Progreso vizijos ir realybė

Prieš gerą dešimtmetį teko rašyti apie Rolando Kazlo tuomet premjerinį spektaklį „Palata“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuris iki šiol rodomas ir noriai žiūrovų lankomas. Tąsyk ne vienas į spektaklį atėjo lydimas R. Kazlo humoristinio šleifo garsumo, nes ne vienus metus televizijos ekrane matytas aktorius – puikus humoristas – turėjo didžiulį gerbėjų ratą, kuris minimame spektaklyje kiek pakišo koją – žmonės juokėsi vien R. Kazlą pamatę, nors spektaklis – anaiptol nehumoristinis.

Šiandien taip jau nėra ne tik dėl to, kad R. Kazlas nešmėžuoja TV ekranuose, nesivaiko pigaus populiarumo, atvirkščiai, tai vienas iš nedaugelio garsenybių, nesusiviliojęs lengvesniais pinigais, nepardavęs savo veido ir vardo, likęs ištikimas kaip uola savosioms vertybėms.

Ir tuomet, spektaklyje „Palata“, buvo matyti, kad režisūros sprendimais aiškiai iškeltos dvasinės vertybės, dėmesys kitai dimensijai, ne buitinei plotmei. Nebuvo abejonių, kad garsiam aktoriui ir režisieriui rūpi dvasinio pasaulio esmė, netgi Anapusybė. Todėl nestebina ir pasirinktas magiškojo realizmo atstovas, puikus rašytojas – Saulius Tomas Kondrotas ir jo apsakymas „1892 metų progreso idėja“.

Taigi nuo pat spektaklio pradžios žiūrovas iš lėto įvedamas į savitą, magišką pasaulį – meninę, teatrinę realybę, kurioje viskas sukasi šiek tiek kitaip nei įprastoje kasdienybėje: stereotipus, buitinį suvokimą reikia padėti į šalį ir, nors pradžioje galbūt ne į viską galima iškart įsikirsti: teatrinės metaforos lyg ir neišsilukštena lengvai ir patogiai, tačiau netrukus visko dėlioti į tvarkingas lentynėles nė nebesinori – užvaldo teatras, jo magija ir jo – kita – realybė. Regis, to ir buvo siekta: kad, užtemus šviesai, dingtų ir įprasto, kasdieniško gyvenimo buitinė dimensija – scenoje imtų (t)vertis magiška realybė, kuri taptų net tikresnė nei toji, kuri liko už durų.

Po kurio laiko visai nepastebimai ėmė dėliotis taškai ant i, plėtotis siužetas, nestokojantis nei dramaturgijos, nei jausmų, romantikos, dvasinių išgyvenimų. „Palatoje“ kaip leitmotyvas figūravo juoda būtybė, o šiame spektaklyje – balta, nes režisieriui, regis, yra svarbu, kad žiūrovas neatitrūktų nuo dvasinio pasaulio, o jei į savąją kasdienybę ir yra pernelyg įklimpęs, gautų progą / galimybę išlaikyti pusiausvyrą, neužmiršti, kad esame ne vien tik kūnas ir merkantiliniai poreikiai. Turbūt tai ir yra teatro pagrindinė misija, tuo jis skiriasi nuo kino, kuris neretai maitina emocijas, teatras gi – sielą. Žinoma, kalbant apie gerą teatrą,  žinoma, būna išimčių, kai atsitinka atvirkščiai.

„1982 metų progreso idėja“ – ypač plastiškas spektaklis, kartais regisi kaip pantomima, net šokis – tuo pats iš savęs tarsi įgyja režisūrinio muzikalumo, drauge atkreipia dėmesį, koks svarbus yra judesys, ir ne tik teatro scenoje (joje turbūt svarbesnis už žodžius), bet ir gyvenime. Apskritai „1982 metų progreso idėja“ verčia pamąstyti itin plačiai – apie tą pačią progreso (ar tikrai progreso?) idėją, laikų kaitą, žmonių santykius, gyvybę ir mirtį, nuoširdumo, atvirumo gėrį, visa tai narpliojant tiesiogiai, realistiškai, siužetiškai, taip pat ir metafiziškai, per metaforas, vaizduotę ir fantaziją.

Dabar pamatę R. Kazlą žiūrovai automatiškai jau nebesijuokia, aktorius ir režisierius yra išsivadavęs iš humoristo šlovės įvaizdžio, tačiau daugelis turbūt nebyliai laukia ir vien R. Kazlui būdingo humoro. Režisierius R. Kazlas nepašykštėjo aktoriui R. Kazlui improvizacijos ir leido įtikinti žiūrovus, kad savitas, savotiškai atpažįstamas (net pasiilgstamas) jo humoras drauge yra nenuspėjamas ir universalus, bet svarbiausia – nelėkštas, ir tai įmanoma tik dėl neabejotino didelio talento. Taigi į spektaklio audinį įpintas kazliškasis humoras ne tik pralinksmina, suteikia spektakliui kvėpavimo, bet ir panaudojamas kaip kontrastas, sustiprinant ir išryškinant dramą, giluminius išgyvenimus, spektaklio humanistinę idėją.

Pagrindinius vaidmenis atlieka puikus duetas: Artūras Sužiedėlis ir R. Kazlas. Kitus vaidmenis kuria: Audronis Rūkas, Taura Kvietinskaitė, Dainius Tarutis, Nerijus Matonis, Dominykas Dabužinskas. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių