Raktas į atvirumą

Psichologas, „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas Mykolas Kriščiūnas teigia, kad efektyvus kalbėjimas apie grėsmes su vaiku pirmiausia turėtų prasidėti nuo tvirto, abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio kūrimo. Nereikėtų kliautis mintimi, kad vaikas apie pavojus ateis pasikalbėti pirmas ar pasipasakos, kai pats kažką pastebės. Čia svarbus tėvų proaktyvumas siekiant išvengti situacijų, kai kalbėti apie grėsmes jau bus per vėlu.

„Vaikams, ypač paaugliams, gali būti sudėtinga patiems imtis tokių temų, kurios kartais gali atrodyti gėdingos, nejaukios. Supažindinti su tuo, kokios grėsmės slypi internete, reikėtų patiems tėvams. Būtina papasakoti, kaip jas atpažinti, galbūt pasiūlyti kartu pasimokyti, kaip elgtis tam tikrais atvejais“, – komentuoja M. Kriščiūnas.

Anot psichologo, tėvams reikėtų iš anksto pagalvoti, kiek informacijos vaikui reikėtų atskleisti – pokalbis su dešimtmečiu turėtų skambėti kitaip nei su septyniolikmečiu. Pašnekovas pabrėžia, kad neužtenka vieną kartą prieiti ir pasakyti, kad internete tyko tam tikri pavojai, ir tiesiog paprašyti būti atsargiam. Toks pamokymas greičiausiai neduos naudos ir gali net pakenkti santykiams.

„Šią temą su vaiku vertėtų liesti reguliariai. Paklausti, ką šiandien matė internete, galbūt kažkas nudžiugino, galbūt kažkas sukėlė baimę ar nerimą. Tiek malonių, tiek nesaugių dalykų aptarimas skatina ryšio mezgimąsi ir, nuolat apie tai kalbant, galima tikėtis, kad, kažkam įvykus, vaikas ateis pasipasakoti ar bent pats atpažins grėsmę. Jokiu būdu negalima paversti pokalbio tardymu, sakyti, kad už tylėjimą liks nubaustas“, – pasakoja M. Kriščiūnas.

Mykolas Kriščiūnas, psichologas, „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas. Asmeninio archyvo nuotr. 

Gali padėti technologijos

Net kalbantis nėra visiško užtikrintumo, kad vaikas atpažins pavojų ir pasidalys juo su tėvais. Ypač turint omenyje paauglius, kurių amžiuje maištavimas prieš tėvus, tam tikrų dalykų slėpimas taip pat yra identiteto formavimosi dalis. Tokiais atvejais tėvams bent šiek tiek ramiau jaustis gali padėti įvairios technologijos – programėlės ar tinklo lygmeniu veikiančios apsaugos priemonės, kurios filtruoja turinį internete.

Užsisakius apsaugą, tėvai vaikų įrenginiuose gali riboti tam tikro vaikams žalingo turinio pasiekiamumą, kontroliuoti laiką socialiniuose tinkluose ar matyti pranešimus, kai aptinkami kenkėjiški puslapiai. Tokios apsaugos priemonės itin aktualios mažamečių vaikų turintiems tėvams, kuriems grėsmės internete gali būti atpažįstamos sudėtingiau. Tačiau, norint panašią kontrolę pritaikyti ir vyresniems vaikams, anot psichologo, reikėtų apie tai pirmiausia pasidalyti su pačiais vaikais ir kartu supratingai priimti sprendimą.

„Technologijos gali padėti tėvams apsaugoti atžalas, bet pirmiausia patarčiau atrasti unikalų kontaktą su vaiku, kuris skatintų jį dalytis savo patirtimis. Jei papildomas saugumo internete priemones tėvai norėtų pritaikyti vyresniam vaikui, reikėtų pradėti nuo nuoširdaus pokalbio – paaiškinti privalumus ir parodyti, kad tai jam padės atpažinti grėsmes. Paties vaiko taip pat reikėtų paklausti, ar jis sutinka, o jei dvejoja, išsiaiškinti, kokį nerimą jam tai kelia, ir sutarti, kad vaiko privatumas bus gerbiamas“, – pataria M. Kriščiūnas.

Mokymasis technologijomis naudotis sąmoningiau – nuolatinis procesas. Tam tinka įvairios priemonės – pokalbiai, kartu užsirašytos taisyklės, šeimos susitarimas, programėlės, kurios padeda valdyti laiką, tinklo apsauga.

 

Prasideda nuo tėvų pavyzdžio

Skaitmeninės etikos centro steigėja Rasa Jauniškienė taip pat pastebi, kad Lietuvoje dauguma 10–12 metų amžiaus vaikų turi savo paskyras įvairiose platformose ir socialiniuose tinkluose, kuriuose leistina minimali amžiaus riba – 13 metų.

Vaikai, norėdami jais naudotis, klaidingai nurodo vyresnį amžių, tad tikimybė, kad čia jie gali susidurti su įvairiomis rizikomis, išauga. Pašnekovė pabrėžia, kad apie saugumą internete turi būti kalbama su kuo jaunesniais vaikais.

R. Jauniškienė pritaria, kad neretai tėvams pokalbiai apie internete kylančias grėsmes gali būti iššūkis. Siekiant, kad kontrolė netaptų bausme ir pykčių su vaiku priežastimi, Skaitmeninės etikos centras, drauge su Paramos vaikams centru, parengė dokumento šabloną – šeimos susitarimą. Jis padeda tėvams ir vaikams nusistatyti ribas dėl technologijų naudojimo namuose.

„Svarbu suprasti, kad mokymasis technologijomis naudotis sąmoningiau – nuolatinis procesas. Tam tinka įvairios priemonės – pokalbiai, kartu užsirašytos taisyklės, šeimos susitarimas, programėlės, kurios padeda valdyti laiką, tinklo apsauga. Pasirašius šeimos susitarimą, jį reikėtų periodiškai atnaujinti, įsitraukti naujų užduočių ar atsakomybių. Svarbiausia suprasti, kad tėvų pagalba saugiai vaiko kelionei skaitmeninėje erdvėje – labai svarbi“, – sako R. Jauniškienė.

Supranta pavojus

• 75 proc. tėvų dėl vaikų saugumo riboja jų internete leidžiamą laiką ir turinį, tačiau net penktadalis (21 proc.) apie pavojus virtualiosiose platybėse su atžalomis nėra kalbėję visai, atskleidžia „Tele2“ užsakymu atliktas tyrimas.

• Šiek tiek daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių tėvų (54 proc.) su vaikais yra kalbėję apie asmeninės informacijos neatskleidimą, 53 proc. perspėjo atžalas, kad neatidarytų nežinomų nuorodų, 50 proc. minėjo  slaptažodžių ar prisijungimų nesidalijimą su kitais asmenimis.

• Internete sutinkamas grėsmes tėvai įvardija turinį ne pagal amžių, smurtą, agresiją ir prievartą, sukčių apgavystes.

Išmanūs paaugliai nori technologijoms skirti mažiau laiko

* Priklausomybės nuo ekranų tema įsiūbuoja diskusijas ir šeimose, ir mokyklose, ir viešojoje erdvėje. Mokslininkai rekomenduoja riboti ekranų laiką, tėvai tai ir bando daryti. Tačiau nustebsite: apklausus paaiškėja, kad nemaža dalis paauglių patys norėtų mažiau laiko skirti technologijoms.

* Pernai, įgyvendinant ekranų priklausomybės prevencijos projektą Vilniaus mokyklose, jame dalyvavo virš 700 moksleivių. Pasibaigus pokalbiams, beveik pusė (47 proc.) grįžtamąjį ryšį pateikusių mokymų dalyvių nurodė norintys mažiau laiko skirti technologijoms, nes suprato pusiausvyros tarp veiklų poreikio svarbą.

* Moksleiviai panoro išmėginti sveikus skaitmeninius įgūdžius, tarp dažniausiai minimų: „Nedalyvausiu pykčio ir patyčių diskusijose“, „Pasistengsiu atidėti pirmąjį rytinį kontaktą su telefonu“, „Išjungsiu bent keletą pranešimų“ (angl. notifications), „Valgysiu be ekranų“, „Išnešiu telefoną į kitą kambarį, kai reikės susikaupti“.

* Tokie mokymai moksleiviams ir suaugusiems mūsų mokyklos bendruomenės nariams – puiki galimybė grąžinti laiką toms gyvenimo sritims, kurios nukenčia dėl technologijų įtraukumo: miegui, bendravimui, fiziniam aktyvumui, sveikai mitybai, pomėgiams, hobiams be ekranų.

* Apie tai, kad itin svarbu riboti laiką, kalba ir Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėję ilgalaikį ekranų poveikį vaikų fizinei ir psichikos sveikatai, jų parengti patarimai tėvams ir globėjams, vaikams ir paaugliams gali būti svari atrama šeimoms.

* Skaitmeninės etikos centras drauge su Paramos vaikams centru yra parengęs „Išmaniųjų įrenginių ir interneto naudojimo gaires ugdymo įstaigoms“, kur pateikia rekomendacijų, kaip darželiams, mokykloms ir kitoms ugdymo įstaigoms susikurti išmaniųjų įrenginių naudojimo tvarką ir taisykles savo bendruomenėse.