V. Kochanskytė: gyvename rojuje, bet to nevertiname

Net ir vargingiau besiverčiantys tautiečiai čia veikiausiai pasijaustų milijonieriais. Iki 1,25 dolerio per dieną – tai pajamos, kuriomis turi tenkintis bemaž du trečdaliai Malavio gyventojų. "Kiekvieną kartą nuvažiavęs į tokį kraštą įsitikini, kad tu pats gyveni rojuje", – pripažino vos prieš keletą dienų iš šios skurdo šalies sugrįžusi aktorė Virginija Kochanskytė.

Apima bejėgiškumas

"Mes net nebesusimąstome apie tokius dalykus, kad geriamasis vanduo nuleidžiamas į klozetą, mes svarstome apie tai, kad pusryčiams kažko norime ar nenorime. Malavyje tik 9 proc. gyventojų turi elektrą. Visur kitur – aklina tamsa. Čia neatkeliauja nei radijo, nei televizijos signalas. Pakelės turgeliuose kaip didžiausią stebuklą vos keliose vietose matėme nedideles saulės baterijas. Žmonių nepasiekia jokie laikraščiai, niekur nemačiau net paprasčiausių knygų, ką jau kalbėti apie išmaniuosius telefonus ar kompiuterius, be kurių mūsų vaikai jau nebegali gyventi", – pastebėjimais dalijosi V.Kochanskytė.

Pašnekovė pripažino, jog jos bendražygiams – atlikėjams Donatui Montvydui bei Justei Arlauskaitei-Jazzu, kurie pirmąkart dalyvavo gerumo misijoje "Už kiekvieną vaiką", tai buvo sukrečianti patirtis.

"Turbūt, kaip ir man pirmą kartą. Lyg ir žinai apie situaciją iš dokumentinių filmų, bet tai yra toli ir tavęs asmeniškai neliečia. Bet visai kas kita, kai pamatai, kaip tai yra realiai. Sukrėstas būni labai stipriai, nes negali to aprėpti, negali tuo patikėti. Apima ir bejėgiškumas, kad neįmanoma padėti. Viena vertus, kaip sakė Donatas, matai žmones, kurie gyvena natūralų, tikrą gyvenimą, jie turi savo džiaugsmus, jie ir mylisi, ir tuokiasi, ir augina vaikus, jiems tokia jų būtis yra gyvenimo norma. Bet nemanau, kad yra normalu, kai nuolatos badauji – neturi ko valgyti šiandien ir nežinai, kada turėsi", – kalbėjo pašnekovė.

Ūkyje mokslų nereikia

Aktorė jau yra dalyvavusi šešiose iš septynių UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto inicijuotų gerumo misijų. Ankstesniais metais UNICEF geros valios ambasadorei teko patirti ne ką šviesesnę Kambodžos, Tanzanijos, Haičio, Mozambiko bei Svazilando žmonių realybę.

"Iš esmės visos šios šalys nesiskiria. Skurdas, nešvara, ligos, alkanos nusilpusios mamos ir vaikai, mirštantys kūdikiai... Ir vienas liūdniausių dalykų – kad žmonės neturi galimybių mokslintis. Jei vaikas baigė pirmas dvi keturias klases, jau gerai. Nes ūkyje reikalingos darbo rankos, jų nepasisamdysi. Kai tik vaikai sustiprėja, ūgteli ir gali padėti, visi jų mokslai baigiasi. Galima matyti daug sėdinėjančių, vaikštinėjančių žmonių, nes tiesiog nėra darbo, niekas neinvestuoja. Turi užaugti kelios mokytų žmonių kartos, kurios sugalvotų, kaip jiems išgyventi. Ta pagalba, kuri ateina iš pasaulio, padeda nemirti ir kažkaip kabintis į gyvenimą", – pasakojo misijos Malavyje dalyvė.

Anot V.Kochanskytės, ši šalis neturi nei kokių vertingų iškasenų, nei jūros ar vandenyno, kur galėtų formuotis kokios nors turistinės zonos.

"Taip, šiek tiek turistų atvažiuoja, jiems bandoma kurti palankią aplinką. Kad ir prie ežero galėtų pasibūti, ir nacionaliniuose parkuose apsilankyti. Turbūt vietiniams baltieji atrodo beprotiškai turtingi, jei jie atvažiuoja pažiūrėti į laisvai lakstančią stirną ar antilopę, o jie patys net neturi ko valgyti", – su liūdna ironija kalbėjo pašnekovė.

Davinys – dubenėlis košės

Saulės kaitros nualintoje šalyje misijos dalyviai viltingesnio gyvenimo ženklų galėjo išvysti tik šalia vandens telkinių.

"Visur ištisai aplinkui – vien molis, kurį atgaivina tik vanduo. Šiuo metu šalyje žiema, tačiau dienomis tvyro daugiau nei 30 laipsnių karštis. Malavyje labai stinga geriamojo vandens, upės išdžiūva, jos prisipildo tik liūčių metu. Viltingo gyvenimo ženklus matai tik važiuodamas palei upę. Auginama medvilnė, cukranendrės, kukurūzai, bananai. Žmonės užsiaugina ir kokią vištytę ar ožkytę, tačiau šaldytuvų nėra, jei iš karto nesuvalgysi ar neparduosi, mėsa suges", – įspūdžiais apie įprastos buities sąlygas dalijosi misijos dalyvė.

Statistika skelbia, jog Malavyje skaičiuojama maždaug 1 mln. našlaičių, iš kurių apie 100 tūkst. gyvena visiškai vieni – įprastai vyriausias 10–12 metų vaikas tampa tėvu ar mama kitiems.

"UNICEF rūpinasi, jog būtų stiprinama mamų ir vaikų imuninė sistema, o našlaičiai gautų dubenėlį kukurūzų košės per dieną. Organizacijos pastangomis įrengtuose vaikų centruose tą košę verda savanorės močiutės, – pasakojo V.Kochanskytė. – Labai svarbu, kad suaukota pagalba išdalijama ne vien maisto paketais, nes taip tu gali padėti dienai, bet ne ilgesniam laikui. UNICEF rūpinasi ir sveikatos, švietimo projektais, kurie ateina į pagalbą valstybei, o tuo pačiu – kiekvienam žmogui."

Pribloškiantis egoizmas

Misijos šioje Afrikos šalyje akimirkos, jos dalyvių – kunigo Ričardo Doveikos, J,Arlauskaitės, D.Montvydo ir V.Kochanskytės – įspūdžiai, išgyvenimai tradiciškai buvo užfiksuoti videosiužetuose.

Juos Lietuvos televizijos žiūrovai pamatys rugsėjo 30 d. per TV3 po kiekvienos tokios misijos organizuojamame paramos renginyje – UNICEF šou "Už kiekvieną vaiką". Visos per renginį paaukotos lėšos bus skirtos skurstantiems Malavio vaikams.

"Šios UNICEF misijos yra didžiausios artimo meilės pamokos. Meilė yra tada, kai tu padedi. Žinoma, reikia atjausti, turi skaudėti, kad subręstum kažkokiai išminčiai, vis dėlto svarbiausias dalykas yra veiklioji meilė – padėk, kuo gali, veik. Vien dejuodamas, kaip tam žmogui sunku, tu jį gal tik pažemini. Kita vertus, negali, nenori padėti – nepadėk, bet ir neburnok", – kalbėjo pašnekovė, apgailestaujanti, jog meilę, atjautą kitam žmogui šiandien nustelbia egoizmas.

"Ką reiškia civilizacija – ji individą pastato prieš bendruomenę. Svarbiausia – aš. Antai tyrimai Japonijoje pateikia pribloškiančius skaičius – vos ne pusė žmonių iki 40 metų (tiek vyrų, tiek moterų) nenori ne tik tuoktis, bet ir gyventi vieni su kitais. Nes kitas žmogus apsunkina tavo gyvenimą. Susitikti, praleisti maloniai naktelę kitą – puiku, bet ne daugiau. O ką jau kalbėti apie vaikus? Bet šiame pasaulyje nebėra "aš". Visi globalizacijos procesai, jų padariniai yra mūsų bendras rūpestis", – įsitikinusi V.Kochanskytė.

Iš V.Kochanskytės dienoraščių

***

Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis būreliais stoviniuojantys šalia kelio – lyg kažko lauktų... Ko? Svajonių išsipildymo, geresnių laikų, tėčio, grįžtančio su krepšiu dovanų... O gal tiesiog nėra kur eiti? Nei atskiro kambario, užversto žaislais, knygomis, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono, nei sporto klubo ar baseino... Liūdnose vaikų akyse atsispindi skurdžios valstybės realybė su instinktyviu noru išgyventi. Nors ir be vandens, be maisto, be vaistų... Dievulėliau, kaip skiriasi jų ir mūsų laimės supratimas...

***

Kaip jaučiasi žmonės, pasakodami, rodydami, atverdami savo šalies skaudulius, prašydami pasaulio pagalbos? Pasaulio, kuris šimtmečiais engė, išnaudojo šį kontinentą savo tikslams. Civilizuotas pasaulis pats turėtų skubėti pas juos pasidalinti tuo, ką užgyveno Afrikos dėka. Skubėtų, jei suprastų, kad nebėra mūsų ir jų problemų, kad nesiskaitymas su kitu, gyvenimas kito sąskaita anksčiau ar vėliau sugrįžta bumerangu.

***

Skaudžios problemos, šio krašto žmonių nesuvaidintas tikrumas, stoiškumas, ištveriant žiaurią gyvenimo realybę, sukrečia ir išsprogdina – vėl iš naujo priverčia atsiverti pačiam sau, permąstyti savo gyvenimą, suteikia galimybę pasimatuoti savo moralinį ūgį. Nustembi, o drauge ir nudžiungi, kad ne tave vieną. Mašinoje važiuojame trise – aš, kun. Ričardas ir Donatas. Rytais ramūs, susimąstę, susitelkę ties tos dienos užduotimis. O vakare, atsiveriantys ne tik sau ir vienas kitam, bet ir kažkam Aukštesniam. Atviri pokalbiai iš širdies į širdį žvaigždėto nakties dangaus akivaizdoje – apvalo, brandina. Ir dovanoja artimų širdžių bičiulystės palaimą. Palaimą pajusti, kad KELYJE tu nesi vienišas, kad šalia tau artimas, patikimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

zmones

zmones portretas
ot dauginas,labiau uz ziurkes,akivaizdus perteklius.

RZ

RZ portretas
Tai dar su mumbo jumbo genties papuasais mus dar palygina

,,,,,

,,,,, portretas
NEĮTIKINO. kai gyvena ir neskaičiuoja ar pakaks pinigų maistui mėnesio gale, kai nėra problemos, kad - 2 metus negali nusipirkti padoraus sijono ar kelnių (naujų, o ne iš humanos), kad į darbą nueiti - tai žinoma gali ir atjautinėti. BET SU KUO LYGINA LT- SU LABIAUSIAI ATSILIKUSIA AFRIKOS ŠALIMI.
VISI KOMENTARAI 22

Galerijos

Daugiau straipsnių