Rašytojos gebėjimas svarbiausias gyvenimo temas: tėvų ir vaikų ryšį, draugystę, meilę, identitetą ir santykį su mus supančiu pasauliu – nagrinėti išradingai ir poetiškai, įvertintas ne vienu prizu ir stipendija. Autorė apdovanota Danijos mokyklų bibliotekininkų Vaikų knygų prizu, Danų akademijos „Silas“ prizu ir dukart Danijos kultūros ministerijos Vaikų literatūros prizu.

„Savo naujausia knyga C. Eken (C. E.) norėjo atskleisti, kad žaliuojantis pasaulis aplink mus yra ta vieta, kur galime rasti ramybę, tylą ir lėtą tempą. „Magiško sodo“ autorė rado aukso viduriuką tarp gamtos sužmoginimo ir jos romantizavimo per atstumą“, – sako į lietuvių kalbą knygą išvertusi Auksė B. Katarskytė (A. B. K.), vertėja iš danų, norvegų, švedų ir islandų kalbų.

– Kas jus įkvėpė parašyti šią knygą?

C. E.: „Magiškas sodas“ yra susijęs su knyga, kurią parašiau dar 2002 m. Tai „Sidabrinis žydėjimas“, kūrinys, pasakojantis apie berniuką Joną, kuris paslaptingame name sutinka nuostabią augalų mergaitę. Namas buvo apleistas nuo tada, kai mirė jo savininkė, senoji ponia. Grįžau prie šios senos istorijos ir vėl atradau jos pasaulį (laikas praėjo taip pat, kaip ir realiame pasaulyje), nes supratau, kad laukia nauja istorija, kurią turiu papasakoti skaitytojams. „Magiškas sodas“ – istorija apie mergaitę, atėjusią į tą pačią vietą ir ieškančią ryšio su ją supančiu pasauliu.

– Kokia yra paslaptingo medžio reikšmė šioje istorijoje? Ar tai tiesiog siužeto elementas, ar jis turi gilesnę simbolinę reikšmę?

C. E.: Žinoma, tai daugiau negu siužeto elementas. Jis sukurtas dar knygoje „Sidabrinis žydėjimas“, kur susilieja daugybė skirtingų augalų iš įvairių vietų, todėl tai daug daugiau nei tik paprastas medis.

– Kokie svarbiausi veikėjos Mijos charakterio bruožai, kuriuos norėjote pabrėžti?

C. E.: Romane nagrinėjamas pyktis ir tai, ką jis gali priversti mus daryti. Taip pat atskleidžiami jausmai, kurie slypi po kartais jaučiamu pykčiu.

– Kokią naratyvinę reikšmę turi Mijos tėvų skyrybos? Kaip šis įvykis stumia siužetą į priekį?

C. E.: Skyrybos yra pradinė Mijos katastrofa, kuri pradeda visą istoriją. Negaliu rašyti apie laimingus žmones, todėl turėjau sugriauti Mijos gyvenimą nuo pat pradžių ir padaryti ją nelaimingą.

Leidyklos nuotr.

– Ar manote, kad ši knyga gali padėti vaikams susidoroti su gyvenimo pokyčiais?

C. E.: Mano noras buvo atskleisti tai, kad žaliuojantis pasaulis aplink mus yra ta vieta, kur galime rasti ramybę, tylą ir lėtą tempą. Jo mums, žmonėms, labai reikia šiame pernelyg stimuliuojamame pasaulyje, kurį mes patys ir sukūrėme (taip pat ir virtualųjį). Jei ši mintis susiformuos kai kurių mano skaitytojų galvose, būsiu nepaprastai laiminga.

– Kokią žinią norite perduoti vaikams šia knyga?

C. E.: Aš nesu užslėptų žinučių autorė, man įdomiau pažadinti skaitytojo mintis ir jausmus, pasiimti juos į literatūrinę kelionę, o ką jie jau pasiims iš jos namo, priklauso nuo jų pačių. Visgi galiu pasakyti, kad „Magiškas sodas“ yra istorija apie tai, kaip atrasti savo vietą šiame nuostabiame gyvybingame pasaulyje, kurio dalis esame ir kurį turime prižiūrėti.

Knyga jautriai ir detaliai vaizduoja skausmą ir gedulą, kuris užklumpa pasikeitus kasdieniam gyvenimui, šeimos aplinkybėms.

– Kas jus, kaip vertėją, labiausiai sužavėjo šioje knygoje? Ar yra detalių, kurios ypač įsiminė verčiant?

A. B. K.: Man labai patiko tai, kaip knygoje aprašoma gamta ir augalija. Nors mes įpratę personifikuoti, sužmoginti gyvūnus, ypač savo augintinius, šiame romane prisiliečiame prie platesnio gamtos gyvumo. Akivaizdu, kad augalų gyvenimas skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Mums sunku suvokti, ką reiškia būti augalu. Manau, „Magiško sodo“ autorė rado aukso viduriuką tarp gamtos sužmoginimo ir jos romantizavimo per atstumą. Vešliajam romano sodui suteikta žmogiškų ypatybių, gal kad būtų paprasčiau jausti empatiją mus supančiai florai, tačiau skaitytojas taip pat skatinamas susitaikyti su tuo, kad niekada iki galo nesupras gėlės, krūmo, medžio gyvasties. Ir nereikia suprasti, kad galėtum džiaugtis, mylėti ir tausoti.

– Ar galite plačiau papasakoti apie stebuklingą sodą ir jo vaidmenį Mijos gyvenime? Ką, jūsų manymu, jis simbolizuoja?

A. B. K.: Nenoriu išduoti pernelyg daug knygos turinio, bet Mijai kaimynystėje vešantis sodas pirmiausia yra rami priebėga nuo chaoso namuose. Ji jaučiasi sutrikusi, vieniša, užguita, ją erzina per didelis suaugusiųjų rūpestis. Kaip tikra paauglė, ji ieško savos erdvės, apie kurią niekas kitas nežino. Tačiau Mijos santykis su šiuo sodu netrunka pasikeisti. Pirmasis saugumo įspūdis nublanksta, kai ji susipažįsta su kiemo istorija, įvykiais, pavertusiais sodą apleistu sąžalynu. Jame ima vykti dalykų, kurie atitraukia Mijos mintis ir rūpesčius nuo namų. Staiga sodui prireikia jos pagalbos. Atrodo, kad padėdama augalams ji ir savyje atranda daugiau ramybės. Sodas tam tikra prasme ją užaugina, išmoko naujų dalykų, skatina kritiškai žiūrėti į save ir ją supantį pasaulį. Tai, ką sakau, skamba labai abstrakčiai, todėl siūlau paskaityti patiems...

– Knygoje nagrinėjama tema apie šeimą, pokyčius ir praradimą. Ar ši knyga gali padėti vaikui geriau suprasti ir priimti pokyčius, kurie dažnai užklumpa netikėtai tiek vaikus, tiek suaugusiuosius?

A. B. K.: Be abejo, taip. Ši knyga jautriai ir detaliai vaizduoja skausmą ir gedulą, kuris užklumpa pasikeitus kasdieniam gyvenimui, šeimos aplinkybėms. Manau, ši knyga gali būti gera, nors ir kukli, parama tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, išgyvenantiems sudėtingus pokyčius. Tačiau joje naujų įžvalgų gali rasti bet kas – juk tam ir skaitome, kad susipažintume su kitų žmonių gyvenimais ir jausmais. Ši knyga aprašo ne tik žmonių, bet ir gamtos vidinį pasaulį.

– Kokia, jūsų manymu, yra didžiausia vertimo dovana? Ką jūs pati labiausiai vertinate šiame darbe?

A. B. K.: Žaidimas su kalba suteikia man daug džiaugsmo, o vertimas dažnai ir yra lyg žaidimas. Tai ir tikslus, ir kūrybinis darbas. Kaip ir kiekviename žaidime, verčiant reikia laikytis tam tikrų taisyklių, per daug nenutolti nuo originalo. Kita vertus, šis darbas reikalauja lankstumo ir fantazijos. Kitaip tariant, vertėjas nuolatos ieško pusiausvyros tarp to, kas sakoma užsienio kalba, ir to, kas skambėtų gražiai ir raiškiai lietuviškai. Kad literatūrinis vertimas nėra tik mechaninis teksto perrašymas iš vienos kalbos į kitą, galima patikrinti labai lengvai: tą pačią knygą duoti išversti dviem vertėjams. Neabejoju, rezultatai būtų labai skirtingi.