Buvau mažiausias, o gavau didžiausią vardą

– Jūsų gražus vardas. Ar kada domėjotės, kaip jis jums teko?

– Domėjausi. Tėvai buvo apsisprendę duoti gražiausius lietuviškus vardus savo vaikams. Kadangi buvau pats mažiausias šeimoje, man teko pats didžiausias vardas – Mindaugas. Dar turiu seseris Eglę ir Aušrą, brolius – Antaną ir Vytautą. Kol tėvai manęs laukė ir spėliojo, kas gims: mergaitė ar berniukas, mintyse turėjo du vardus – Neringą ir Mindaugą.

– Ar švenčiate Mindaugines?

– Kalbant apie vardadienį, savo gyvenimą turėčiau suskirstyti į kelis etapus. Kai buvau vaikas, maždaug iki dvylikos metų, vardadienis man buvo tolygus gimtadieniui. Tėvai visada pasirūpindavo, kad vardo diena būtų šiek tiek ypatingesnė, tad gaudavau ir kuklių dovanų. Vėliau, kai nuo 21 metų pradėjau dirbti televizijoje, vardadienį paprastai minėdavau su draugais ir kolegomis jau darbe. Vesdavau renginius tiesioginiame eteryje arba darbuodavausi už kadro. Kuo ta diena ypatinga? Visų pirma, Lietuvos valstybės himno giedojimu!

M. Rainio asmeninio archyvo nuotr.

– Seniai jus matėme televizijoje...

– Šiuo metu esu užsienyje ir tai visai kitas gyvenimo etapas, apie kurį kol kas dar nenorėčiau kalbėti.

– Jei būtumėte vyriausias karaliaus sūnus, džiaugtumėtės teise galiausiai pats užsidėti karūną?

– Niekada nesikračiau atsakomybės, tenkančios pagal tam tikrus įsipareigojimus gyvenime. Tik galbūt sulig kiekvienais metais pradedu žvelgti kiek skirtingai į karūnas, kurių žmonės vaikosi ir trokšta. Todėl, jei man reikėtų įsipareigoti būti karaliumi, nes priklausyčiau karališkajai šeimai, – sekčiau tėvo pėdomis. Tačiau jei turėčiau galimybę rinktis ir kažkaip kitaip tarnauti žmonėms – taip ir padaryčiau, o karūną patikėčiau tam, kuris tuo metu būtų jos labiausiai vertas. Kitaip sakant, dėl karūnos tikrai nieko nežudyčiau, bet ir nesikankinčiau jos negavęs.

– Jei karaliautumėte šiais laikais, kokiomis karališkomis privilegijomis norėtumėte pasinaudoti?

– Šis klausimas mane kiek išmušė iš vėžių... Viena vertus, man norėtųsi ne suprastinti, bet supaprastinti kai kurias karališkąsias privilegijas, kad jos būtų skirtos ne pavieniams individams, o daugiau žmonių. Jei paprasčiau – turbūt pasinaudočiau galimybe susitikti su protingiausiais ir galingiausiais pasaulio žmonėmis. Norėčiau su jais padiskutuoti apie tai, kaip šis pasaulis sutvarkytas ir ką mes, jo galingieji, galėtume padaryti, kad tas pasaulis būtų šiek tiek patogesnis visiems 8 mlrd. žmonių.

Kuo ta diena ypatinga? Visų pirma, Lietuvos valstybės himno giedojimu!

– Senovėje karaliai turėdavo juokdarius – savotiškus patarėjus, kurių lūpomis dažnai prabildavo teisybė. Kas šiais laikais jums atstotų tą juokdarį?

– ChatGPT – dirbtinis intelektas (juokiasi). Jei rimtai, mano juokdariu šiandien nebūtų vienas žmogus, veikiau – skirtingų sričių žmonės, kurie galėtų pažvelgti į problemą iš skirtingų kampų. Tačiau gale dienos, manau, geriausias patarėjas sau būčiau aš pats.

– Jei egzistuotų laiko mašina, ar būtų įdomu ja nukeliauti iki XIII a.?

– Manau, kad XIII a. nepratempčiau ilgai, nes nemokėčiau elgtis pagal to laiko reikalavimus ir turbūt greitai būčiau sudegintas ant laužo kaip koks raganius. Tačiau būtų įdomu pamatyti iš arčiau tuos dalykus, pavyzdžiui, karališkąsias rūmų tradicijas, apie kurias teko skaityti mokykliniuose vadovėliuose ir knygose. Tada per daug viską romantizavome, o iš tiesų vidurmažiai buvo negailestingi: daug keršto, išdavysčių, žudynių. Todėl tikrai džiaugiuosi, kad gimiau dabartiniais laikais, kai visi tie žiaurūs faktai – jau istorija. Man patinka ta daina: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku.“

Dosjė. Laidų vedėjas, prodiuseris ir režisierius Mindaugas Rainys, po ilgų metų darbo televizijoje nutaręs jį palikti. Šiuo metu, sako, išgyvena kūrybos pauzę. Karjerą pradėjo krepšinio klube „Žalgiris“ – rengė radijo laidas apie žalgiriečius. TV3 televizija tuo metu ieškojo reporterio, kuris vyktų su krepšininkais į rungtynes užsienyje. Taip ėmė dirbti televizijoje. Vedė tokius populiarius projektus kaip „Lietuvos talentai“, „X faktorius“, dalyvavo šou „Šok su manimi“.

Mūsų šeimoje – gilios lietuvybės tradicijos

– Kaip ruošiatės švęsti savo vardo dieną?

– Pagavote ką tik po repeticijos. Režisierė Marija Simona Šimulynaitė kaip tik įveda mane į Justino Marcinkevičiaus poemą „Mindaugas“. Valstybės dieną šį veikalą rodysime Rokiškyje kartu su Baltijos baleto teatru. Ten vaidinsiu ne savo bendravardį Mindaugą, bet Vykintą ir Senį. Beje, šis spektaklis jau buvo rodytas daugybę kartų – taip pat ir Valdovų rūmuose per Lietuvos valstybės dieną. Tik šiais metais keičiasi jame vaidinančių aktorių sudėtis, nes anapilin iškeliavo mano kursiokas, šviesaus atminimo aktorius Jonas Čepulis.

– Jūsų vardas kilmingas. Ar esate juo patenkintas?

– Jei teisingai pamenu, šio vardo reikšmė – daug minimas. Taip ir yra. Tikiuosi, kad daugiau esu minimas geruoju, nei bloguoju (šypsosi). Ar esu vardu patenkintas? Na, prisipažinsiu, pradžioje tas vardas man atrodė neoriginalus, per ilgas ir nepatogus. Tačiau tai natūralu: paauglystėje juk visi dalykai būna sunkiau priimami. Laikui bėgant išmokau pamilti ne tik vardą, bet ir save, savo tapatybę, savo šaknis. Ateina diena, kai viską priimi ir už viską dėkoji.

A. Gudo nuotr.

– Ar klausėte tėvų, kodėl pavadino jus Mindaugu?

– Ne, neklausiau. Net ir negalėčiau, nes mano tėtis jau dešimt metų kaip ilsisi ramybėje, ant debesies. Tačiau, sulaukęs jūsų skambučio, jau kitą dieną paskambinau mamai. Pasak jos, buvo man išrinkę ir daugiau gražių lietuviškų vardų, bet labiausiai abiem tėvams patiko Mindaugas. Visoje mūsų šeimoje – labai gilios lietuvybės tradicijos. Aš – Mindaugas, vyriausias sūnus, dar turiu tris seseris ir brolį. Eglė, Ieva, Justė, Ignas – taip pat gražūs, lietuviški vardai. Kaip pirmas vaikas, aišku, jaučiausi savotišku karaliumi – gimiau pirmutinis, tad gavau daugiausia mamos meilės. Smagu, kad ir vyresnioji sesuo Eglė pasirinko eiti kūrybiniu aktorystės keliu. Vienu metu dvynės Ieva ir Justė taip pat buvo įstojusios į aktorinį, bet šiuo metu darbuojasi lietuvių kalbos ir filologijos srityje. Brolis Ignas – kariškis, tarnauja Lietuvai – padeda ruošti šalies gynybai šauktinius. Visi mes šeimoje, nepriklausomai nuo vardų, tarnaujame Lietuvai, laikome save lietuviais, didžiuojamės savo šaknimis. Aš net esu išsitatuiravęs Lietuvos vėliavą ant rankos. Mums visiems lietuvybė yra be galo svarbi.

– Įsivaizduokite, kad jums siūlo priimti karūną ir tapti Lietuvos karaliumi…

– Su galia atitenka ir didelė atsakomybė. Kalbant apie šiuos laikus, manau, atrasčiau tinkamą kryptį. Turėčiau kuklumo ir išminties sutelkti aplink save žmones, kuriais galėčiau pasitikėti, kad jie vestų šalį į šviesų ir gražų rytojų. Trumpai tariant, su didele atsakomybe, išmintimi, ramybe ir pasitikėjimu priimčiau karūną ir imčiau darbuotis šalies labui.

– Ką tik priėmėte valdžios regalijas, tapote karaliumi. Kokiomis karališkomis privilegijomis norėtumėte pasinaudoti?

– Pasinaudočiau galimybe... būti išgirstam. Manau, kad svarbiausia šalyje – sukurti saugumą, nes iš nesaugumo kyla pyktis, godumas. Kai žmogus jaučiasi nesaugus, jis nori turėti daugiau galios. Kai turi galią, jis ją didina skriausdamas ir valdydamas kitus žmones. Taip užgimsta skausmo ratas. Todėl norėčiau, kad aplinkui mus būtų mažiau skausmo, pykčio, o šalį valdyčiau pasitelkęs meilę, supratimą, priėmimą, kad man valdant viešpatautų darna.

Visi mes šeimoje, nepriklausomai nuo vardų, tarnaujame Lietuvai, didžiuojamės savo šaknimis. Aš net esu išsitatuiravęs Lietuvos vėliavą ant rankos.

– Senovėje karaliai turėdavo juokdarių. Ar jums prireiktų?

– Tam tikra prasme aktoriai patys yra juokdariai (juokiasi). Be to, esu lėlininkas, daug metų dirbau Kauno valstybiniame lėlių teatre. Pastebėjau, kad žmonės daug dalykų, vykstančių aplinkui juos, priima labai rimtai. Tačiau ar ne paprasčiau būtų į tuos svarbius gyvenimo įvykius pažvelgti kiek lengviau – su humoru ir šypsena?

– Norėtumėte trumpam užklysti į 1200–1263 m., kai gyveno Mindaugas?

– Jei atvirai, esu patenkintas tiek laiku, tiek vieta, tiek ir visomis aplinkybėmis, kuriomis esu gimęs. Paviešėti kaip svečiui? Gal ir būtų įdomu pažiūrėti, kaip gyveno, jautėsi, kalbėjo, mylėjo ir nekentė tais laikais žmonės, bet užsibūti tame laike tikrai nenorėčiau.

– Ar tikite, kad su vardu žmogus atsineša ir savo likimą, pamokas, užduotis?

– Daiktai, žodžiai, reiškiniai, vardai – viskas turi prasmę, reikšmę ir savo vidinę energiją. Į ją reikia įsiklausyti, ją priimti ir kažkaip išmokti su ja gyventi. Gal po metų, kitų ši mintis atrodys juokinga, bet dabar tuo tikiu.

Dosjė. Mindaugas Ancevičius gimė Joniškyje. Gimtajame mieste dukart baigė muzikos mokyklą: choreografiją ir akordeono klasę. Gitara išmoko groti pats. Dar besimokydamas vidurinėje svajojo apie aktorystę, nenuostabu, kad pasirinko studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Mindaugas turi daug veiklos – kuria, groja, organizuoja renginius. Yra vienas iš dainuojamosios poezijos, džiazo ir dailės festivalio Joniškyje „3 Mūzos“ organizatorių.

Norėčiau išbandyti laiko mašiną

– Ar kada domėjotės, kodėl tėvai jums davė šį vardą?

– Nei tėvas, nei senelis tokio vardo neturėjo. Kadangi esu iš penkių vaikų šeimos, turbūt jiems ir taip teko daug galvoti – išrinkti visiems penkiems po gerą vardą (šypsosi). Turbūt man davė tokį, kuris tuo metu buvo labai populiarus, – kaip dabar Emilija ar Joris. Nežinau, ar mano tėvai galvojo, kad nori duoti vaikui būtent karališką vardą – 1980-aisiais Mindaugo tema dar nebuvo labai akcentuojama. Aš pats visada maniau, kad mano vardas kiek pilkokas ir įprastas – toks, kaip visų. Tačiau kai istorikai į dienos šviesą ištraukė Mindaugo karūnavimą ir buvo pradėta švęsti Valstybės diena, ir man tas vardas suspindo visai kitomis spalvomis. Kol kas Mindauginių nešvenčiame – tik Jonines, nes tėtis Jonas. Kodėl? Nes liepos 6-ąją dažniausiai tenka dirbti – dalyvauti televizijos transliacijose. Tačiau tikrai žinau, kad vieną dieną padarysiu tokį lengvą draugų festivalį, o gal net išmainysiu savo gimtadienio šventimą į vardines, nes vasario 25-ąją oras būna prastokas, o štai liepos 6-ąją – pats tas.

– Karalius Mindaugas turėjo keturis vaikus. Pafantazuokite – jei būtumėte vienas iš jų ir galėtumėte paveldėti karūną su visomis karališkomis privilegijomis...

– Na, savo šeimoje aš jauniausias, tai vargiai tą karūną gaučiau. Kiek žinau, ji atitenka vyriausiam įpėdiniui. Jeigu vis dėlto gaučiau? Manau, kad man būtų didelė garbė. Tik aš labiau žiūrėčiau į skandinavišką, o ne britišką, monarchijos modelį – kur karalius tik saugo monarchijos tradiciją, o kasdienybėje yra labai šiuolaikiškas, liberalus, važinėja po savo karalystę dviračiu ir pan.

M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Anot astrologų, kuo ilgesnis vardas, tuo daugiau užduočių per gyvenimą skiriama jo turėtojui. Ar tikite tuo?

– Turbūt kad ne… Manau, kad skirtingose kultūrose vardo ilgumas gali turėti skirtingą reikšmę. Yra daug niekšų su gražiais vardais ir daug nuostabių žmonių su kiek keistokais vardais. Nemanau, kad vardas programuoja žmogaus likimą. Tačiau, aišku, yra istorijoje gerai žinomų piktadarių, kurie ir savo vardams suteikė neigiamą atspalvį, tad duoti savo vaikui, tarkim, Hitlerio vardą gal būtų ne visai logiška. Man visada atrodo juokinga, kai vaikui suteikiamas koks nors itin kilmingas vardas, tikintis, kad jis kuo nors padės. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas ir dažnai po 20 metų tas žmogus kilmingu vardu gali stovėti kur nors kaimelyje, prie parduotuvės, visiškai prasigėręs. Todėl manau, kad vardas čia niekuo dėtas – pats žmogus atsakingas už savo likimą.

Yra daug niekšų su gražiais vardais ir daug nuostabių žmonių su kiek keistokais vardais. Nemanau, kad vardas programuoja žmogaus likimą.

– Įsivaizduokite, kad išmanieji XXI a. technologai sukonstravo laiko mašiną ir gali jus nukelti į XIII a., kai gyveno karalius Mindaugas. Ar būtų įdomu?

– Kadangi mėgstu istoriją, tikrai norėčiau tą laiko mašiną išbandyti. Tik paprašyčiau jų dar ir saugaus gaubto, kad ten išsilaipinęs nenumirčiau nuo kokios nors tuo metu siaučiančios infekcijos. Dar bijau, kad kas nors iš Mindaugo chebros manęs nenudobtų, nes ir pats valdovas mėgo pasišvaistyti kalaviju (juokiasi). Laikai tada gan barbariški buvo.

Dosjė. Diplomuotas literatūrologas, televizijos, radijo ir renginių vedėjas Mindaugas Stasiulis. Juoko ir improvizacijos virtuozą labiausiai išgarsino jo sukurtas Saulėno personažas. Buvo radijo „M-1“ talismanas, išgyveno visas „televizacijos“ stadijas: laidų vedėjas, projektų „X faktorius“, „Lietuvos talentai“, „Gero vakaro šou“ ir kt. kūrėjas, rinkodaros vadovas. Ne naujiena jam ir dainų tekstai – yra parašęs žodžius daugiau kaip 50 dainų.