Beieškant namų Vilkaviškyje

Dviejų dalių istorija apie Vilkaviškyje atrastus išskirtinės architektūros pastatus – autobusų stotį ir vieną iš dvarų.

I.

Žemėje, mūsų visų namuose, žmogus visada yra svečias. Čia jis pasisvečiuoja ne ilgiau nei vieną amžių. Panašiai galima pasakyti apie kiekvieną ekosistemos dalyvį: pakelėje lūkuriuojantis katinas yra tik svečias, sraigė, slystanti miško taku, čia svečiuojasi, daugiabučio balkone lizdą sukantis balandis, vabzdžiai, medžiai, augalai, grybai, mikrobai – visi yra svečiai mūsų bendruose namuose. Svečiavimąsi anksčiau ar vėliau nutraukia gamtos dėsniai ir neišvengiamos kasdienybės stichijos.

Suvokiant save visur, visada esant svečiuose, galima patirti kiek kitokį įspūdį lankantis dar nematytose gamtos, urbanistinėse ir architektūrinėse buveinėse. Viena išskirtinių svečiavimosi patirčių buvo šią vasarą, kai aplankiau Vilkaviškį. Planavau pirmą kartą pamatyti garsųjį Vilkaviškio dvarą.

Autobusas mane išleido baltai sterilioje autobusų stotyje. Stotyje, kurios siena, nepaisant architektų išsakytų begalinių pagyrų šiam neseniai iškilusiam pastatui, atrodė, ant manęs tuojau užgrius visu savo architektūros tipiškumu ir niekuo neišsiskiriančiu stotu. Priešais akis išdygusi balta belangė metalo barikada nukratė prisiminimais apie vieną studentišką vasarą, kai dirbau bandelių kepėja prekybos centre. Vertikaliais rėžiais išvagota metalinės sienos faktūra atrodė lyg didelės parduotuvės, kurioje dirbau, tarnybinio įėjimo galinis fasadas.

Trumpam kilusią idėją apžiūrėti pastatą iš visų pusių nuvijau šalin ir nusprendžiau nešvaistyti čia laiko. Dangus užsitraukė debesimis. Kol neužlijo, reikia pėsčiomis leistis į Vilkaviškio dvaro paieškas.

Internetinė navigacija vedė per medinėmis trobelėmis ir brūzgynais apaugusią gyvenamųjų namų gatvelę.

– Už 20 metrų pasieksite kelionės tikslą, – sakė navigacija.

– Pasiekusi artimiausią sankryžą, sukite į kairę, – sakė nuojauta, kurią ignoravau. Ji ragino neklausyti navigacijos ir eiti centro link.

Atrasto dvaro kieme žydėjo gėlės. Jis atrodė kaip skirtingų laikotarpių tortas su socialiniu būstu viduje. Ant mūro sluoksnio drybsojo tokiems dvarams tipiška šiferiu dengta medinė mansarda, o priėjus nuo gatvės nusisukusį priekinį šio torto fasadą atsivėrė prie jo prilipintas baltai spindintis klasicistinis portikas su XVIII a. kolonomis, tartum prilietas miltelinio cukraus glaistas ant pairusio biskvito.

Prabangaus portiko gilumoje prasidarė durys ir pasirodė, kaip pasakytų mano močiutė siuvėja, bordò spalvos dažais sovietmečiu dažyta daugiabučio laiptinė, iš kurios į lauką sklido interjero destrukcija atsiduodantis smilkstančių cigarečių ar pelėsiuose užkonservuotų laiko sluoksnių smogas. Portike ant džiovyklos kabojo palaidinė, kažkieno pakabinta džiūti po sunkios darbo dienos.

Sodelyje moteris su rožinėmis šliurėmis rūkė ploną cigaretę ir mane tikino, kad čia visai ne tas dvaras, kurio ieškojau. Neva į šį kiemą kas savaitgalį atklysta po porą pasiklydusių, fotoaparatais apsikabinusių turistų iš Kauno ar Marijampolės, taip pat puolančių fotografuoti jos klasicistinį daugiabutį. Kaip sužinojau vėliau, ji buvo teisi. Vilkaviškyje yra du dvarai: Paežerių (kitas) ir šis, kuriame kadaise, 1812 m. vieną  birželio naktį,  svečiavosi Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas.

– Nei blogai, nei gerai. Gyvenam normaliai. Yra kur pasivaikščioti su vaikais. Vilkaviškis su metais gražėja. Netoliese – „Norfa“, tai jei ko prireikia... – atsakė moteriškė, paklausta, koks jausmas būti įsikūrus dvare. Pasakė tai, ką apie savo miestelį pasakytų bet kuri Lietuvos moteris.

– O Napoleono nesutikote? – bandžiau pajuokauti.

– Napoleono? – pašnekovė, matyt, mane palaikė beprote ir jos veidas išsikreipė į tarpinę išraišką tarp linksmumo ir pasišlykštėjimo. Galiausiai veide pasirodė, kad ji ėmė manęs bijoti, lyg būčiau koks galvą pro skylę jos dvaro vonios kambario duryse iškišęs Džekas Torensas.

Baugumą patvirtino ir nejaukų pokalbį nutraukė lietus su audra, kuris privertė mane bėgti atgal į autobusų stotį, o vilkaviškietę nunešė atgal į Napoleono rezidenciją.

Nesu didelė šios istorinės personalijos gerbėja, tačiau šįkart pajaučiau su juo savotišką bendrystę. Tiek jo, tiek mano ilgą kelionę, kurios stotele tapo Vilkaviškio dvaras, pabaigė negailestingas oras. Tačiau viskas gerai – svečiams nemandagu užsibūti per ilgai.

II.

Bėgant į autobusų stotį, lietus mane sulijo taip, kad teko ieškoti pirmos pasitaikiusios užuovėjos. Tolumoje pamačiau betoninį pastatą su skylėta pastoge. Pro O formos angas joje kyšojo paūgėjusių medžių galvos. Bėgdama šio formų ir augalų derinio link, vos nenuvirtau, užtat iškart užmiršau apie lietų ir šaltį – supratau, kad tai ir yra ta pati Vilkaviškio stotis, kurios visų fasadų kelionės pradžioje aš gerai neapžiūrėjau. Man tereikėjo pasukti galvą į kitą pusę ir būčiau pamačiusi, kad pastatas išties netipiškai suprojektuotas. Suskleidžiau vėjo negrįžtamai sulaužytą skėtį ir padariau nedidelį turą po autobusų stoties kiemelį. Betonas niekada neatrodė taip gaiviai.

Ši architektūra tikrai optimistinė, pamaniau, ir vaikštinėdama pirmyn atgal suskaičiavau penkias O. Pro tris iš jų kyšojo medžiai, ketvirtoje buvo kavinė, o penktoje – augalų turgelis po atviru dangumi. Pro angas pamačiau vėl žydrėjantį dangų. Po kelių minučių trečiajame O jau pradėjo dūgzti bitės, čiulbėti ir dūkti smulkūs paukščiai. Kavinėje nusipirkau kavos ir prisėdau po vienu iš medžių pasigrožėti šia architekto Gintaro Balčyčio suprojektuota elementaria ir genialia gamtos garsų bei betoninių formų instaliacija. Baugus oras buvo išgąsdinęs visus vilkaviškiečius, todėl medituoti klausantis čiulbėjimo ir dūzgimo teko vienai. Garsai apgaubė iš visų pusių ir keitė vienas kitą lyg kokiame „Anykščių šilelyje“, tik šis buvo Vilkaviškio ir įrengtas pačiame miestelio centre. O aš buvau Antanas Baranauskas, kurio neliūdino iškirsta giria. Priešingai – džiugino žaliuojantys lapuočiai.

Sėdint po medžiu, pro akis prabėgo šimtai prisiminimų ir asociacijų. Prisiminiau menotyros paskaitas, kai akimirką išvydau modernizmo didžiūno Le Corbusier Pavillon de l'Esprit Nouveau Paryžiuje. Tame paviljone į akis krito toks pat O formos plyšys pastogėje, pro kurį kyšojo medis. Arba G.Balčytis šią idėją pasivogė iš klasiko, arba atsitiktinai turėjo nepaprastai gerą skonį, kad įstojo į O klubą.

Ką tas skritulys reiškia? Galbūt keliauti juo – tai klaidžioti po Vilkaviškį ir sugrįžti atgal į senąjį tašką, į stotį, po iš dalies sėkmingų Vilkaviškio dvaro paieškų? Bebandant išgliaudyti visas G.Balčyčio O, šovė į galvą prisiminimas apie Vasilijų Kandinskį. Sudėti vieni į kitus skrituliai paveiksle „Skrituliai skritulyje“, menininko žodžiais, išreiškė koncentriškojo ir ekscentriškojo prado priešpriešų harmoniją. Stotyje taip pat matyti šiokios tokios priešpriešų harmonijos: kerpėtas medžio kamienas yra priešingybė šaltam sušlapusio betono pastogės kūnui. Klausimų kilo ir kilo. Kodėl tie du pradai nekariauja? O gal O žymi uždarą, todėl saugią, namų erdvę; ratą, galintį apglėbti ir priimti?

G.Balčytis nusprendė į šį namų ratą priimti medžius, kitaip tariant, jų nekirsti – nežudyti tų, kuriems šioje žemėje vis dar lemta ilgiau pasisvečiuoti. Dalis architektų neeikvotų laiko apskaičiuoti kiekvieno kamieno užimamo centimetro būsimų trinkelių ir europinių ar dar kokių nors lėšų (ne)įsisavinimo kainą ir nuspręstų, kad žaliuosius miesto piliečius dar savo vaizduotėje praktiškiausia nupjauti plynai prieš projektuojant bet kokią autobusų stotį. Išvis, ką čia medžiai ir žmonės. Stotis skirta autobusams. Tačiau architektas G.Balčytis ne tik padovanojo medžiams privilegiją dalytis su mumis autobusų namais, bet ir įgyvendino tą sprendimą estetiškai. Jis nepasididžiavo ir palaikė kitą rūšį lygiaverte mūsiškei.

Žalumos poreikis urbanizuotose vietovėse yra daugiau nei mada. Ebenezerio Howardo sugalvota miesto-sodo koncepcija yra nenauja pasauliui ir paremta viso labo žmonių poreikiu kvėpuoti ir kokybiškai funkcionuoti. Tai ypač aktualu dabar, kai klimato atšilimas pastebimai darbuojasi. Kada nors ne tik pasitrauks grybai iš Dzūkijos miškų, bet ir užpuls bjaurios, mūsų tipiškoms vasaroms nebūdingos sausros, o tada pasiilgsime senų gerų pušų, liepų ir uosių. Turėtume mokytis iš Australijos, kurios miestuose medžiai yra tausojami ir gerbiami, nes karštomis dienomis jie teikia šešėlį ir drėkina orą. Be to, medžiai palaiko sveiką ekosistemą ir biologinę organizmų įvairovę, o didelę dalį Australijos įvaizdžio sudaro jos unikali flora ir fauna.

Štai, kaip toli mintis nusviedė Vilkaviškis. Kokia daugiaprasmė ir apmąstytina čia architektūra, jei mane nukėlė į tolimiausius pasaulio kampelius, pamaniau lipdama į atgalinį autobusą. Tądien svečiavausi ir Australijoje, ir Paryžiuje, mintimis susidūriau su Napoleonu ir V.Kandinskiu. Nereikia skraidyti lėktuvais ar raketomis, kad atrastum namus – viskas yra čia pat, mažame Lietuvos miestelyje.


Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Algimantas

Algimantas portretas
Kiaurymių "O" stoge idėja turėjo kilti labai paprastai. Projektuojant patalpas UAB agrofirma "Sėklos" (Žalia stotelė) augalai juk turi augti ne šiltnamio sąlygomis. Ką daryti? Sienos gali būti, o stogas turi būti atviras. Statinio forma apvali, tad ir stoge kiaurymė turi būti apvali. Kaip priderinti šią vieną kiaurymę? Tada teko suprojektuoti dar 4. Štai jums ir visas "šedevras". Medžiams pasisekė.

Dainius

Dainius portretas
Parašyta labai linksmai, o taip, ir neaplankėte Paežerų dvaro rūmų?

kaunas

kaunas  portretas
Nuostabus GERAS straipsnis[[ir GYVENIMAS ir LAIKINUMAS---taip puikiai ishdestytas ,,kad !!ACIU zurnalistei]] ..O kaip tas tikrasis ieshkotas DVARAS???
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių