Kodėl rinkimai Lietuvoje – nematomi

Dilema: jei pinigų labai daug, rinkimai komercializuojasi ir iš tikrųjų, švelniai tariant, įvairūs asmenys gali ateiti į politiką. Jei jų per mažai – sunkiau prasibrauti naujoms idėjoms.

Siekta skaidrumo

„Visi mato, kad rinkimų kampanija yra neegzistuojanti“, – konstatuoja filosofas Kęstutis Girnius. Panašiai vertina ir politinės komunikacijos ekspertas „INK Agency“ vyr. partneris Kęstutis Gečas: „Šie prezidento rinkimai pasižymi tuo, kad kandidatų kampanijos buvo ypač neįdomios ir neintensyvios.“

Po pirmojo turo susidaro įspūdis, kad rinkimai apskritai jau baigėsi ir pamirštama gegužės 26-oji, kai tarsime galutinį žodį.

K. Girnius lygina: buvo nuobodūs debatai, per kuriuos visi kandidatai sakė daugmaž tą patį, nėra galimybių surengti didesnių renginių, kuriuose būtų galima skatinti žmonių entuziazmą. Pavyzdžiui, Vokietijoje per kanclerio rinkimų kampaniją į susitikimus susirenka ir 5–15 tūkst. žmonių. Lietuvoje tokie dalykai neįmanomi, nes kainuoja.

Kiti ekspertai taip pat mini pinigų stygių. Akivaizdi riba tarp kiek aktyvesnių ir pasyvių kampanijų – 2012-ieji, nuo kurių uždraustos juridinių asmenų aukos rinkimams. Siekiant rinkimų skaidrumo, užkardyti bandymus papirkti rinkėjus pramogomis ir dovanomis, įvesta ir daug kitų ribojimų.

Tad praeityje liko tokios kampanijos kaip kad Rolando Pakso 2002-aisiais – eitynės su deglais, kandidato sraigtasparniu keliaujantis Kalėdų Senelis ir daugybė kitų minias sutraukusių atrakcijų.

Tiesa, žinant, kad po visų laikų įspūdingiausios rinkimų kampanijos turėjome apkaltos nusipelniusį prezidentą, gal tikrai geriau tokia rinkimų kampanija, kurios beveik nematyti? Gal vis dėlto yra aukso vidurys?

Perlenkta: pasak K. Girniaus, gerai, kad stengiamasi užkardyti korupciją, kontroliuoti rinkimų kampanijos finansavimą, tačiau kai persistengiama, turi neigiamų padarinių. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Vien kritikos neužtenka

„Ši prezidento rinkimų kampanija ne tik pradėta per vėlai ir buvo neįdomi, bet ir akivaizdu, kad visi, išskyrus Gitaną Nausėdą, buvo susitaikę su pralaimėjimu. Čia kaip sporto varžybose: jei kas atėjo pralaimėti, žiūrovai jaučia“, – pastebi K. Gečas.

Jo vertinimu, kokybiškiausiai bandė komunikuoti Ingrida Šimonytė, Ignas Vėgėlė, iš dalies Giedrimas Jeglinskas – buvo ir jų reklamų, pasirinkti šūkiai. I. Šimonytė ir I. Vėgėlė surengė startinius rinkimų kampanijos renginius. Stebino pareigas einantis Prezidentas G. Nausėda: 2018 m. pabaigoje jis rinkimų kampaniją pradėjo pompastišku startu su už jo nugaros stovinčiais įžymiais žmonėmis, o šįsyk, prisipažįsta K. Gečas, jis net neprisimenąs, kada šis pradėjo kampaniją, ilgai nepavyko rasti net jo rinkimų programos. G. Nausėdos komandos narys net leptelėjo, kad Prezidentas skirs laiką ir pastangas prezidentavimui, o ne rinkimų kampanijai.

K. Gečo manymu, kandidatų, kurie dabar nėra valdžioje, didelė klaida buvo susikoncentruoti tik į valdžios kritiką: „Kritika veikia, bet, jei yra stiprus ir visuomenės neblogai vertinamas kandidatas kaip G. Nausėda, vien kritikuodamas toli nenueisi. Reikia idėjos ir pažado, ką nuveiksi, jei tapsi prezidentu, tačiau dauguma kandidatų buvo arba negatyvūs, arba nepateikė kokios nors idėjos. Pavyzdžiui, I. Vėgėlė prižadėjo ir to, ir ano, bet jei sutrauki į vieną sakinį, negali pasakyti daugiau, nei kad jis kritikuoja valdžią. Reikia save pozicionuoti sakant, ką ketini padaryti, pateikti savo viziją.“

Profesionalų mažėja

Vis dėlto, kokią įtaką rinkimų kampanija gali padaryti rinkėjų apsisprendimui? Štai G. Jeglinskas pagal išleistą rinkimams pinigų sumą buvo trečias po I. Šimonytės ir I. Vėgėlės, o rinkimuose liko paskutinis. „Jis nebuvo žinomas. Palyginkime G. Jeglinską su I. Vėgėle, kuris susikrovė žinomumą per pandemiją, ar su 2019 m. rinkimuose debiutavusiu G. Nausėda – net pensininkai žinojo, kad SEB yra toks ekonomistas, kuris kalba apie infliaciją. Per trumpą laiką padaryti žmogų žinomą sudėtinga, dažnai tai jau net ne pinigų klausimas“, – aiškina K. Gečas.

Turėtų būti galimybė suderinti ir visuomenės interesą dėl rinkimų skaidrumo, ir kandidatų interesą turėti rinkimams pinigų, ir verslo interesą paremti norimą kandidatą.

Pasak jo, Lietuvos politikoje apskritai neteisingai suprantama, kas yra rinkimų kampanija. Įsivaizduojama, kad tai dviejų, trijų, daugiausia šešių mėnesių darbas, kai metami resursai, laikas, pinigai, ir per tuos kelis mėnesius bandoma laimėti rinkimus. Dažnam tai nepavyksta ir tada sako, kad rinkimų kampanijos neveikia.

Politinės komunikacijos ekspertas aiškina, kad jau kitų prezidento rinkimų kampaniją reikėtų pradėti, jei ne dabar, tai bent jau po metų dvejų. Yra mieganti, nepastebima kampanija, kai reikia išsiaiškinti, ką pretendentas į politinį postą norės daryti, planuoti žingsnius, pradėti didinti savo žinomumą dar ne kaip būsimo kandidato į prezidentus, o kaip patikimo žmogaus – politiko, verslininko ar banko makroekonomikos eksperto. Likus metams iki rinkimų, reikia po truputį išeiti į finišo tiesę ir pradėti kampaniją. „Taip suplanuota kampanija veiksminga. Dabar daroma panašiai kaip su prekių rinkodara: parodoma kokios nors prekės reklama ir tikimasi, kad visi iš karto puls tos prekės pirkti. Tačiau taip nebūna“, – neabejoja K. Gečas.

Jo manymu, komunikacijos profesionalumo rinkimų kampanijose vis mažiau ir aiškina, kodėl: „Didėjanti tendencija, kad ir politikai jų nesamdo, ir su politikais komunikacijos profesionalai nenori dirbti. Politikai bando taupyti ir užsiimti saviveikla. Net jei samdo profesionalus, dažnai vis tiek daro savaip, o paskui profesionalus kaltina, kad šie nieko nepadarė. Tad ir profesionalai nenori dirbti su politikais.“

Siūlymas: pasak E. Jakilaičio, skaidriai, įstatymų nustatyta tvarka reikėtų vėl leisti rinkimų kampaniją finansuoti ir juridiniams asmenims, bet iki tam tikros sumos. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Debatų poveikis

Praktiškai beveik nelikus profesionaliai organizuotos rinkimų kampanijos, bene vienintelis gyvesnis formatas, kuriame dar gali palyginti kandidatus, – debatai. Pirmasis Lietuvos TV vakarietiško formato kandidatų debatus pradėjęs organizuoti žurnalistas Edmundas Jakilaitis šiemet juos veda jau šeštuose prezidento rinkimuose. Jis prisimena, kad daugiau kaip prieš porą dešimtmečių būdavę ir kitokių supažindinimo su kandidatais žanrų. Pavyzdžiui, juodu su kolege Rūta Mikelkevičiūte rengė visų kandidatų vakarą, į kurį jie atėjo su antromis pusėmis, pasakojo apie savo talentus. Valdas Adamkus net plakė savo firminį sauso martinio su viskiu kokteilį, tik per klaidą organizatoriai vietoj martinio nupirko vermutą, tad kokteilis išėjo keistas, tačiau visi kandidatai turėjo jo paragauti. Grojo muzika, „Dviračio žinių“ atlikėjai vaidino kandidatus.

Pirmieji dideli TV debatai 2002-aisiais sutraukė rekordinį skaičių, apie 1 mln., žiūrovų. E. Jakilaitis prisimena: „Jie vyko paskutinį penktadienį prieš rinkimus. V. Adamkų jo štabas atvežė peršalusį, kažkur susitikusį su rinkėjais, jis kalbėjo užkimęs. R. Pakso štabas buvo sugalvojęs, mano manymu, fantastišką komunikacinę liniją. Jis sakė: „Jūs, Prezidente, teisus, viską darote gerai, bet galima geriau.“ R. Paksas iš populisto sugebėjo save nulipdyti kaip jauną Adamkų.“ Šių debatų poveikis buvo matyti ir rinkimų rezultatuose: lig tol lyderiavęs V. Adamkus rinkimus pralaimėjo.

Beje, kad šįsyk rinkimų finale nėra I. Vėgėlės, taip pat iš dalies debatų rezultatas. „I. Vėgėlei įtakos turėjo ne tik tyrimas dėl jo šeimos verslo, ne tik tai, kad susikūrė įspūdis, kad iš jo išėjo oras, bet tikrai turėjo poveikį ir debatai. Iš triukšmo ir ažiotažo apie Naujuosius metus atrodė, kad atjoja mustangų būrys, o dabar pasimatė, kad stovi nykštukinis pinčeris. Debatuose įrodyti savo pranašumą nelengva, kai turi debatuoti su užgrūdintais jų dalyviais kaip I. Šimonytė ar G. Nausėda. Net ir R. Žemaitaitis, kuris kaip ir I. Vėgėlė taikė į protesto balsus, nepaisant visko, atrodė geriau, buvo energingesnis“, – lygina E. Jakilaitis.

Jo vertinimu, Dainius Žalimas, G. Jeglinskas debatuose atrodė labai gerai, bet jie buvo prastesnė I. Šimonytės ir G. Nausėdos kopija, o be išskirtinumo, savų idėjų irgi nedaug tepasieksi.

Pažinti kandidatą

Šiemet beliko finaliniai I. Šimonytės ir G. Nausėdos debatai. Prieš penkerius metus tie patys varžovai debatavo Simono Daukanto aikštėje, kur buvo surengti pirmi tokie Lietuvoje – atvirame ore, dalyvaujant šimtams žmonių, su pakilia nuotaika ir daug segmentų. Buvo daug įdomių klausimų iš auditorijos, su „Baltijos tyrimais“ surengta apklausa, kokie klausimai labiausiai rūpi žmonėms.

„Dabar TV3 debatai bus dar žaismingesnis vykusių prieš penkerius metus pakartojimas. Tiesa, anuomet rinkimų intriga buvo didesnė. Vilniuje balsai pasiskirstė gana tolygiai, tad ir vienos, ir kitos pusės palaikytojų turėtų būti ir dabar“, – tikisi E. Jakilaitis ir žada pasileisti plaukus, kurdamas klausimus rinkimų finalininkams, bet tikisi aštrių klausimų, kai kandidatai turi galimybę užduoti juos vienas kitam.

Šiemet Valdovų rūmų kieme vykusiems TV3 debatams su visais aštuoniais kandidatais E. Jakilaitis pasakoja pasirinkęs žaismingesnį nei anksčiau formatą, su daugiau hipotetinių situacijų. Tačiau ar rinkėjui daug informacijos suteikia klausimai, su kokiu daiktu ar gyvūnu kandidatas tapatinasi, ar, kaip klausta debatuose „Žinau, ką renku“, kokių ūkio darbų nemėgsta? Debatų vedėjas sako nesąs tikras dėl ūkio darbų, bet klausimas dėl asocijavimosi su daiktu ar gyvūnu tikrai padeda geriau sudaryti įspūdį apie asmenį, jei vienas save asocijuoja su kaktusu, kitas – su uola, o trečias – su kaktusu. Debatuose jam pačiam netikėčiausi buvo atsakymai būtent į šį klausimą: I. Šimonytės replika, kad Eduardas Vaitkus – Maskvos radijas, ir kad G. Nausėda save mato… kaktusu.

„Tai yra tam tikra informacija rinkėjui, nes, man atrodo, problema, kad dažnai išrenkame žmones, kurių nepažįstame, o paskui nusiviliame, ką išrinkome. Šaržuoju, bet prieš penkerius metus žmonės balsavo už G. Nausėdą liberalą, o gavo tautininką. Pažinti kandidatus iki rinkimų – tikrai visuomenės interesas, stengiuosi kuo įvairiau atskleisti juos kaip žmones“, – pabrėžia E. Jakilaitis.

Todėl jis stengiasi pateikti kuo daugiau hipotetinių situacijų, kur kandidatams reikia pademonstruoti ne principinį požiūrį, o apsisprendimą. Pavyzdžiui, atėjo pas prezidentą žydų bendruomenė ir prašo kreiptis į Vilniaus savivaldybę, kad būtų nuimta kontroversiškai vertinamo generolo Jono Noreikos memorialinė lenta. „Atsakymai vienų buvo labai aiškūs, kitų – bandantys muilinti, trečių – aiškūs, bet iš kitos pusės. Tai leidžia geriau pažinti kandidatą“, – neabejoja žurnalistas.

Tiesa, pasigirsta nemažai kritikos, kad ir kai kurie debatai buvo nuobodūs, svarstoma, gal jie per griežtai reglamentuojami. „Nesutikčiau: reglamentavimas reglamentavimu, bet debatus turi vesti žurnalistas, o ne lėlė. Prieš 20 metų pats rengiau Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintas debatų taisykles ir vietos improvizacijai čia tikrai yra daugybė. Niekas nedraudžia žurnalistui tikslintis, ką pasakė kandidatas, perklausti, duoti kitam kandidatui atsakyti, replikuoti. Reglamentuojama, kad visiems būtų lygios teisės, kad kiekvienas skirtingu metu atsako pirmas į klausimą ir t. t. Tai nėra trukdis. Trukdis gali būti tik formalus požiūris“, – mano E. Jakilaitis.

Klaida: „Kritika veikia, bet vien kritikuodamas toli nenueisi. Reikia idėjos ir pažado, ką nuveiksi, jei tapsi prezidentu. To šioje rinkimų kampanijoje trūko“, – sako K. Gečas. / G. Dabašinsko / BNS nuotr.

Leisti remti verslui

Visi pripažįsta: rinkimų kampanijos blankios, neprofesionalios, tarp pagrindinių priežasčių – finansavimo, kiti ribojimai. Gal girdėti komunikacijos specialistų nepapudruotus kandidatus – pranašumas rinkėjui, nes lengviau pamatyti tikrąjį veidą? Kiekvieni rinkimai vis brangesni ir negalima to aiškinti, kad viskas brangsta, nes jų kaina kyla daugiau nei infliacijos procentai.

Štai ir šių prezidento rinkimų kampanijai kandidatai deklaravo išleidę apie 700 tūkst. eurų, bet tai dar toli gražu negalutiniai duomenys. I. Šimonytei pirmas turas kainavo 185 952 eurus, I. Vėgėlei – 165 311, G. Jeglinskui – 114 758, G. Nausėdai – 97 629, D. Žalimui – 62 848, E. Vaitkui – 35 022, R. Žemaitaičiui – 20 130, Andriui Mazuroniui – 13 905.

„Neturiu atsakymo, ar toks rinkimų finansų superapribojimas, kaip dabar, yra sveikas. Jei pinigų labai daug, rinkimai komercializuojasi ir iš tikrųjų į politiką gali ateiti įvairių žmonių. Jei pinigų per mažai, dominuoja esami politikai, kurie turi ilgalaikį įdirbį, ir naujam vėjui, naujoms idėjoms sunkiau prasibrauti“, – lygina K. Gečas.

Jo nuomone, jei tenka rinktis tarp juoda ir balta, geriau taip, kaip dabar, nei kai yra per daug pinigų. Partijos turėtų gebėti kaupti pinigus ir paskui juos išleisti rinkimams. Vis dėlto jei ir toliau kartosis tokios nykios rinkimų kampanijos, tai signalas, kad finansų yra per mažai, o tai paskui lemia ir galimybes.

K. Girniaus įsitikinimu, gerai, kad rūpinamasi užkardyti korupciją, stengiamasi kontroliuoti rinkimų kampanijos finansavimą, bet kai persistengiama, tai turi neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, JAV leidžiama finansuoti rinkimų kampanijas ir juridiniams asmenims. „Kodėl ne. Verslas gali palaikyti tuos, kurie labiau rūpinasi verslu, o, pavyzdžiui, profsąjungos – kurie labiau palaiko jų nuostatas. Reikėtų tai vėl leisti ir Lietuvoje, tik, skirtingai nei JAV, nustatyti ribą, kiek galima aukoti vienam kandidatui ar partijai“, – mano K. Girnius. Pasak jo, kam rūpi informacija apie kandidatus, patys gali jos rasti internete. Žmones reikia išjudinti, sudominti rinkimais ir kandidatais, o tam reikalinga aktyvi ryški rinkimų kampanija.

Dažnai išrenkame žmones, kurių nepažįstame, o paskui jais nusiviliame. Pažinti kandidatus iki rinkimų – visuomenės interesas ir debatuose reikia kuo įvairiau juos atskleisti.

E. Jakilaitis primena, kad dabartinė sistema turėjo ne tik skaidrinti rinkimų procesą, bet ir tiesti kelią į prezidentūrą partijų kandidatams, nes tik jos turi biudžetinį finansavimą ir gali skirti savo kandidatui daug pinigų, o apsiribojant vien fizinių asmenų parama rimtai pakonkuruoti su partiniais kandidatais būtų sunku.

„Tačiau tikslo pasiekti nepavyko: žmonės kaip rinko nepartinius kandidatus prezidentais, taip ir renka, o rinkimai yra nukraujavę. Manau, skaidriai, įstatymų nustatyta tvarka reikėtų vėl leisti rinkimų kampaniją finansuoti ir juridiniams asmenims, bet iki tam tikros sumos, pavyzdžiui, iki 30 tūkst. ar 50 tūkst. vienam kandidatui. Dabar kandidatai, kurie neturi politinių partijų, turi akivaizdžių sunkumų perduoti žinią rinkėjams, negali reaguoti į tam tikras aktualijas, greitai sukurti vaizdo klipo ir paviešinti per TV, radijo stotis, portalus, nes tiesiog neturi pinigų“, – sako E. Jakilaitis.

Jo manymu, dabar pasiekti didelę auditoriją rinkimuose neįmanoma, nes debatus žiūri apie 15–20 proc. rinkėjų, o didelės visuomenės dalies kandidatų norima perduoti žinia taip ir nepasiekia. Turėtų būti galimybė suderinti ir visuomenės interesą dėl rinkimų skaidrumo, ir kandidatų interesą turėti rinkimams pinigų, ir verslo interesą turėti galimybę paremti norimą kandidatą. Žinoma, ne taip, kad viena įmonė finansuotų visą kandidato kampaniją: galėtų būti dvigubas saugiklis – ne tik leistinos sumos ribos, bet ir kad tai sudarytų ne daugiau nei 5–10 proc. viso kandidato rinkimų biudžeto.

Nugalėtojas aiškus?

Kol kas turime atsakyti į šių rinkimų pagrindinį klausimą: ar jau turime garantuotą nugalėtoją, o gal lyderiai dar gali apsikeisti vietomis? Juk 2002 m. V. Adamkus pirmame ture prieš R. Paksą lyderiavo 35:19 proc., o antrame jie apsikeitė vietomis. Dabar atotrūkis 44:20 proc. G. Nausėdos naudai.

E. Jakilaičio požiūriu, G. Nausėda suinteresuotas, kad laikas tarp pirmo ir antro turo praeitų kuo ramiau, o I. Šimonytė, jei nori dar kažką pakeisti, turėtų suktis kaip voverė rate, nes laiko mažai, o atotrūkis milžiniškas, turėtų eiti va bank, kažką daryti, gal net netikėto, eiti į naujas auditorijas, būti ir liberali, ir labai socialiai teisinga, ir beglobius mylinti, ir pavargusius guodžianti, ir alkstančius maitinanti, ir aktyvistus įkvepianti.

Pasak K. Gečo, šiuo metu G. Nausėda bando palaikyti diskursą Vyriausybės lauke, sako, kad keis ministrus, kad kažkas trukdė jam kurti gerovės valstybę. I. Šimonytei į viešąją erdvę reikėtų grąžinti prezidentines temas, pavyzdžiui, priminti G. Nausėdos pažadus ir kreipti temą į tai, kiek jis dirba, ką pažadėjo prieš penkerius metus. Vis dėlto K. Gečas sako netikintis, kad I. Šimonytė galėtų laimėti, bet bent jau diskusija būtų kitoniškesnė nei lig šiol.


Kandidatų rinkimų kampanijos išlaidos (eurais)

I. Šimonytė 185 952

I. Vėgėlė 165 311

G. Jeglinskas 114 758

G. Nausėda 97 629

D. Žalimas 62 848

E. Vaitkus 35 022

R. Žemaitaitis 20 130

A. Mazuronis 13 905

Šaltinis: Vyriausioji rinkimų komisija, negalutiniai, gegužės 10 d., duomenys



NAUJAUSI KOMENTARAI

Iliuzija

Iliuzija portretas
Lietuvoje nėra jokiu rinkimų. Spektaklis avinams

Anonimas

Anonimas portretas
TODĖL KAD KLASTOJAMI

paistantiems apie rinkimus

paistantiems apie rinkimus portretas
Šitie,atsiprašant,“rinkimai“ yra visiškai tuščias nieko nelemiantis debiliškas farsas, nė kiek ne blogesnis nei tarybiniais laikais-bet kokiu atveju visada „laimi“ tik tolerastų ir vagių blokas, jokiai realiai opozicijai juose dalyvauti tiesiog NELEIDŽIAMA. Mūsų valdžiagyvių niekas nerenka-juos visus iki vieno iš anksto PASKIRIA jų ponai už Atlanto nuo pat 1990 metų. Rinktis paprasčiausiai nėra iš ko. Visos "partijos" tėra elementarios konkuruojančios banditų gaujos,tesiskiriančios tik pavadinimais,jų tikslai visiškai vienodi-negrų ir afganų kolonizuota ir bilo bandito mirties vakcinomis išnuodyta bei sučipuota Lietuva be lietuvių.
VISI KOMENTARAI 47

Galerijos

Daugiau straipsnių