Ambicingame spektaklyje herojų nėra, jame gyvena voicekai, diagnozės, skaičiai, prėski dialogai. Antanas primena, kad Britney vaizdo klipą „Youtube“ kanale peržiūrėjo per 96 mln. žmonių. Mintis, kad kas dvidešimtas jų savo kasdienybėje valdo mirties grėsmę turinčias vairalazdes, mygtukus ir sprendimus, užima kvapą. Šiandien su debiutuojančiu režisieriumi kaip niekada nuoširdžiai kalbame apie jausmų banalumą, klaidas ir patologišką baimę būti ir nebūti žmogumi. Apie tai, kad visi neišvengiamai esame voicekai ir kad galbūt tai yra didžiausia mūsų tragedija.

– Labas, Antanai, kaip gyveni?

– Atvirai sakyti? Viskas lyg ir buvo labai gerai, tada išėjome į Mažąją salę ir buvo labai blogai, galvojau numirsiu, o tada kitą dieną jau buvo gerai. Yra toks momentas, kai tu susiduri su erdve, kurioje iš tiesų turės vykti spektaklis, o ji tokia keista, iškrypusi, neparuošta, neužgyventa, neprisotinta prasmių, apie kurias kalbėta prieš tai savaičių savaites.

– Bet juk, nors tai ir yra tavo režisūrinis debiutas, teatrą pažįsti nuo mažens. Užtektinai laiko tam, kad žinotum, ko tikėtis iš tos scenos. Kodėl šitas šaltas, keistas ir iškreiptas jausmas scenoje atėjo tik dabar?

–  Jis privalo ateiti. Teatrą pažįstu nuo mažens ir mane jis lydi kaip piktasis šešėlis. Aš jame esu buvęs, iš jo pabėgęs, atgal sugrįžęs ir kol kas turbūt čia ir pasiliksiu. Tai yra taisyklė – vietoje, kurioje vyks spektaklis, išėję žmonės atrodo kaip pamėklės – sukaustyti, kupini baimės. Tada man pačiam pradeda trūkti to, ko teatre režisieriui niekada negali trūkti, – žodžių. Pasijaučia tam tikra bejėgystė, bet dažniausiai tai yra laikina.

– Žinai, tai labai ambicingas spektaklis. Bet dabar papasakok labai paprastai, nuo ko prasidėjo „Voicekas“.

– Kartą kankino nemiga, buvau savo gimtajame mieste ir perskaičiau „Voiceką“. Tuo metu dar nieko nežinojau apie G.Büchnerį. Tačiau man įstrigo vienas momentas. Paskutinė scena pasirodė labai silpna, nes Voicekas veda Mariją nužudyti ir ji nieko apie tai nenutuokia. Aš pamačiau tokį begalinį vyriškos giminės silpnumą. Supratau, kad šis kūrinys – kaip griaučiai– yra labai tinkamas nūdienai. Tada, aš pasiskolinau koncepciją iš G.Büchnerio, nes jis ėmė istorines asmenybes ir fantazavo apie jų gyvenimus.

– G.Büchnerio Voiceką ir A.Lubitzą sieja neginčijamas istoriškumas – tai, kad jie abu buvo realiai gyvenę žmonės, tačiau A.Lubitzo faktiškumas kyla iš tragiškos statistikos. Man įdomi ta dinamika tarp dramaturginės büchneriškos tradicijos ir matematinių skaičių, kurie išduoda kad, žinai, čia ne šiaip sau, čia žuvo žmonės. Kaip tu manai G.Büchneris būtų reagavęs į A.Obcarsko Voiceką?

– Dar pradžioje sau pasakiau – keičiasi tik įrankiai žmonių rankose, bet situacijos lieka tos pačios. Mes su dramaturgu  Laurynu Adomaičiu labai daug kalbėjome apie tai, kad tu niekad nežinai, kokio normalumo žmogus sėdės prie to šturvalo ar to mygtuko, kuris lems daug svarbių dalykų. Tačiau, žvelgdamas į bet kokį beprotišką sprendimą, aš matau tam tikrą silpnumą.

– Mąsčiau apie tai, kad A.Lubitzo asmenukės internete ir pergalingi kadrai iš maratonų dabar atrodo tiesiog groteskiškai. Žinai, tos asmenukės kažkuria prasme liks amžinai gyventi gūgle. Tačiau, žiūrint į juos, susidaro įspūdis, kad katastrofos iš išorės nebuvo galima numatyti. Mes matome, kad Voicekas yra pasmerktas iš pat pradžių, nes jis yra voicekas. Ir čia kalbama apie totalinės administracijos auką. Koks jausmas kurti tai, kas jau yra sudužę?

– Iš esmės prieiga yra kuo paprastesnė. Stengiamės vengti teatrinių viražų ir vienplanės aktorinės prieigos – man ji nepatinka. Manau, kad dabartis reikalauja mintį ištransliuoti kuo paprasčiau. Tačiau G.Büchnerio atveju Voicekas viską padaro dėl moters. Kodėl moteris turi būtų pagrindinis katalizatorius? Mes stengiamės nukelti šį svorį nuo išdavystės. Svarbiausias dalykas mūsų atveju yra atsiradusi Voiceko baimė. Žinai, pjesėje jam visi sako „Tu esi Voicekas, tu esi geras, tu esi blogas, tu esi toks, tu esi toks, toks, toks.“ Mano galva, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl atsiranda visi nuokrypiai. Vieną dieną žmonės nebenori būti tuo, kuo jiems sako, kad jie yra.

– Vidutinybių drama įdomi tuo, kad Voicekas tampa voiceku iš mažosios raidės – bendrine reikšme. Kaip populiarus prekės ženklas – sauskelnės ar gūglas. Voicekas yra voicekai, minia voicekų, visi voicekai. O tu sakai, kad, nepaisant to, čia dar yra baimės momentas. Neriame gilyn i egzistencializmą?

– Galbūt tai ne egzistencializmas, nes tai yra gana senamadiška. Aš daugiau M.Heideggerio turbūt neskaitysiu. Bet vos tik personažai praveria burną…

– …ir pasipila…

– …jie norėtų pasakyti kažką iš tikrųjų, bet viskas išeina taip pat. Jie nėra dostojevskiškai besitransformuojantys monolitai, bet tie gyvenimai, kurie yra jiems skirti išbandymai. Žmogaus širdis ima kovoti pati su savimi ir tada viskas pradeda putoti, ir nuo šito nepabėgsi.

– Ar tau toks absurdiškas personažų bendravimas neprimena tokios, žinai, baro filosofijos? Susėda prie stalo ir pradeda išvedžioti. „Voiceke“ dialogai atrodo tokie absurdiškai tikroviški, kad net skauda. Jūs tai vadinate klaidos teorija arba yipsais (klaidos, kurias lemiamu metu padaro labiausiai įgudę profesionalai), bet neklijuojant teorinių etikečių, kas tau yra ta klaida? Juk tai ne tik žodžiai, tai gali būti ir veiksmai, ir sprendimai, ir situacijos.

– Dabar dirbu tokiu principu, kad pasakytas žodis prieštarautų fasadui, kuris tą žodį taria. Kai kalbame apie virškinimo traktą, personažai apie jį kalba lyg tai būtų dvimečio vaiko gimtadienio šventė, ir čia pasirodo grėsmė. Tie pasakyti žodžiai yra įkalčiai to, kad norėta pasakyti kažką daugiau. Tai yra pėdsakas. Klausimas yra, kiek tu gali ištverti savo paties gyvenimą?

– Iš to neišvengiamai iškyla klausimas apie tavo sprendimą statyti spektaklį ne herojams. Niekam ne paslaptis, kad tai radikaliai skiriasi nuo įprastos lietuviško teatro tradicijos. Jūsų komanda pasirinko kelią kurti vaidmenis no-name. Kaip priėjai prie tokios kardinaliai kitokios interpretacijos?

– Dėl šleikštulio. Dėl savigailos. Aš nesuprantu, kodėl gamtoje taip yra, kad mes turime tiek daug kentėti. Gal čia ne kentėjimas, gal čia ir yra tas gyvenimas? Mums niekaip nepavyksta ištrūkti iš situacijų, kurios vis kartojasi. Aš sau galiu ryte prižadėti, kad nuo šiol nebevalgysiu cepelinų vakarais, bet vakare aš būtinai sulaužysiu šį pažadą. Man netelpa galvoje, iš kur šis begalinis žmogaus silpnumas. Atrodo, kad žmogus, bendrai žmogus iš mažosios „ž“, turėtų suimti save ir kažką padaryti. Būti didžiadvasiu. Oidipas kenčia savo likimą, bet iš tikrųjų niekas nekenčia savo likimo.

– Bet galbūt tai yra tiesiog nuobodu. Dėl to paprasti žmonės ir nėra apdainuojami, apie juos nekuriamos legendos, jų vardais nevadinamos gatvės. Ir aš vakare pasižadu nevalgyti cepelinų, ir mano motina, ir kaimynas. Tai akivaizdu.

– Bet ryte prisižadu. Mūsų tema iš tiesų yra baimė pasirodyti tiek stipriam, tiek silpnam. Atrodo, kad dabartis reikalauja nuolat pasiteisinti, kad gyveni. Visi socialiniai tinklai verčia tai daryti.

– Spektaklyje yra scena, kai Marija dainuoja Britney „Everytime“ dainą. Paaiškink tiems žiūrovams, kurie kilstelės antakį stebėdami šitą sceną, ką Britney, Marija ir popkultūra išvis turi bendro?

– Turi bendrą prieinamumą. Tos visos situacijos yra labai prieinamos ir artimos, nes jos nutinka nuolat. Ši daina turi 96 mln. peržiūrų. Akivaizdu, kad kas dvidešimtas žmogus yra klausęs tos dainos ir yra šitaip kentėjęs. Tas žmogus yra mėginęs savo skausmą, kad ir sumeluotą, pakelti į kitą lygį. Aš visą laiką džiaugiuosi, kai klausau šitos dainos ir mano rankos kyla į viršų.

– Žinai, aš manau, kad Britney yra ikona, nes ji savaime daro labai daug klaidų.

– Kai ji nusiskuto galvą, ji padarė tai, ko iš jos nesitikėjo. Visi sakė Britney: tu esi tokia ir tokia, Voicekai, tu esi toks, tau viskas gerai, bet Voicekas nudūrė Mariją, o Britney nusiskuto. Galima čia matyti paralelių.

–  Britney turi tamsą ir klaidą, bet ne visi turi klaidą. Madona neturi klaidos.

– Ji net pasenti negali.

– Spektaklio žanrą apibūdinčiau kažkur tarp dokumentikos ir surrealizmo. Ta dokumentika savaime įpareigoja tavo, kaip kūrėjo, komentarui ir galų gale galbūt tavo paties istorijai. Kur tame vaizdinyje būsi tu?

– Dauguma situacijų „Voiceke“ yra pergalvota pagal savas patirtis. Tame yra daug nuoširdumo ir susivokimo, kad vienu ar kitu atveju savo gyvenime aš niekad nepasakydavau to, ką turėjau pasakyti, ir visada pasakydavau taip, kaip reikėdavo.

– Dabar jau finišas. Kai mūsų pokalbis bus ant balto lapo, Voicekas bus ant scenos. Kokie jausmai viduje?

– Šitas vaikas turi gimti.

– Jis turi kojas ir rankas.

– Tačiau tai yra tik gabaliukas idėjos. Savyje ji iš tikrųjų yra didelis slėgtinis. Jei iš tiesų skirsi tam dar daugiau laiko, gali pasidaryti labai liūdna.

– Kodėl liūdna?

– Mąstant apie save.