– Kokiomis aplinkybėmis ir kuo jus patį sudomino mada kaip gilesnio žvilgsnio reikalaujantis fenomenas?

– Puikiai pastebėjote, kad mada mane domina kaip globalus reiškinys, pramonė, verslas, o ne kas pusmetį besikeičiantys trendai. Į pastaruosius, nors žurnalus pavartau ir supratimą lyg turiu, pernelyg nesigilinu, man tai neįdomu.

Pradžia buvo, kai pradėjau dirbti mados versle su anuomet vienu žinomiausių lietuviškų prekės ženklų "Julia Janus". Siekėme tarptautinės plėtros, daug keliavome, tyrinėjome, kūrėme santykius su užsienio rinkomis. Per praktiką patyriau, kas yra globali mada, supratau, jog būdamas vienu iš įmonės vadovų ir pats dar ne viską žinau apie tai, kaip toji mada veikia, pradėjau daug domėtis. O vėliau, kai su Julija nebedirbau, o ir daug kitų projektų jau buvo, pamąsčiau, jog iš tikrųjų labai norėčiau ir kitiems žmonėms, einantiems šiuo nelengvu keliu, suteikti galimybę pasimokyti. Taip pradėjome kurti edukacinius projektus apie madą.

Itin daug keliaudamas, oro uostuose rašydavau dienoraštį apie madą. Vėliau jis peraugo ir į tinklaraštį, kurį pavadinau "Bomberis" pagal populiarų, didmiesčio madą atspindintį aviatoriaus striukės modelį. Šis tinklaraštis atvėrė man nemažai durų, žinomumas ir viešas palaikymas dovanojo vieną įsimintiniausių karjeroje darbų – žurnalo "L’Officiel Mada" vykdomojo redaktoriaus pareigas.

– O kokia buvo Lietuvos mada tuomet, kai augote? Kokius jos pokyčius įžvelgiate bėgant laikui?

– Augau Klaipėdoje, kuri visais laikais pasižymėjo liberalumu, be to, tai uostamiestis. Esu iš jūreivio šeimos, o jie juk visuomet turėjo prieigą prie geresnių, importinių drabužių. Nežinau, ar tai padarė mane laimingesnį, nes niekas nenorėjo draugauti su šituo prabangiu berniuku (juokiasi).

Iš tikrųjų, tada akivaizdžiai matėsi, jog sovietinės Lietuvos laikais visi žmonės buvo skatinami būti kuo panašesni, tarsi pilkoji masė, kurią būtų paprasčiau valdyti. Nors nuo okupacijos praėjo trys dešimtmečiai, bet kuriame mažesniame miestelyje dar ir šiandien ryškiau apsirengęs žmogus gali sukelti neigiamą reakciją, atsiranda noras jam lyg ir per kepurę duoti. Iš esmės mentalitetas keičiasi, bet, manau, turi pasikeisti kelios kartos, kol žmonės supras, kad drabužis vis dėlto yra mūsų individualumo išraiška. Jei visi atrodome vienodai, vadinasi, vienodi ir esame, o taip juk nėra. Daug išlaisvėjimo jau matau ne tik Vilniuje, bet ir kituose šalies miestuose. Ypač daug yra stilingų jaunų žmonių. Dar man labai patinka, kad ryškesnį stilių, drąsesnę aprangą šiandien renkasi ir daug vyrų.

– Esate prisipažinęs, kad jaunystėje buvote šiandienio savęs priešingybė – rengėtės ekscentriškai, siekėte šokiruoti, atkreipti dėmesį. Kaip šiandien žiūrite į fashionistas, pasidabinusius už save didesnėmis skrybelėmis, netikėtai dekoruotais apdarais ar aksesuarais?

– Mano galva, bet kokia saviraiškos forma yra sveikintina. Dažniausiai ryškios jos formos pasitaiko tarp jaunimo. Turbūt kiekvienas galėtume prisiminti, kaip būnant šešiolikos ar net dvidešimties norėdavosi išsiskirti. Tokio amžiaus pasakyti nori daug, o negali, tad pagrindinė tavo kalba yra vizualinė. Su metais, aišku, tiek savyje, tiek ir aplinkoje norisi daugiau ramybės. Pats šiandien dažniausiai renkuosi juodą spalvą, bet tai nebuvo apgalvotas, sąmoningas sprendimas. Tai nutiko, kai pradėjau daugiau dirbti, man tamsūs tonai – it darbinė uniforma, tada nei sau trukdai, nei kitų blaškai, tiesiog dirbi. Tai nereiškia, kad neturiu ar kartkartėmis neapsivelku kokio ryškiai geltono megztinio, tačiau jau rečiau tokius apdarus dėviu.

– Kaip formuojate savo garderobą? Kokie jūsų apsipirkimo įpročiai, kam skiriate daugiausia dėmesio, kokio drabužio ar aksesuaro nė už ką nesirengtumėte?

– Mano stilius ganėtinai rezervuotas, tad daiktų, kurių nedėvėčiau, yra labai daug. Manau, stilingai apsirengęs žmogus yra tas, kuriam einant gatve atsisuka ne visi, o tik tie, kurie turi gerą skonį. Pats atsisuku į tokius, kurie rengiasi saikingai, tačiau yra kažkoks cinkelis – ypatingas drabužio kirpimas, akį glostanti spalva, įdomūs akiniai, batai, rankinė, papuošalas. Mintyse sąmoningai stengiuosi prisimatuoti daiktus, pamatęs produktą vizualizuoju ir retai kada man patinka tai, ką matau. Esu reiklus, todėl drabužiai pas mane sunkiai ateina. Negalėčiau apskritai pasakyti, kad apsiperku, greičiau jau – kartais perku. Pamatęs patinkantį daiktą paprastai iškart jį įsigyju, nes žinau, jog kitą kartą tokia sėkmė gali pasitaikyti negreit.

– Galbūt yra žmonių, kurių nepriekaištingu stiliumi žavitės? Kaip manote, elegancija ir stiliaus pojūtis – įgimtas ar išmokstamas?

– Nežinau, ar stiliaus pojūtis gali būti įgimtas, bet kad lavinamas, kaip koks raumuo, – tikrai. Taip pat stilius evoliucionuoja. Jaunystėje dažnai viską ant savęs krauni, išbandai įvairius personažus, bet su amžiumi imi suprasti, kas tau tikrai tinka, o kas ne. Tada jau nieko nebereikia testuoti, tiksliai žinai, kas esi. O kalbant apie stilingus žmones, Vilniuje, kur gyvenu, tikrai yra į ką atsisukti gatvėje. Socialiniuose tinkluose jų amplitudė irgi plati – nuo Tomo Fordo iki Ricko Owenso, nuo Rihannos iki Tildos Swinton. Bet visi jie yra inspiracija, į jų nuotraukas tiesiog malonu ganyti akis.

– Skaitote paskaitas, rašote tinklaraštį, padedantį suprasti madą ne tik profesionalams, bet ir paprastiems mirtingiesiems. Kodėl šis supratimas svarbus ir reikalingas? Ką atsakytumėte tiems, kurie madą laiko tuštybe?

– Nieko įtikinėti nenoriu. Kažkam atrodo, kad labai svarbu politika ar sportas, o mada, kuri kažkodėl laikoma tarsi pramoga, visai nesvarbi. Taip, iš principo mada yra žaidimas, savotiška pramoga, bet, žvelgiant giliau, mados pramonė – labai sudėtinga. Žemėje yra septyni milijardai žmonių, ir ši pramonė visus aptarnauja, norime mes to ar ne, visi esame mados vartotojai.

Dėl to koncentruojuosi į tuos žmonės, kurie, nors mada juos viliojo, savo laiku galbūt kažką praleido ar rado svarbesnių prioritetų. Renginių ciklas "Suprasti madą" atsirado kaip pažintiniai renginiai tiems, kurie nori per kelias valandas gauti apžvalginę ekskursiją apie tai, kas yra mada kaip reiškinys, ką su ja daryti paprastam žmogui.

O štai kita mano veikla orientuojasi į mados verslininkų edukavimą. Pats susidūriau su tuo, kad nors internete informacijos gausu, tačiau tokie šaltiniai praktikos neišmoko, geriausia mokytis iš tų, kurie šį kelią jau praėjo. Dėl to aš ir mano partnerė Ieva Zubavičiūtė, Londone gyvenanti kaunietė, padedanti mados startuoliams eiti į tarptautinius vandenis, sukūrėme projektą "Mados verslo institutas", skirtą lietuvių dizaineriams tiesiog parodyti kelią. Į Vilnių kviečiame rimtus mados autoritetus, iš kurių tikrai verta pasimokyti.

– Koks yra daikto ar tendencijos atėjimo į madą procesas? Kas žmones paskatina norėti drabužio ar aksesuaro, kurio anksčiau nereikėjo ar jis netgi buvo atgrasus?

– Išties daug reikšmės turi kolektyvinė sąmonė, nes visuomenė kaip vartotojai dalijasi į tam tikras grupes. Yra ankstyvoji dauguma, kuri pamato produktą pas kitą ir iškart jo nori. Yra ir vėlyvoji dauguma, kuriai priklauso didžioji dalis lietuvių. Jie neperka, pavyzdžiui, šiandien itin madingų bjauriųjų "Balenciag" sportbačių ne vien dėl to, kad jie ganėtinai nepigūs, bet ir todėl, jog šie kažkaip keistai atrodo. Bet jei tokius (ar analogiškus, pagamintus pigesnių prekės ženklų) imtų dėvėti daugiau žmonių, užsinorėtume ir mes. Panašius fenomenus mūsų kultūroje galima matyti nuolatos, ar tai būtų plėšyti džinsai, ar vaikinai su barzdomis ir kuodeliais ant galvų.

Stilingai apsirengęs žmogus yra tas, kuriam einant gatve atsisuka ne visi, o tik tie, kurie turi gerą skonį. Pats atsisuku į tokius, kurie rengiasi saikingai, tačiau yra kažkoks cinkelis.

Taip pat esama ir nuomonės formuotojų įtakos. Anksčiau reikėdavo pusmečio, kad produktas būtų parodytas ant podiumo, pafotografuotas, visų mados redaktorių pamatytas ir aprašytas. O dabar daiktas gali tapti geidžiamu per kelias dienas, mada tampa virusine. Beje, mados tendencijų prognozavimo agentūros skelbia, kad šis fenomenas ne tik neslūgs, bet ir augs – kuo toliau, tuo labiau būsime linkę paklusti autoriteto nuomonei.

O kalbant apie dabartines tendencijas, vadinamoji bjaurioji mada (ugly fashion  angl.) yra rezultatas to, jog Vakarų civilizacija pavargo nuo grožio, klasikos, glamūro, kurį skleidė Italijos ar Prancūzijos dizaino vėliavnešiai. Todėl buvo pradėta dairytis į marozų, urlaganų ir kitus mums iki skausmo pažįstamus, o vakariečiams svetimus fenomenus. Dabar važiuojama į Tbilisį, Kijevą, Maskvą semtis idėjų, nematytos estetikos, ieškoti naujų dizaino talentų.

– Mada – kur kas daugiau negu dekoras ir estetika. Ja bandoma perteikti ir svarbias idėjas, parodyti savo poziciją tam tikrais klausimais. Ką apie šiandienę visuomenę atskleidžia jos mados?

– Tikrai taip, mada visuomet buvo visuomenės veidrodis, ir štai tik keli pavyzdžiai iš istorijos. Kai rusai skrido į kosmosą, o vėliau amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje, Paco Rabanne pradėjo gaminti savo garsiąsias kosmines kolekcijas, iki šiol gausiai kopijuojamas kitų dizainerių. Paskui buvo Vietnamo karas, kaip taikus protestas jam atsirado Vudstoko festivalis, hipiai, ryškius raštus, kuriuos prisimename, paskatino ir sintetinių narkotikų atsiradimas. O štai pernai sukurta Calvino Kleino kolekcija, kurioje gausu labai amerikietiškų simbolių, tokių kaip kaubojiški batai, atspindi dabartinę politinę situaciją, nes į valdžią atėjo Donaldas Trumpas, JAV stipriai reiškiasi politinėje arenoje.

Akivaizdi ir ekologinio diskurso įtaka, pavyzdžiui, šiuo metu atsiranda ištisos kolekcijos iš perdirbto plastiko, kad ir butelių ar žvejybinių tinklų. Ir pats tokius džinsus, iš butelių kurtus žinomo latvių ženklo "One Wolf", turiu. Atsisakoma natūralios odos, kailių, atsiranda naujų pluoštų, netikėtos žaliavos, tokie dalykai, kaip iš apelsino išspaudų gaminami drabužiai.

Kalbant ne tik apie drabužį kaip apie daiktą, bet ir visą mados pramonės matomumą viešojoje erdvėje, pasikeitė ir žurnalai, dingsta glamūrinis stereotipas, atsiranda leidiniai su provokuojančiu turiniu, viršelius puošia modeliai, kurie prieš penkerius metus ten nebūtų atsidūrę – plius dydžio, su įgimta odos liga, veido randais ir kitais ypatumais, kurie anksčiau laikyti defektais ar tabu. Jau nekalbu apie transseksualus ir transvestitus, kurie šiandien tampa ir prekės ženklų veidais, ir modeliais. Globalioje visuomenėje vykstantys demokratizavimo procesai iš karto atsiliepia madoje, nes jos prigimtis yra greitai reaguoti į visus signalus, pokyčius.

– Užsiminėte apie tvarią madą. Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad prisidėtų prie gamtos išsaugojimo?

– Manau, atsakymas labai paprastas. Kaskart, kai ką nors nusprendžiame, reikėtų pagalvoti, kodėl mes tai darome ir koks bus to poveikis. Reikėtų pasitelkti kritinį mąstymą. Ilgainiui tai turėtų tapti įpročiu. Tas kritinis mąstymas ypač svarbus kalbant apie drabužius. Nepamirškime, kad ne visi dalykai, skelbiami kaip tvarūs, tokie ir yra, o ir tų tvarumo apraiškų šiandien tiek daug, kad kartais nebeaišku, kas iš tikro tvaru. Ar ekologiška medvilnė, kuriai išauginti ir paversti marškinėliais reikia tų pačių dviejų tūkstančių litrų vandens, yra tvariau už sintetinius sportinius marškinėlius, kurie gaminami iš naftos, bet dažomi nenaudojant nė lašo vandens? Bet pradėti reikėtų nuo sąmoningo asmeninio vartojimo mažinimo, kokybiškesnių, ilgiau tarnausiančių daiktų pirkimo, vietos kūrėjų, kurie kuria darbo vietas sau ir kitiems čia, Lietuvoje, palaikymo.

– Jauni lietuvių dizaineriai sulaukia kritikos už tai, kad savo kūrinius vertina beveik tokiomis pat kainomis kaip mados senbuviai ar prabangūs užsienio mados namai. Tai suprantamas sprendimas nenusipiginti, o gal pernelyg aukštos ambicijos?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Esu ne prieš, kad žmonės, kurie globalioje rinkoje nėra žinomi žaidėjai, už savo produktą prašo tiek pat, kiek ir tie, kurie daug investavo į vardą, tačiau nebūtinai siūlo puikią kokybę. Dalis dabartinių vartotojų nekreipia dėmesio į prekės ženklo žinomumą, jeigu tai kokybiškas produktas, pagamintas iš gerų žaliavų ir atitinkantis visus madingo daikto kriterijus. Kodėl jis turėtų kainuoti pigiau?

Taip pat yra ir kitas momentas. Garsiems prekės ženklams, siuvantiems didžiulį kiekį, pavyzdžiui, paltų, sumažėja žaliavų, darbo jėgos kaina, o lietuvių dizaineriams, pasiuvantiems vos 30 vienetų produkto, brangiau kainuoja ir audiniai, ir gamyklos sunkiau priima bei brangiau įkainoja užsakymus. Dėl to šių gaminių galutinė kaina ir gali pasirodyti nesveikai didelė. Tačiau man yra tekę sutikti ir daug jaunų žmonių, kurie labai neadekvačiai įvertina savo produkto kokybės ir kainos santykį, vadinamąją vertę. Galbūt taip daroma iš didelių ambicijų, pasitikėjimo savimi, kurio, kaip žinome, Z kartai netrūksta.

– Kaip manote, ar egzistuoja pernelyg rizikingi ir dėl to nepasiteisinantys mados kūrėjų sprendimai? Ar kuriant madą yra tabu?

– Turbūt iškart reikėtų atskirti du pagrindinius mados segmentus – aukštąją bei dėvimą madą. Aukštojoje madoje, sakyčiau, tabu nėra ir būti neturėtų, jos prigimtis yra parodyti visą meistriškumą, kūrybinį polėkį. Ir inspiracijos čia gali ateiti iš įvairių, kartais netgi nelegalių, visuotinai nepriimtinų dalykų. Tačiau ne visada gerai, kai tai transformuojasi į dėvimą madą, nes ji, kaip jau minėjau, yra tam tikra prasme kalba, o ne visomis kalbomis reikėtų kalbėti. Labai geras pavyzdys yra Goša Rubčinskis bei jo sovietine atributika papuošti drabužiai. Vakaruose tai galbūt egzotika, dėl to turistams posovietinėse šalyse dažnai siūloma matrioškų ir panašių suvenyrų, tačiau mums tokia atributika neša milžinišką skausmo užtaisą. Žmonės, kurių šeimose buvo netekčių ar tremčių, to dar nepamiršo ir šio fakto negalime ignoruoti. Nepaisant to, jog mada yra visuomenės veidrodis, kai kurie atvaizdai tame veidrodyje ir turėtų likti. Čia kalbant ideologiškai. O estetine prasme, manau, nėra jokių tabu, net jei tai skrybėlė, didesnė už patį žmogų. Tokios dėvėti neįmanoma, bet jei atsiranda norinčių su ja nusifotografuoti – valio!

– Kas, jūsų manymu, madingiausia šiandien?

– Tokios įvairovės, tokio gerąja prasme balagano nebuvo niekada, šiais laikais madinga viskas, iš visų laikmečių. Žiūriu mados savaičių įrašus ir suprantu, kad dabar turime dėlionę, po gabalėlį surinktą iš visur. Tai pasako, kad pirmiausia, mūsų visuomenė yra globali ir labai įvairi, galbūt įvyko didelis išlaisvėjimas visose srityse. Nežinau, kur ji mus nuves, nes mada linkusi kartotis, tačiau labai smagu matyti, kad nėra standartų ar rėmų, į kuriuos dizaineriai save spraustų. O tų rėmų madai turbūt ir nereikia.