Poetė I. Rudžianskaitė: rašydama stengiuosi paliesti universalias temas

„Manau, kad mano eilėraščiuose kiekvienas atranda ką nors sau artimo“, – sako poetė Ieva Rudžianskaitė. Neseniai jai buvo įteikta Maironio literatūros premija. Apdovanojimą poetė pelnė už eilėraščių knygą „Tryliktasis mėnuo“ (2023), pasižyminčią eilių atvirumu ir egzistencinių temų įvairove.

Ilgą laiką nuo poezijos laikiusis atokiai, prieš penkerius metus I. Rudžianskaitė išleido savo pirmąją knygą „Kita“ (2019), sulaukusią puikių įvertinimų. Nuo tada kūrėja išleido dar dvi knygas, taip pat pelniusias apdovanojimų. Pokalbis su poete – apie savaime pasirašančius eilėraščius, universalias kūrybos temas, knygų gausią vaikystę ir sentimentus Kaunui.

– Gegužės 24-ąją jums buvo iškilmingai įteikta Kauno miesto savivaldybės Maironio premija. Žinoma, kuriate ne dėl apdovanojimų, tačiau kokios emocijos užplūdo sužinojus, kad tapote Maironio premijos laureate?

– Ši premija man yra išties svarbi, nes Maironis mane tarsi lydėjo visų mano teologijos studijų Vytauto Didžiojo universitete metu. Jis man svarbus ir kaip poetas, ir kaip teologas, katalikų kunigas, tad gauti Maironio premiją tikrai džiugu. Be abejonės, kūrybos įvertinimas apdovanojimu visada teikia pačių geriausių emocijų, nors premija neturės didelės įtakos mano kūrybos keliui. Mąstydama apie savo naujausią knygą ir tai, ką aš joje parašiau ir kaip tai parašiau, jaučiuosi verta šio apdovanojimo. Priimu jį su džiaugsmu, dėkingumu ir ramia širdimi.

– Maironio premija papildė solidų jūsų jau iki tol gautų apdovanojimų kraitį. Už savo debiutinę knygą „Kita“ (2019) gavote Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premiją, antrajai eilėraščių knygai „Iš gervių“ (2021) skirta Antano Miškinio literatūrinė premija. Šiais metais taip pat buvote apdovanota kauniečių rašytojų Vieno lito literatūrine premija. Kaip manote, kuo jūsų poezija taip paliečia skaitytojus ir premijų skyrimo komisijų narius?

– Intensyviai rašau pastaruosius penkerius metus, iki tol nuo poezijos ir apskritai literatūros pasaulio sąmoningai laikiausi atokiai. Pradėjus intensyviai rašyti, per gana trumpą laiką išleidau tris knygas, kurios visos pelnė apdovanojimų. Tokios sėkmės visiškai nesitikėjau, tačiau ji mane, žinoma, nudžiugino. Manau, mano eilėraščiuose kiekvienas žmogus atranda ką nors sau artimo, juose išsakytas mintis ir idėjas gali pritaikyti sau.

Būna, kad po literatūrinio renginio prie manęs prieina skaitytojai ir pasako, jog skaitydami mano kūrybą jaučiasi taip, lyg rašyčiau apie juos. Rašydama stengiuosi paliesti universalias temas – meilės, mirties, laiko. Šios temos tikrai nenaujos, bet man svarbu jomis kalbėti savitu stiliumi, ieškoti netikėtų įvaizdžių. Manau, skaitytojai tai jaučia ir tose temose atpažįsta save. Tikiu, kad tai, kas yra asmeniška, gali paliesti ir kitus žmones, nes mes visi išgyvename labai panašius jausmus.

L. Brundzos nuotr.

– Maironio premija jums skirta už poezijos knygą „Tryliktasis mėnuo“, kuri, vertinimo komisijos teigimu, pasižymi eilių atvirumu, egzistencinių temų įvairove, giliomis filosofinėmis įžvalgomis ir žmonių santykių bei emocijų apmąstymu. Kokie būties klausimai ją įkvėpė? Esate minėjusi, kad į ją sudėjote nemažai savo patirčių iš metų, praleistų Teologijos fakultete.

– Taip, man buvo svarbu į knygą sudėti šias savo patirtis. Ilgą laiką jaučiausi tarsi neišsisakiusi, galbūt pačiai sau neišsakiusi tam tikrų savo būsenų ir jausmų. Studijuodama teologiją neretai jaučiausi labai prieštaringai. Nors studijuojant įvairias teologines disciplinas tarsi randi atsakymus į įvairius egzistencinius klausimus, vis dėlto man, kaip žmogui su sava patirtimi ir tam tikrais asmeniniais išgyvenimais, tie atsakymai ne visada būdavo pakankami. Tad ilgą laiką jaučiau vidinių prieštaravimų, kurie nugulė knygoje. Taip pat man buvo svarbu apmąstyti gėrio ir blogio klausimą – kodėl blogis egzistuoja, ir tai pateikti poetine kalba. Sakyčiau, naujausioje knygoje man labiausiai norėjosi atskleisti savo vidinius ginčus. Ankstesnėse knygose iki galo neišsakiau to, ką norėjau, o „Tryliktajame mėnesyje“ man pavyko parodyti, kad žmogus nėra vientisa asmenybė, jis dažnai būna viduje suskaldytas įvairių nuotaikų ir prieštaravimų.

– Kritikai pastebi, kad „Tryliktajame mėnesyje“ tiesiog meistriškai žaidžiate žodžiais, kuriuos tarsi lipdote į mozaiką. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo kūrybos braižą?

– Pirmiausia man svarbu abstrakčias sąvokas susieti su konkretesniais įvaizdžiais – kasdieniškais, kartais netgi buitiniais. Šį mano bruožą jau pastebėjo ir kritikai. Taip pat man būdingas asociatyvus mąstymas, kartais ir netikėti deriniai, metaforos. Šioje knygoje aš stengiausi kurti tam tikrą estetiką ir naudoti metaforas, bet šiek tiek pasitelkiau ir proziško kalbėjimo, kas man gal nelabai būdinga. Tuo „Tryliktasis mėnesis“ ir skiriasi nuo ankstesnių mano knygų – jame atsiranda naratyvinių eilėraščių.

Taip, man buvo svarbu į knygą sudėti šias savo patirtis. Ilgą laiką jaučiausi tarsi neišsisakiusi, galbūt pačiai sau neišsakiusi tam tikrų savo būsenų ir jausmų.

– Minėjote, kad ilgą laiką nuo poezijos laikėtės atokiai. Jūsų pirmoji poezijos knyga „Kita“ pasirodė 2019-aisiais, palyginti neseniai. Kaip pribrendote pirmajai poezijos knygai ir nusprendėte, kad pagaliau laikas ją išleisti?

– Iki 2019 m. retai ką nors rašydavau, nes intensyviai studijavau – įgijusi katalikų teologijos bakalauro laipsnį, pasirinkau filosofijos magistro ir doktorantūros studijas. Tad mano mintys ilgą laiką buvo užimtos teologinių ir filosofinių tekstų skaitymu. Vis dėlto pačią pirmąją knygą parašiau labai greitai. Baigusi studijas, netikėtai vieną po kito pradėjau rašyti eilėraščius, kurie labai greitai sugulė į knygą, net pati nustebau. Nežinau, galbūt taip ir turėjo būti, gal tuo laikotarpiu pagaliau pribrendau knygai. Iš tikrųjų net neplanavau sugrįžti prie poezijos – sakau sugrįžti, nes būdama studentė esu publikavusi vieną kitą tekstą kultūriniuose leidiniuose. Pradėjusi studijuoti doktorantūroje, išvis neberašiau. Tačiau, apsigynus disertaciją, įvyko netikėtas proveržis ir pradėjau labai intensyviai rašyti poeziją ir skaityti kitų poetų kūrybą.

– Pati rašote recenzijas kitų autorių knygoms. Ko ieškote kitų kūrėjų poezijoje – kokių temų, kokios išraiškos?

– Man labai patinka filosofinės temos. Jei pastebiu, kad tam tikras autorius į savo tekstus jas integruoja, man pasidaro labai įdomu, kaip jis tai daro, kokios filosofinės idėjos jį domina. Taip pat mane intriguoja tekstai, kuriuose naudojami tam tikri religiniai įvaizdžiai, perteikiamas santykis su tikėjimu. Šį mano susidomėjimą greičiausiai diktuoja baigtos studijos. Taip pat man labai patinka poetai estetai, pirmenybę teikiu universalių, filosofinių idėjų perteikimui poezijoje. Vis dėlto stengiuosi kitiems autoriams neprimesti savų reikalavimų, o tiesiog pažiūrėti, ką tas poetas daro kitaip nei aš, kokias idėjas savo tekstuose jis perteikia.

– Jūsų tėtis – žymus poetas Viktoras Rudžianskas. Kaip suprantu, neplanavote sekti jo pėdomis? Kaip tėtis reaguoja į jūsų poetinę sėkmę?

– Ne, tikrai neplanavau sekti tėčio pėdomis ir niekada nenorėjau, kad mane su juo lygintų, kaip neretai būna vaikams nuėjus tėvų keliu. Visada labai vengiau šio lyginimo. Vis dėlto dabar man tai nebėra taip svarbu, nes manau, kad turiu savitą poetinį stilių ir mano kūryba ganėtinai skiriasi nuo tėčio. Kaip ir visi tėvai, žinoma, tėtis džiaugiasi mano sėkmėmis ir palaiko mane sunkiose situacijose. Natūralu, kad mes drauge pasikalbame apie literatūrą, poeziją, man įdomu išgirsti jo nuomonę apie mano kūrybą, o aš jam pateikiu savo įžvalgų. Vis dėlto mes stengiamės pernelyg nesikišti į vienas kito poetinius reikalus, tad jaučiuosi savarankiška ir laisva.

– Kadangi augote poeto šeimoje, tikriausiai vaikystėje buvote apsupta literatūros? Kaip prisimenate savo vaikystę – ar mėgote skaityti knygas? Jūsų pirmoji eilėraščių publikacija pasirodė dar 1999 m. „Moksleivio“ žurnale – jau tada, paauglystėje, rašėte eiles?

– Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas, tiesiog gyvendavau knygų pasaulyje ir dažnai susitapatindavau su jų veikėjais. Abu tėvai – tiek mokytoja mama Aldona, tiek poetas, žurnalistas tėtis labai skatino mane ir brolį skaityti, tad augome apsupti įvairiausių knygų. Skaityti išmokau anksti, kai dar net nėjau į mokyklą. Labai mėgau rašytojos Astridos Lindgren knygas, esu daug jų perskaičiusi. Žinoma, vaikystėje dažnai girdėdavau savo kūrybą skaitantį tėtį, tad jau tada suvokiau poezijos grožį.

Rašydama stengiuosi paliesti universalias temas – meilės, mirties, laiko. Šios temos tikrai nenaujos, bet man svarbu jomis kalbėti savitu stiliumi, ieškoti netikėtų įvaizdžių.

Kai buvau septintoje klasėje, „Moksleivio“ žurnale pasirodė pirmoji mano publikacija. Pradėjau rašyti anksti, kokių devynerių metų. Pirmasis eilėraštis pasirašė tiesiog savaime, jame perteikiau tuometę savo nuotaiką. Dar ir dabar tai prisimenu – žiūrėjau pro langą, buvo vasario mėnuo, oras niūrus, šlapdriba. Žvelgdama pro langą, užrašiau slogią vasario būseną perteikusį eilėraštį ir perskaičiau jį tėvams. Išgirdę mano kūrybą, tėvai labai nustebo, o aš net nelabai supratau, kodėl jie taip sureagavo. Vaikystėje parašydavau tai vieną, tai kitą eilėraštį, debiutavau jau minėtame „Moksleivio“ žurnale, o vėliau sekė publikacijos „Nemune“ ir kituose leidiniuose.

Būdama paauglė, kokių šešiolikos metų, dalyvavau moksleivių konkurse, kuris buvo organizuojamas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tuomet man taip pat pavyko tapti viena iš laureačių. Vis dėlto niekada to nesureikšmindavau, rašymą laikiau tiesiog laisvalaikio praleidimo būdu. Pradėjusi studijuoti, intensyviai neberašiau, o doktorantūros studijų metu išvis nerašiau. Tik apsigynus disertaciją, kažkas tarsi atsivėrė viduje ir vėl pradėjau intensyviai rašyti.

– Gimėte Kaune, čia baigėte studijas, išleidote visas savo knygas, esate aktyvi Kauno rašytojų bendruomenės narė. Kokių sentimentų turite šiam miestui? Niekada nenorėjote įsilieti į Vilniaus poetų gyvenimą?

– Taip, esu gimusi ir užaugusi Kaune, tikrų tikriausia kaunietė. Niekada nenorėjau kur nors išvykti, tad studijas rinkausi Kaune. Gimtasis miestas man yra labai artimas ir sentimentai jam išlikę lig šiol. Tiesa, šiuo metu gyvenu ne pačiame Kaune, o netoli jo, bet vis tiek esu labai susijusi su Kaunu ir Kauno rašytojų gyvenimu.

– Nuo 2019 m. kas dvejus metus išleidžiate po poezijos knygą. Ar galime naujos knygos tikėtis kitais metais?

– Tiesą pasakius, šiuo metu kaip tik dirbu prie naujų eilėraščių, galvoje sukasi idėjos. Tad kitais metais galbūt ir galima tikėtis naujos knygos. Labai tikiuosi, kad jos ilgai nereikės laukti. Iš tikrųjų vis pagalvodavau, kad gal reikėtų padaryti rašymo pertrauką. Tačiau vėliau susimąsčiau, kad nenatūraliai tos pertraukos gal ir nereikia, jei jau tekstai rašosi savaime ir dėliojasi į vientisą rinkinį. Pertrauką padarysiu, kai tekstai nebesirašys taip lengvai.

– Šių metų Maironio premijos teikimas buvo pažymėtas keista situacija. Iki šiol Maironio premiją gavęs poetas tapdavo ir „Poezijos pavasario“ laureatu. Tačiau rudenį Kauno savivaldybė pakeitė premijos komisijos sudėtį, įtraukdama daugiau valdininkų. Tad Lietuvos rašytojų sąjunga nusprendė teikti dvi premijas ir „Poezijos pavasario“ laureatu paskelbė Vytautą Kazielą, kuris buvo apdovanotas Vilniuje. Kaip jūs matote šią situaciją?

– Man šis sprendimas pasirodė labai netikėtas. Tačiau savo vertinimų nenorėčiau pateikti, kadangi kol kas neaišku, kokių pasekmių toks sprendimas turės ateityje. Manau, ateitis parodys, ar sprendimas atskirti premijas tikrai buvo geras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių