Operos solistas E. Chrebtovas: dainuodamas dalijuosi laime

Su Eugenijumi Chrebtovu kalbamės telefonu prieš pat jo koncertą Ignalinoje. Tačiau pokalbyje nuolat minimas Kaunas. Čia garsaus operos solisto laukia soliniai koncertai filharmonijoje ir Pažaislio muzikos festivalyje, Giuseppe's Verdi operos „Nabukas“ premjera su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru. „Visa mano veikla dabar sutelkta į Kauną“, – sako sostinėje gyvenantis nuostabaus baritono savininkas.

– Kol kas nutolkime nuo muzikos ir pradėkime nuo to, kuo šiandieną gyvename, – nuo karo jūsų gimtinėje Ukrainoje. Kokios žinios iš artimųjų Donecke?

– Donecko srityje – mano dėdės šeima. Gyvena baimėje, gyvena šia diena, nieko neplanuodami į priekį. Stengiasi vienas kitą palaikyti. Meldžiasi. Bendraujame per „Viber“ programėlę, siūliau dėdės šeimai atvykti į Lietuvą, tačiau atsisakė. Kartą jiems jau teko palikti savo namus, daugiau nenori. 2014-aisiais, kai Donecke prasidėjo neramumai, buvo išvykę į Kyjivą, ten gyveno trejus metus. Ir mano močiutė, kurią po Donecko įvykių buvome pasiėmę į Vilnių, pagyveno čia vos kelerius metus. Grįžo namo. Pernai mirė, amžinojo poilsio atgulė Donecko srityje.

– Kada pastarąjį kartą lankėtės Ukrainoje? Kur gimėte, kokią tėviškę esate išsaugojęs savo atmintyje?

– Seniai, tuomet buvau gal penkiolikos metų. Tačiau visos mano vaikystės vasaros prabėgo pas močiutę. Gimiau prie Jenakijevo miesto Donecko srityje. Vaikystės atsiminimai šilti. Ten vasaros labai karštos, daug vaisių – obuolių, kriaušių. Močiutė mėgo gaminti, skaniai valgėme. Popietėmis visi suguldavome po obelimis pailsėti. Saulė plieskia, o obelų pavėsyje taip gera! Ukrainiečiai – daininga tauta, mano močiutė labai gražiai dainavo. Neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet kai su drauge užtraukdavo dviem balsais, visada nustebdavau – kaip gražiai!

– Gal ir dar kas iš šeimos paveldėjo muzikinį talentą?

– Aš vienintelis pasukau muzikos keliu. Turiu jaunesnę sesę Oksaną, ji su šeima gyvena Vilniuje. Kurį laiką Oksana dirbo banke, tačiau neseniai nusprendė persikvalifikuoti – Šiaulių universitete siekia logopedės išsilavinimo. Tai abiejų mūsų tėvų profesija. Tačiau pirmasis jų išsilavinimas – maisto pramonės inžinieriai.

Tai bus jaukus vakaras, kupinas meilės ir geros muzikos. Koncerto „Kai žodžių nebėra“ metu skambės populiariosios klasikos kūriniai.

– O kaip šeimos keliai atvedė į Lietuvą?

– Tėveliai atvažiavo čia dirbti ir pasiliko. Aš tada buvau vos dvejų.

– Tad Lietuvą galite vadinti antrąja tėvyne?

– Taip ir vadinu, tik ne antrąja, o pirmąja. Nors ir negimiau čia, bet visą gyvenimą praleidau: ir mokslus baigiau, ir dirbau. Už tai, kad puikiai kalbu lietuviškai, esu dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai poetei Meilei Kudarauskaitei, už dainavimo meistriškumą – profesoriui Virgilijui Noreikai. Jis man ne kartą sakė, kad pasaulis – platus, bet pirmiausia reikia palikti savo pėdsaką čia, Lietuvoje.

Išrinktoji: mylimajai Žanetai E.Chrebtovas piršosi net tris kartus, ir visus sulaukė atsakymo „taip“. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie kitus nelinksmus laikus – pandemiją, karantiną. Kaip juos ištvėrėte?

– Karantinus ištvėriau stengdamasis į ateitį žiūrėti optimistiškiau. Niekam nebuvo lengva, dainininkai – ne išimtis. Norėjosi imtis ko nors, kas pakeltų dvasią. Kadangi koncertų salės užsidarė, nusprendžiau visus pakviesti į koncertus savo namuose, tik virtualiai. Sugalvojau, kad jei publika negali ateiti pas mane, aš keliausiu pas ją. Tuomet buvo labai svarbu dovanoti gerų emocijų – juk muzika suteikia šviesos, prikelia iš nevilties.

– Per pirmąjį karantiną prikėlėte dainą „Šaukiu aš tautą“ ir sukūrėte jos vaizdo kilpą. Šaukėte tautą nepasiduoti?

– Taip, ši idėja kilo spontaniškai. Saviizoliacijos laikotarpiu išgyvenome daug įvairių baimių, žmonės jautėsi emociškai ir psichologiškai išsekę. Aš – atlikėjas, todėl į Lietuvos žmones kreipiausi muzikos kalba, norėjau suteikti tikėjimo geresniu rytojumi. Daina „Šaukiu aš tautą“ pagal Bernardo Brazdžionio žodžius buvo tapusi tautos atgimimo himnu. Tikėjau, kad ji gali nugalėti ir pandemijos apatiją.

– Bet pandemija jums nesutrukdė sukurti savo asmeninės laimės?

– Taip, pernai susižadėjau. Žanetos prašiau rankos tris kartus: per pirmą karantiną, antrą ir po jų. Visus kartus sulaukiau atsakymo „taip“.

– Ir kada didžioji šventė?

– Laukiame, kol pasibaigs neramumai. Vizualizuojame, kaip ir kur turėtų įvykti vestuvės. Norime, kad būtų jauku ir jautru, kad dalyvautų patys artimiausi žmonės.

– Kuo jus sužavėjo Žaneta Fomova, jūsų išrinktoji?

– Visų pirma ji ypatinga tuo, kad yra labai jautri, supratinga, atjaučianti. Man sunku ją apibūdinti glaustai, gal pasakyčiau taip: Žaneta – kaip vandenynas. Tai labai gilus ir turtingas savo vidumi žmogus. Mudu puikiai vienas kitą papildome.

– O kaip susipažinote?

– Turėjome bendrų draugų, bendravome per juos. Tačiau kartą ją pakviečiau į koncertą Valdovų rūmuose, kuriame dainavau. Po koncerto nuėjome išgerti arbatos. Ji iškart mane sužavėjo – artima siela, lengva bendrauti, daug bendrų temų. Buvo labai lengva ir gera būti kartu. Lengva dar ir todėl, kad esame subrendę žmonės, suprantame, kas yra meilė, santykiai, įsipareigojimas. Be to, mus sieja bendri pomėgiai, bendra veikla – kelionės, sportas.

– Jūs įrodėte, kad dainininko darbe labai praverčia... boksas.

– Šis sportas mane seniai įtraukęs. Boksuojuosi nuo paauglystės. Esu iškovojęs daug rimtų pergalių, treneriai man net pranašavo profesionalaus sportininko karjerą. Nors ir nepasukau šiuo keliu, boksas liko mano gyvenime. Jis ne tik padeda pasitempti fiziškai, bet ir ugdo valią, charakterį, dėmesį, moko susikaupti. Juk dainavimas – ir fizinis darbas, todėl fizinis pasirengimas čia labai praverčia. Be boksavimosi, bėgioju didelius nuotolius, plaukioju baseine, važiuoju dviračiu, žiemą slidinėju – mano gyvenimo būdas fiziškai aktyvus.

– O ar kūrybinis gyvenimas jau toks pat aktyvus, koks buvo iki pandemijos?

– Kūrybinis gyvenimas nebuvo nutrūkęs. Koncertinė veikla – taip, ji buvo nutrūkusi. Dabar pamažu atsigauna, bet iki to lygio, kuris buvo prieš pandemiją, dar reikės daug laiko. Poros metų tikrai.

Vertybė: E.Chrebtovui aukščiausia kūrybos išraiška – kurti nuoširdžius santykius su pačiais artimiausiais žmonėmis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gegužės 4-ąją laukia susitikimas su kauniečiais. Kuo bus ypatingas koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje?

– Tai bus jaukus vakaras, kupinas meilės ir geros muzikos. Koncerto „Kai žodžių nebėra“ metu skambės populiariosios klasikos kūriniai „Love is in the Air“, „O Sole Mio“, „Volare“, „Dancing Queen“, „My Way“, „Can’t Take My Eyes of You“, „Mambo Italiano“, „I Will Surive“, „Besame Mucho“, „You Raise Me Up“, „Se Bastasse Una Canzone“ ir kt., taip pat – keletas ukrainietiškų dainų. Šią muzikinę programą paruošėme kartu su pianistu Tomu Dičiūnu.

– Ką turėjote mintyje pavadindamas koncertą „Kai žodžių nebėra“?

– Tai mano dainos, kurią įrašiau po pirmojo karantino ir kurią labai pamėgo klausytojai, pavadinimas. Atsiradus galimybei keliauti, jos vaizdo klipą įrašiau Kipro saloje. Pejos regionas, kuriame vyko filmavimas, užburia gamtos grožiu – ši vieta įkūnijo dainos esmę. Tai daina apie amžiną jausmą – meilę. Tai tarsi palinkėjimas visiems patirti šį nuostabų jausmą, kuris pakylėja aukščiau kasdienybės.

– Kokie susitikimai su žiūrovais po pandemijos? Ar klausytojai, sugrįžę į teatrų ir koncertų sales, – šiltesni ir atidesni?

– Norėčiau pasinaudoti proga ir visų pirma paskatinti žmones eiti į koncertus. Per pandemiją ir karantinus mūsų klausytojai šiek tiek aptingo, įprato gauti muzikos dovaną patogiai sėdėdami ant sofos per televiziją, radiją ar telefoną. Bet tai tikrai neatstoja tų šiltų ir jaukių akimirkų, kurias patiriame atėję į gyvą atlikėjo pasirodymą. Būtinai reikia eiti į koncertus! Juk juose mes, dainininkai, savo profesijos meistrai, dalijamės ne tik muzikavimu, bet ir savo energija, kurios niekur kitur taip nepajusi. Gyvas pasirodymas, net jei ir ko nors švariai nepadainuoji, vis tiek spinduliuoja atlikėjo charizmą. Po gyvo koncerto išeini pakylėtas, prisipildęs gerų emocijų. Gražių balsų pasaulyje daug, yra daugybė būdų juos išgirsti neišeinant iš namų. Tačiau ateidami į koncertą mes laukiame kažko ypatingo, ką dainininkas dovanoja gyvai.

– Jums pačiam mielesnė koncertinė ar teatro scena?

– Man tiesiog patinka dainuoti. Ir operos scenoje, ir soliniuose koncertuose. Ir tai sudėtinga, ir tai. Koncerte padainuoji 15–20 solinių dainų, spektaklyje – tris arijas. Teatras leidžia augti kaip atlikėjui, asmenybei. O tuo, ką gauni teatre, gali su klausytojais pasidalyti koncertuose.

– Kurie vaidmenys jus labiausiai augino? Jų sukaupta be galo daug – turite solidžios patirties didžiausiose Lietuvos ir Europos teatrų scenose.

– Kiekvienas vaidmuo yra išskirtinis. Net kai jį dainuoji dešimtą ar dvidešimtą kartą, vis tiek jis būna kitoks. Nes tu jau esi kitoks – turi naujos gyvenimo patirties. Vaidmenys, kaip vaikai, nuolat auga.

Teatras leidžia augti kaip atlikėjui, asmenybei. O tuo, ką gauni teatre, gali su klausytojais pasidalyti koncertuose.

– Esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Gal jau aiškūs kūrybiniai planai šio teatro scenoje?

– Viena, kas tikrai aišku ir labai džiugina, – tai projektas su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru. Repetuojame G.Verdi operą „Nabukas“, kurios premjera laukia vasarą. Tai labai didelis iššūkis, kuris motyvuoja, norisi tam atiduoti visas savo jėgas ir laiką. Kitų planų nenorėčiau atskleisti, kol nepasirašyta sutarčių.

– Kokia laukia vasara – labiau poilsio ar darbymečio?

– Muzikų gyvenimas vasarą labai intensyvus. Po teatrinio sezono laukia koncertinė veikla. Vėlgi laukia susitikimas su Kauno publika. Birželio 29 d. Pažaislio muzikos festivalyje dalyvausiu su lietuviška programa. Joje – Vytauto Klovos vokaliniai ciklai ir arijos iš lietuvių kompozitorių operų.

– Ką kaip kūrybos žmogus vadinate aukščiausiu pasiekimu?

– Gal nuskambės netikėtai, bet aukščiausiu kūrybiniu pasiekimu vadinu... šeimos gyvenimą. Kurti gražius santykius su artimaisiais yra aukščiausia kūryba. Turiu vienuolikos metų sūnų Kajų iš pirmos santuokos. Už jį esu dėkingas savo buvusiai žmonai Laurai. Net ir iširus mudviejų santuokai, stengiuosi, kad ryšys su sūnumi nenutrūktų. Matomės ir Kaune, kur jis gyvena, ir Vilniuje. Kartu keliaujame, sportuojame.

– Kalbant apie šeimą... Vos prasidėjus karui Ukrainoje, savo sodyboje priglaudėte dvi ukrainiečių šeimas. Iki šiol tebegyvena?

– Mūsų sodyboje prieglobstį rado iš Kyjivo į Lietuvą atkeliavusios dvi moterys su trimis mažametėmis mergaitėmis. Netrukus atvažiavo ir vienos iš tų moterų tėvai, vyresnio amžiaus pora. Moteriai reikėjo medicininės pagalbos, ji serga lėtine liga. Išsiaiškinome, kad pabėgėliams iš Ukrainos medicininė pagalba teikiama Lietuvoje, taigi ji tęsia chemoterapijos procedūras. Dabar ukrainietės gyvena Vilniuje, rado darbus, išsinuomojo butą. Jos adaptuojasi prie mūsų gyvenimo ir yra be galo dėkingos už pagalbą.

– Mūsų pokalbis pasirodys „Kauno dienos“ priede „Gera diena“. Kas jums yra gera diena?

– Gera diena, kai širdyje šviečia saulė, kai visi artimieji yra sveiki ir laimingi. Gera diena, kai galiu dainuoti, nes dainuodamas dalijuosi laime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
kur dingo gordejevas su visa extrsensu hebra negirdet lolasvyli tegul isuria kas laimes geris ar blogis?'''
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių