– Jūsų dėka laidoje atsirado originali rubrika – „Floristinis desertas“. Spėju, kad ji nė kiek nesusijusi su maistu?

– Tikra ne. Joje rodau, kaip profesionaliai komponuoti gėles. Manau, kad būtent dėl jos „Pasaulį pagal moteris“ žiūri ne tik tie, kurie mėgsta gyvenimo būdo laidas, bet ir kuriems patinka gėlės, floristika.

Yra daug laidų, kuriose mokoma, kaip gaminti maistą, skoningai įsirengti namus, apželdinti aplinką, bet kad laidoje būtų dalijamasi pačios tikriausios floristikos paslaptimis… Tuo labiausiai ir esame unikalūs!

– Floristika jūsų gyvenime atsirado anksčiau nei televizija. Kuo patraukė ši meno forma?

– Jei atvirai, aš pakeičiau savo veiklos sritį. Esu ekonomikos mokslų daktarė. Ilgus metus dirbau informacinių technologijų versle. Dvylika metų buvau Kauno technologijos universiteto dėstytoja. Ilgainiui ėmiau jausti, kad mano gyvenime trūksta pusiausvyros. Dariau daug dalykų ir visus – po truputį. Norėjau surasti tokią sritį, kurioje jausčiausi geriausiai. Kita vertus, mano Zodiako ženklas – Svarstyklės. Po šiuo ženklu gimę žmonės mėgsta grožį, estetiką. Aš irgi vaikščiojau į tapybos kursus, kurdavau interjerus savo ar draugų namams. Buvau neabejinga gėlėms… Vieną dieną sumąsčiau, kad norėčiau profesionaliau pasigilinti į floristiką.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pataisykite, jei klystu: floristas yra žmogus, kuris kuria puokštes ir  stalo gėlių kompozicijas?

– Tiesa, bet… Mano darbo pakraipa yra šiek tiek kitokia. Esu floristikos dizainerė, todėl dirbu daugiausia su technikomis, kurių gali būti šimtai – ne tik surišti arba komponuoti gėles floristinėje kempinėje, bet ir pinti,  vynioti, įsukti, pritvirtinti ir kt. Floristikos dizainas – menui artima sritis. Mes randame įvairių gėlių, augalų panaudojimo būdų, įkomponuojame ir kitų medžiagų, kuriame konstrukcijas, sudėtingus karkasus, ne tik surišame puokštes ar merkiame gėles. Galima sakyti, tai jau aukštesnis pilotažas nei mums įprastas floristo darbas.

Ieškojimų šios laidos kelyje buvo daug ir įvairių, tačiau dabar – galiu drąsiai sakyti – laidos formatas išsigrynino. Radome aukso viduriuką, kuris patinka žiūrovams.

– Suprantu, kad jūs, kaip mokslo žmogus, ir floristikoje norėjote būti pati geriausia, profesionaliausia, kvalifikuočiausia?

– Taip jau atsitiko. Žinote tą posakį: kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Panašiai buvo ir man. Norėjau būti tikra savo srities profesionalė, todėl baigiau mokymus Belgijoje ir gavau Europos floristikos meistro sertifikatą. Kiek žinau, Lietuvoje vienintelė jį turiu. Priklausau tarptautinei floristų bendruomenei, dalyvauju dideliuose floristikos festivaliuose, konkursuose. Praėjusių metų vasarą varžiausi Atvirame Amerikos floristų čempionate, kuriame dalyvavo 25 floristų komandos iš šešiolikos šalių.

– Gal galite šiek tiek praskleisti floristų konkursų scenos uždangą ir papasakoti, kaip ten viskas vyksta? Ar paruoštas puokštes skraidinatės iš Lietuvos?

– Kiekvieną kartą reikalavimai būna skirtingi. Kaip ir užduotys. Tarkime, minėtame čempionate iš šešių užduočių dviem galėjome pasiruošti iš anksto. Taigi, iš namų vežiausi nuotakos puokštės ir gėlių liemenės konstruktyvinius paruoštukus. Likusios užduotys buvo siurprizai. Gavome vienodų medžiagų – indų, gėlių ir kt., iš kurių kūrėme pagal duotas temas ir reikalavimus.

Kitame konkurse, kuris vyko Italijoje, naudojau metalo konkstrukcijas, atsigabentas iš Lietuvos.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dalyvaudama tokio lygio konkursuose patiriate ir nemažai streso?

– Taip. Juk tavo darbą vertina ne tik teisėjų komisija, bet ir techninis komitetas. Kiekviena klaida kainuoja balus. Gali būti, kad floristinė kompozicija atrodo tobulai – tema atskleista, panaudota įvairių technikų, bet jei padarei techninių klaidų – gero įvertinimo nesulauksi.

Dalyvaujant pasaulinio lygio konkursuose dažnai atrodo, kad tavo darbas prastesnis už kitų, kad padarei nepakankamai gerai… Būtent ta nežinomybė ir kelia didžiausią stresą. Kai sulauki rezultatų ir gauni puikų įvertinimą, viskas atlėgsta, įtampa nuslūgsta.

– Gal floristikos konkursus jaudulio prasme galima lyginti ir su laidos „Pasaulis pagal moteris“ filmavimais?

– Klausiate, ar būdama prieš kameras jaučiu panašų jaudulį? Tikrai ne. Juk televizijoje dirbu ne viena. Laidą kuria gausi profesionalų komanda, tad rezultatas, priešingai nei floristikos konkurse, priklauso ne nuo manęs vienos. Prie laidos pluša redaktoriai, prodiuseriai, režisieriai, montažo specialistai. Kiekvienas turime savo darbą: aš padarau savąjį, o tada ateina eilė kitiems.

Pradžioje ir man svilo padai, kaito skruostai – juk nebuvau televizijos profesionalė. Negana to, laidą kūrėme nuo nulio – visi drauge ieškojome įdomiausio žiūrovams formato.

Dažnai panašaus pobūdžio laidose kalbinamos žvaigždės, nes jos rūpi žiūrovams. Sutinku, bet man ne mažiau rūpi ir paprastesni žmonės, jų įdomios, kvapą gniaužiančios istorijos.

Ieškojimų šios laidos kelyje buvo daug ir įvairių, tačiau dabar – galiu drąsiai sakyti – laidos formatas išsigrynino. Radome aukso viduriuką, kuris patinka žiūrovams. Tai patvirtina ir aukšti laidos „Pasaulio pagal moteris“ žiūrimumo reitingai.

Jei kalbėtume apie floristiką – čia streso kur kas daugiau, nes egzistuoja nemažai šalutinių faktorių. Gali viską tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių gėlių reikės, užsakyti, suorganizuoti transportą, o kai atveža   gėles – matai: ne ta spalva, ne toks žiedų stambumas ar šviežumas. Kitą sykį nuvilia oras – jo juk irgi neužsakysi. Žinoma, kai dirba profesionalai, bendras vaizdas visada būna geras, bet pats žinai, kokius iššūkius turėjai įveikti.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate ne tik rubrikos „Floristinis desertas“, bet ir visos laidos „Pasaulis pagal moteris“ gražiausias žiedas – jo vedėja. Gal ir autorė, iniciatorė, kūrėja?

– Ne tik vedėja... Aš pradedu kūrybos procesą, o prodiuseriai pabaigia – susisiekia su būsimais laidų herojais, susitaria dėl filmavimo datų. Šį sezoną nemažai laidų esame nufilmavę į priekį, bet tikrai pamenu tokių momentų, kai kažkas susirgo ar neatvyko, persigalvojo rėmėjai ir pan. Žodžiu, kurti televizijos laidą panašu į važinėjimąsi amerikietiškais kalneliais. Čia kyli, o čia, žiūrėk, jau ir leidiesi.

Kaip gimsta idėjos? Labai netikėtai. Kartais tiesiog renginyje sutinki įdomų žmogų, apie kurį nieko anksčiau negirdėjai. Kitą sykį perskaitai straipsnį ir tave sužavi jo herojus. Svarbiausia, kad žmogus turėtų charizmą ir kad jo istorija nebūtų banali.

– Turbūt nebūsiu originali klausdama, kokios gėlės jūsų mėgstamiausios?

– Nebūsite. Iš tiesų, kai pradėjau domėtis floristika, gėlių pasaulis man sušvito naujomis spalvomis. Anksčiau, būdavo, gėlės gražios, ir tiek. Dabar į jas žiūriu profesionalės akimis – vertinu pagal tai, ką įspūdingo galima iš jų sukurti. Vienu atveju labiau tiks vienos, kitu – kitos gėlės.

Mano darbuotojos anksčiau sakydavo, kad Kristinos mėgstamiausia gėlė – anturis. Anturius atradau dalyvaudama tarptautiniuose festivaliuose, sužinojau, kad jų būna dešimtys rūšių, šimtų atspalvių. Iš tiesų labai juos mėgstu, nes anturiai pasižymi ir tūriu, ir elegancija, ir spalva, tačiau tai nėra mano mėgstamiausios gėlės. Gal labiau – vienas iš mano atradimų. Dar labai mėgstu lelijinių šeimos augalus – gloriozas, taip pat bijūnines rožes.

Dažnai žmonės bijo man dovanoti gėlių. Sako: „Ai, tau, kaip floristei, bus sunku įtikti, nepataikysime…“ Tačiau nuoširdžiai sakau: džiaugiuosi bet kuria man dovanota gėle. Juk dovanos nevertini nei komponavimo prasme, nei dar kažkaip kitaip. Ja tiesiog mėgaujiesi, ir tiek.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dauguma jūsų kelionių į užsienį susijusios su profesine veikla. Pasidalykite, kokios tvarios tendencijos šiuo metu vyrauja floristikos baruose?

– Labiau pradėjau gilintis į šią temą, kai platforma „Vinted“ pakvietė mūsų televizijos laidų vedėjus būti jų veidais. Paklausiau savęs: kaip galima kurti floristines kompozicijas naudojant vien tik organines medžiagas? Atsakymas atėjo po puikaus vokiečių floristo Gregoro Lerscho seminaro Italijoje. Būtent jis išaiškino, kas floristikoje yra tvarumas, t. y. kai pasidarytą konstrukciją, kurią pagaminti užima daug laiko ir pastangų, galime dar kartą perdirbti ir panaudoti vėliau. Šią žinutę aš noriu skelbti ir savo laidoje. Todėl rubrikoje „Floristinis desertas“ vieną kartą rodau, kaip pasidaryti floristinę kompoziciją su karkasu, o kitą sykį – kaip tą patį karkasą transformuoti ir panaudoti dar kartą, pakeičiant gėles kitomis.

Mokau, kad reikia rūšiuoti panaudotas gėles ir kompozicijose naudotas medžiagas, priemones. Stengtis vietoj įprastos naudoti greitai gamtoje suyrančią floristinę kempinę, o jei tokios neturime – ieškoti būdų, kaip jos apskritai atsisakyti.

Smagu, kad turiu televizijos platformą, kur šiomis idėjomis galiu dalytis su kur kas platesne nei tik floristų auditorija.

– Artėja Kalėdos. Ar jau galvojote, kaip puošite šiai šventei savo namus? O gal, kaip tas batsiuvys, liksite be batų?

– Yra teisybės jūsų žodžiuose. Kalėdos man – pats darbymetis, kai lakstau ir dekoruoju kitų biurus, namus, renginius, kaip, pavyzdžiui, didžiausią televizinį paramos projektą „Išsipildymo akcija“, po Naujųjų – nacionalinius apdovanojimus „Lietuvos garbė“ ir kt. Saviems namams, deja, dažnai nelieka tiek laiko, kiek norėčiau.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų vardas ne vienam žiūrovui asocijuojasi su moteriškumu. Ar šiais laikais, kai moterys kovoja dėl lygių teisių su vyrais, tai vis dar komplimentas?

– Būsiu kategoriška šiuo klausimu. Aš tik už moteriškumą, nors ir žinau, kad mes, moterys, galime daug. Esu netgi pasidariusi tokią tatuiruotę – „Aš galiu!“ Tačiau man patinka ir jausti, kad esu silpnosios lyties atstovė. Patinka dėmesys. Patinka, kai vyras atidaro duris, kai paneša pirkinių krepšius… Neturėtume to gėdytis ar vengti.

Kas yra moteriškumas? Ir grožio kūrimas, ir dėmesys šeimai. Dar vienas svarbus dalykas, kurį dažnai pamirštame, – rūpinimasis savimi. Mes, moterys, dažnai save išdalijame kitiems. Todėl norėčiau paskatinti visas moteris, kad nepamirštų pagalvoti ir apie save, nes nuo mūsų didžiąja dalimi priklauso ir šeimos mikroklimatas, ir gražesnis pasaulis.

Norėčiau paskatinti visas moteris, kad nepamirštų pagalvoti ir apie save, nes nuo mūsų didžiąja dalimi priklauso ir šeimos mikroklimatas, ir gražesnis pasaulis.

– Su vyru netrukus švęsite savo draugystės 30-metį. Ar kada galvojote, kokia jūsų gražių ilgamečių santykių paslaptis?

– Manau, čia irgi galime kalbėti apie moteriškumo svarbą. Juk moteriška moteris bus gera žmona, puiki vaikų motina… Kokį pavyzdį ji rodys savo vaikams, toks ateities pasaulis ir bus. Kokias vertybes skiepysime, pradėdami nuo savęs, nuo savo aplinkos, taip ir gyvensime. Siūlyčiau nenutolti nuo tų tradicinių moteriškų vertybių. Kita vertus, žinant istorinį faktą, koks stiprus patriarchatas buvo Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, džiugu, kad moterys šiais laikais turi vis daugiau teisių.

– Dabar labai madinga vykti į moteriškumo stovyklas, ten skirti laiko savo kūno ir dvasios pajautoms. Ar esate tai išbandžiusi?

– Oi, ne. Labiau esu moteriška pagal savo pačios supratimą, atsineštą, galbūt, iš savo šeimos. Kita vertus, jei ir norėčiau – negalėčiau: per daug esu užimta. Šimtas veiklų, verslų, o kur dar šeima?! Neturiu laiko net sporto klubui ar grožio salonui. Jei ne laida „Pasaulis pagal moteris“, makiažą daryčiausi turbūt itin retai.

TV3, K. Rimienės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad vargiai randate laiko poilsiui. Kaip save įkraunate naujoms laidoms, naujiems projektams?

– Jei atvirai, šiuo gyvenimo periodu tiesiog mėgstu ilsėtis su chalatu prie televizoriaus. Dirbant tokius sezoniškus darbus kaip mano – laida, floristinis švenčių dizainas – negali kažkur pabėgti ilgesniam laikui ar visiškai išjungti telefono. Jei klientų vestuvės po kelių savaičių, tai net ir atostogų metu dirbi: planuoji, užsakai gėles.

Man persikrauti visiškai užtenka namų aplinkos. Mėgstu atsisėsti prie židinio, pavakaroti su šeima. Neseniai atostogavome keturiese: aš, vyras ir vaikai. Patyriau didžiulį malonumą. Vaikai jau dideli: Raigardui greitai bus penkiolika, Marijai – aštuoniolika. Smagu, kad galime apie viską kalbėtis kaip suaugę žmonės, be jokių paaugliškų piktumų ar reikalavimų.

Per atostogas aplankėme Fuerteventūros salą, priklausančią Kanarų salynui. Nepasakyčiau, kad ji mane labai sužavėjo. Gal, kaip floristei, pritrūko augmenijos, spalvų, žalumos? Ten vien juodos uolienos, ant kurių niekas neauga, ir maži miesteliai vidury niekur… Jei atvirai, man labiau patiko Madeira – ji daug žalesnė. O jau tos gražuolės strelicijos… Kartais jas naudoju ir kurdama savo kompozicijas. Madeiroje jos auga tiesiog gamtoje. Žinoma, tos įvairios augmenijos esu tiek mačiusi, kad mane jau sunku kažkuo nustebinti. Tačiau įdomu tiesiog išvysti, kaip kokia gėlė ar augalas gyvena, auga, žydi, tarpsta natūralioje gamtoje.