– Jūsų kuriami komiksai nėra vien tik kažkokios smagios istorijos apie herojus ar jų nuotykius. Ten galima įžvelgti daug ironijos, kritikos visuomenei, žmonių poelgiams. Kuo siekiate, piešdama savo komiksus?

– Turbūt tai atspinti mano požiūrį. Tai reiškiniai, kuriuos perteikiu per savo supratimą. Manęs dažnai klausia arba tiesiog pasako, kad mano komiksai edukaciniai. Iš tikrųjų aš nesiekiu mokyti. Gal tai pavyksta netyčia, bet iš tiesų aš piešiu ne kažkokiam žmogui, kurį siekiu pamokyti ar kažką jam parodyti. Piešiu daugiau ar mažiau tokiam kaip aš ir noriu dalintis savo pastebėjimais.

– Kaip apskritai gimsta komiksas? Nuo ko visa tai prasideda?

– Tai prasideda labai įvairiai. Tai priklauso nuo to, ar aš pati sugalvojau [komikso idėją]. [...] Dažniausiai idėją reikia apdoroti, pavyzdžiui, truputį pakeisti situaciją ar įsivaizduoti veikėjus. Gal reikia pagalvoti, kaip skambėtų šis pokalbis, jei vienas iš dalyvių būtų morka, o kitas – kopūstas.

Dažniausiai neimu žalios medžiagos. Man norisi ją apdoroti. Kita vertus, kartais idėjas reikia tiesiog paspartinti – sėdėti arba vaikščioti ir apie tai galvoti. Būna labai gerai, kai, pavyzdžiui, vedžioju šunį ir mintyse „nešioju“ rimtą ginčą. Kas nors kažką pasakė ar parašė, o aš einu ir galvoju – ką aš pasakyčiau ir ką tas žmogus atsakytų? Turbūt taip darome visi. Kartais iš to atsiranda juokingų pastebėjimų apie save ir kitus. Tai galima atvaizduoti komikse.

– Nuo ko siūlytumėte pradėti pažintį su komiksais žmonėms, kurie dar nežino, kas jiems patinka ar kur ko ieškoti? Kokius komiksus pati mėgstate?

– Man patinka besitęsiantis komiksas „Saga“. Patinka Lisos Hanawalt komiksai, Julios Wertz, Jesse`io Moynihano. [...] Žmonėms, kurie susidomėjo komiksais, galėtų ateiti į komiksų festivalį. Ten bus bibliotekėlė, kurioje bus galima pažiūrėt įvairius komiksus, susipažinti su skirtingais žanrais.

Jei žmogui patinka animė, turbūt bus nesvetima manga. Jei patinka superherojų filmai, gal patiks ir superherojų komiksai. Dažniausiai įsivaizduojame tokius senovinius, 1960 metų, komiksus, bet dabar, man atrodo, kuo toliau, tuo labiau komiksai įtraukia įvairią auditoriją. Moterys komiksuose nėra vien žavios damos, kurias reikia gelbėti iš degančių namų. Jos irgi yra superherojės. Jų kostiumai nebūtinai yra maudymosi kostiumėliai (juokiasi). Net jei kažkas turi neigiamą nuomonę apie superherojų komiksus, manau, reikėtų pasižiūrėti, kokių komiksų dabar yra.

– Užsiminėte apie komiksų klišes. Galbūt yra žmonių, linkusių manyti, kad komiksai skirti vaikams, kad tai tik piešinėliai su raidėmis. Turbūt reikėtų pasakyti, kad komiksas nėra uždaras žanras, skirtas tik vaikams?

– Žinoma, taip nėra. Žodis „komiksas“ turi daug neigiamų konotacijų. Su kitomis komiksų autorėmis netgi kalbėjome – jei rengi kokį nors projektą, reikia nerašyti žodžio „komiksas“, reikia rašyti „grafinis pasakojimas“, nes komiksą žmonės įsivaizduoja kaip karikatūrą.

Iš tiesų ir pati taip įsivaizduodavau, bet, kai pradėjau paišyti, tai dariau negalvodama – eina mintys, atsiranda paveiksliukas, tekstas. Jei man būtų kas nors pasakęs, – imk, paskaityk komiksų – nežinau, ar būčiau norėjus tai daryti. Įsivaizdavau, kad tai yra arba Antinas Donaldas (tai labai geras komiksas), arba karikatūros, kuriose vaizduojami politikai su didelėmis nosimis.

Jei tyčia nesidomi nei vienu iš tų žanrų, tokių kūrinių ir neieškosi. Tai tiesiog forma, į kurią galima sudėti bet ką. Žmonės, kurie žino „The New Yorker“ karikatūras, turi visai kitokį įsivaizdavimą apie karikatūrą nei tie, kurie atsimena „Šluotos“ karikatūras. Tai [komiksas] yra forma, į kurią galima įpilti bet ką.