Nors rinkimų programos ne visuomet ir dažnai nevisiškai įgyvendinamos, jose yra užkoduota kiekvienos partijos kryptis, savotiškas jos veikimo DNR. Taigi kiek „socialinės“ yra rinkimų programos ir kaip atskirti stiprią, potencialiai įgyvendinamą programą nuo populizmo? Atsako Vilniaus universiteto (VU) Socialinės politikos katedros docentė Jekaterina Navickė.

Atskirti pelus nuo grūdų

Atskirti, ar partijos rinkimų programa yra orientuota į žmogų, nėra sunku, sako VU docentė. Pirmiausia, jei programoje nėra nieko paminėta apie tai, kaip siūloma spręsti ilgalaikes ir opias mūsų visuomenės problemas, pavyzdžiui, vieną aukščiausių ES skurdo ir nelygybės lygį, mokinių atotrūkius švietimo sistemoje, eiles poliklinikose, būsto prieinamumo klausimus ir pan., reikėtų suklusti. Jei yra teigiama, kad egzistuoja „nematoma (rinkos) ranka“, kuri visas problemas išspręs savaime – bėkite kuo toliau, tvirtina ekspertė.

„Kaip sakė Nobelio premijos laureatas ekonomistas Josephas E. Stiglitzas, „ilgalaikėje perspektyvoje rinkos gali veikti, bet tuomet jau visi būsime mirę“. Tai ypač akivaizdu kalbant apie pasaulinę ekologinę krizę. Bet citata, kaip ir nemaža dalis šio autoriaus knygų, yra apie ekonomiką. Bent kiek giliau besidomintiems šia sritimi yra puikiai žinoma, kad rinkos turi daug ydų, kurios neišsisprendžia savaime, o nesprendžiamos tik gilėja. Reguliavimas ir pusiausvyra tarp pelno siekimo ir socialinių ekonomikos tikslų yra laisvosios rinkos pamatas. Panašiai kaip kelio taisyklės ir šviesoforai leidžia mums laisvai ir saugiai važiuoti mūsų šalies keliais“, – aiškina doc. J. Navickė.

Jos teigimu, reikėtų įvertinti ir tai, ar ir kiek numatyti socialiniai tikslai yra „padengti“ ištekliais. Kalbant paprastai, jei programoje yra numatyta investuoti į švietimą, sveikatą, socialinę apsaugą, gerokai padidinti įvairias socialines garantijas, bet niekaip nereformuoti šalies mokestinės sistemos arba net mokesčius mažinti, reikėtų klausti, iš kur bus paimti pinigai?

„Tai arba gryno populizmo, arba socioekonominės šizofrenijos pavyzdys. Šiuo metu biudžeto įplaukos iš mokesčių ir socialinio draudimo įmokų Lietuvoje yra apie 9 proc. BVP mažesnis už ES vidurkį. Tai iš esmės neatitinka mūsų visuomenės poreikių, ir ne vien tik socialinėje srityje. Tai ir atsakymas, kodėl daugiau nei trečdalis Lietuvos pensininkų skursta, mažos mūsų mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų ir kitų svarbiausias viešojo sektoriaus funkcijas atliekančių darbuotojų algos. Mūsų mokestinė sistema, apie milijardą siekiančios įvairios mokestinės lengvatos ir skylės, leidžiančios „optimizuoti“ mokesčius, yra pirmos eilės socialinės politikos reikalas. Žinoma, galima daug kur efektyvinti esamą sistemą iš turimų resursų. Bet statistika ir paprastoji buhalterija negailestinga – pažadėta, bet nepakankamai finansuojama gerovės valstybė buksuoja, nesprendžiamos socialinės problemos įsisenėja, o jų sprendimas ilgainiui tik dar labiau brangsta“, – teigia doc. J. Navickė.

Jei yra teigiama, kad egzistuoja „nematoma (rinkos) ranka“, kuri visas problemas išspręs savaime – bėkite kuo toliau.

Ar jos tikrai kairiosios?

Ar kairiosios partijos visuomet yra labiau socialiai orientuotos?

„Klasikinis partijų skirstymas į politinę kairę ir dešinę yra patogus rinkėjui. Iš principo taip – kairiosios partijos yra labiau orientuotos į įvairių resursų, ne vien pensijų ir išmokų, bet ir algų, švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir t. t. tolygesnį pirminį pasiskirstymą rinkoje ir jų perskirstymą. Praktiškai būna įvairiai“, – sako VU ekspertė.

Tyrimai Lietuvoje rodo, kad ekonominiu požiūriu Lietuvoje esama smarkiai į dešinę pasislinkusio partijų spektro. Pasak doc. J. Navickės, žvelgiant į skirtingų politinių jėgų valdymo laikotarpius, ekonominis liberalizmas yra pastarųjų dešimtmečių tendencija Lietuvoje, pasigendama „tikrosios“ kairės.

„Galbūt taip yra pataikaujama rinkėjui: lietuviai apklausa po apklausos yra tarp tų ES šalių piliečių, kurie mato didelį socialinių problemų mastą savo šalyje, bet nenori finansuoti jų sprendimo, mokėti mokesčių. Progresiniai mokesčiai, jų principai ir nauda dažnam yra neįkandamas matematinis rebusas. Taigi, kalbant apie socioekonominę mūsų šalies kryptį, dažnai renkamės iš dešiniųjų ir ultradešiniųjų idėjų“, – tikina ji.

Rinktis socialiai atsakingai

Vis dėlto pasaulis „nėra juodas ir baltas“, lygiai kaip politinis spektras nėra griežtai suskirstytas į kairę ir dešinę. Anot mokslininkės, šios dichotomijos gali supriešinti visuomenę, o socialinėms ir visoms kitoms problemoms spręsti mūsų demokratinėje sistemoje dažnu atveju yra reikalingas platus sutarimas, veikimas koalicijoje.

„Pati esu kairiųjų pažiūrų, kalbant apie socioekonominius sprendimus ir socialinę politiką. Vis dėlto prieš rinkimus ir po jų kalbuosi dėl programų ar įgyvendinamų sprendimų su labai įvairių partijų, valdančiųjų ir opozicijos atstovais. Visų jų klausimai iš esmės yra tokie patys: kaip padaryti, kad Lietuvos žmonėms būtų geriau? Kaip spręsti akis badančias socialines problemas? Esu tikra, kad šiais klausimais yra būtina diskutuoti ir galima sutarti, net jei dėl to teks nutrinti kairės ir dešinės ribas, atrasti bendrą kalbą, sukurti naujus plačiam politiniam spektrui patrauklius terminus, tokius kaip „socialinės investicijos“ ir „socialinės inovacijos“. Dar svarbiau, kad už tų terminų būtų ir konkretus socialiai orientuotas politinių programų ir politinės darbotvarkės turinys, konkretūs darbai. Tokį turinį, o ne vien šūkius linkiu atrasti šių metų rinkimuose, partijų programose, rinktis socialiai atsakingai“, – sako doc. J. Navickė.