironijos, kuri leidžia nežiūrėti į jo kūrybą pernelyg rimtai, o vertinti ją kaip daugiau išsilavinusio ir prisiklausiusio žmogaus pakvailiojimą. „Pinigų vaikis“ skirtas šiek tiek impozantiškai kilstelėti antakį, sarkastiškai šyptelėti ir pabūti gudriai stilingam, tą pat akimirką juokiantis iš savęs. Juk net ir EP viršelis provokuoja, vaizduodamas grynuosius begimdančią damą ir ją visaip kaip veiksme palaikantį kipšą. Visas ši puokštė intriguoja ir trigerrina, tačiau, reikia pripažinti, tokioje muzikoje, rodos, kartais povyza aplenkia turinį, todėl kartkartėmis lyg ir šaunama tuščiu šoviniu. Suprasdamas taisykles, vis dėlto ilgose kompozicijose norėjau daugiau progreso, daugiau vedimo, daugiau net ir banalios satisfakcijos, kuri leistų ne tik suprasti, bet ir užsimiršti. Vis dėlto tai muzika, paremta pasikartojimu, ir jos sukelta hipnozė gali suteikti galimybę pasišypsoti. „Pinigų vaikis“ yra smagus įrašas, tačiau neaišku, ar jis liks ilgam. Jis skamba labiau kaip tarpinė stotelė, tokia work in progress fazė, lyg keli kūriniai, kurie ieškojo savo leidinio ir rado savo vietą šiame trumpame rinkinyje. Vaikis pasidžiaugė, laikas rankas atraitoti dėdei.
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
G&G SINDIKATAS
DUONA KASDIENINĖ/ SKELETAI SPINTOJ
Muzikos Herojai / Self-released
Lietuviškas repas... Kažkur girdėta, ar ne? Tačiau tamsus lapkritis bent jau rimuoto žodžio atžvilgiu suteikė šiek tiek šviesos, nes ne tik Jama, bet ir „G&G Sindikatas“ ištraukė savo ginklus. Gal kiek nesuteptus, gal kiek parūdijusius, tačiau vos keli brūkštelėjimai ir smogikai vėl pasirengę žygiuoti, jei ne su gaivališka jėga, tai su patirtimi, melancholija ir net šiokia tokia ramybe. „G&G“ chebra – kaip vynas (nors ir norėtų tikinti, kad jie – duona): yra savo lygio, pernelyg nesistumdo dėl vietos pasaulyje ir yra dėl savęs ramūs, nes vis tiek dažniausiai grįžtama prie jo. Toks yra ir šis albumas, kuriame nesivaikoma madų, nesistengiama pataikyti į laikmetį ar nustebinti trendų gausa. Tai Sindikato albumas su visais pranašumais, jei mėgstate, ir visomis klišėmis, jei nemėgstate. Virtusi savo asmeninio žanro vėliavnešiais grupė kurį laiką neskambėjo labai išraiškingai, tačiau šiame darbe ilgu pavadinimu, rodos, jie atrado poziciją. Neneigdami, kad yra veteranai, jie leidosi į ironišką, nuoširdžią, sentimentalumo nebijančią kelionę, kurioje šįsyk pirmu smuiku groja Kastetas su savo gal kiek kandžia, bet atlaidžia šypsena. Pastatytas ant jaukiai pažįstamų Mamanios ir Donciavo muzikinių struktūrų darbas primena susitikimą su bičiuliais, kurie reflektuoja prabėgusį laiką, šiek tiek pakandžioja dabartinį, bet vis tiek džiaugiasi tuo, kas buvo, ir tuo, kas vyksta. Jie nėra beviltiški niurzgliai, idealizuojantys nebuvusius praėjusius laikus, ar burbekliai, reikalaujantys pagarbos. Jie žino, kas jie yra, ir, svarbiausia, kas nėra, todėl ir albumas skamba lyg būtų su niekuo nesusijęs, tik su jais. Keista sakyti, bet man Lietuvos scenoje „G&G Sindikatas“ virto stabilumo garantu. Jei jie bus, viskas bus gerai.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
MONIKAZE
LAWS OF DISTRACTION
Moshi Moshi Records
Žmogus planuoja, o tas, kuriuo jūs tikite, nuo dėdės su balta barzda debesyje iki dėdės su balta barzda rogėse su elniais, juokiasi. Ši amžių išmintis man dar kartą parodė savo baltą barzdą, nes maniau, kad Monikazės naujo albumo vien dėl įrašų gausos nesugebėsiu išsyk apžvelgti. Galvojau, kol nepaklausiau, nes naujas, jau trečias, jos albumas taip distractino, kad teko kai kuriuos darbus nukelti. „Laws of Distraction“ yra išskirtinai įdomus albumas, paaiškinantis, kuo gali skirtis popmuzika nuo popsūchos, pastanga nuo pramogos, pasitikėjimas nuo „publikai sueis“. Sukurtas kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, šis ilgagrojis yra lyg gurmaniška vakarienė, kurioje suvožtinis virsta Kobės jautienos delikatesu, o bandelės... Nėra jokios bandelės, nes kam ja ką nors gadinti. Išradinga ir ekspresyvi Monikazės muzika, kuri vieną akimirką šnibžda tau į ausį, o kitą akimirką siekia registro aukštumų, rodos, jau virto kūrėjos vizitine kortele, tačiau net ir tai neleidžia jai nė sekundės virsti nuobodžia. Monikaze turi savo veidą, o tai yra reta vertybė, kuria norėtų pasididžiuoti daugelis, bet gali retas. Tai nėra šiaip art pop, keistumas dėl keistumo, povyza dėl povyzos, tai meno kūrinys, kurio klausydamas jautiesi protingas, išsilavinęs ir turintis skonį. Kūrinys „Www“ yra apskritai hitas, kurio klausyčiau ir klausyčiau, jei nebijočiau, kad nuklausysiu ir paskui jau tik jis iš ausų ir varvės. Sveikinimai Monikazei, ir... einu paklausyti albumo dar kartą.
94/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„370“ rekomenduojamos knygos
Siūlome susipažinti su keturiomis neseniai išleistomis knygomis, kurias perskaitė ir įvertino mūsų bendraautorė, rašytoja Jurga Tumasonytė. ...
-
Išeivijos instituto vertybės
Šiais metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos institutas švenčia savo veiklos 30-metį. Šia proga lapkričio 8 d. atidaroma ne tik įstaigos istorijos paroda. ...
-
Prasideda Europos kino festivalis „Scanorama“
Ketvirtadienį prasideda 22-asis Europos kino festivalis „Scanorama“, jis vyks septyniuose Lietuvos miestuose. ...
-
Muzikos agentė Ch. Austin: dirbu svajonių darbą
Susipažinkite su Christina Austin – ukrainiete, gyvenančia Londone ir ten dirbančia muzikos agente „United Talent Agency“ (UTA) agentūroje. Septynerius metus ji sėkmingai kopė karjeros laiptais – pradėjo nuo agento asistentės, k...
-
Lietuvos švietimo muziejui toliau vadovaus dabartinė direktorė J. Rudgalvienė
Kultūros ministerijos konkursą eiti Lietuvos švietimo muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo dabartinė įstaigos vadovė Jolita Rudgalvienė. ...
-
Dovilų bibliotekoje – Hario Poterio atributai
Jono Lankučio bibliotekos Dovilų filiale vaikai kviečiami apžiūrėti neįprastą parodą, kuriančią Helovyno nuotaiką. Mažųjų skaitytojų ir jų tėvų laukia įspūdinga anglų rašytojos Joanne Rowling septynių fantastinių romanų serijos ...
-
30-asis Pažaislio festivalio sezonas – su garsiais vardais1
Nelaukdamas 2025-ųjų, Pažaislio muzikos festivalis anonsuoja 30-ąjį sezoną, kurio neeilinėje programoje numatyti trys didieji koncertai, tradiciškai vyksiantys Pažaislio vienuolyno kieme. ...
-
Debiutinis S. Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ nominuotas Europos kino apdovanojimui2
Režisierės Saulės Bliuvaitės debiutinis ilgo metro filmas „Akiplėša“ nominuotas Europos kino apdovanojimui. ...
-
Pažaislio festivalis pristato trisdešimtojo sezono didžiuosius koncertus
2025 m. Pažaislio muzikos festivalis trisdešimtąjį sezoną pasitiks pristatydamas neeilinę programą. Organizatoriai atskleidžia, kuo ypatingi bus trys didieji koncertai, vyksiantys Pažaislio vienuolyno kieme, į kuriuos jau dabar galima įsigyti ...
-
Sumažinti atstumą tarp Grenoblio ir Kauno
Lapkričio 6 dieną Grenoblyje, Prancūzijoje, atidaroma architektūros projektų paroda. Ekspozicijoje – jaunų kūrėjų darbai, inspiruoti Kauno miesto architektūros ir bendruomenių pasakojimai. O atidaryme – P. Lisausko šiuolaikinio &s...