Gelbės mažas mokyklas

Socialdemokratai, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“ valdžioje – trečias mėnuo. Tačiau kol kas žadėtų žygių vaduojant žmones nuo neva pražūtingų pirmtakų reformų – vos vienas kitas.

Jei tikėtume rinkimų retorika ir net Vyriausybės programa, didžiausia kontrrevoliucija turėjo įvykti švietimo srityje. „Audituosime ir stabdysime karštligiškai vykdomas reformas“ – toks užmojis įtvirtintas Vyriausybės programoje.

Naujoji švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė jau paskelbė: vienas jos prioritetų ir pirmųjų darbų – atšaukti mokyklų tinklo pertvarką. Ankstesnė Vyriausybė įvedė taisyklę, kad formuojant vienuoliktą klasę minimaliai reikia 21-o moksleivio, naujoji ministrė norėtų vėl grįžti prie vos dvylikos–penkiolikos. Jos įsitikinimu, taip vaikams atsirastų lygios galimybės ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose.

Tačiau ar tikrai taip? Norint atsakyti į šį klausimą reikia suvokti problemos sudėtines dalis, nes švietimo srityje vienas klausimas paprastai siejasi daug kitų, pabrėžia politologas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. Ainius Lašas.

Štai klasės dydis susijęs su jos krepšeliu, t. y. finansavimas gaunamas priklausomai nuo klasės dydžio, ir taip mokytojams sudaromas krūvis. Mažesnė klasė – mažiau ir lėšų. Skirtumą turėtų kompensuoti savivaldybė, kažkiek prisidėtų ir ministerija. Tačiau vis tiek kyla klausimas, kaip mokytojams būtų skaičiuojamas krūvis. Pasak A. Lašo, juk negali būti taip, kad vienas mokytojas dirbs su penkiais mokiniais klasėje, o kitas – su 20, ir abiem bus mokama tiek pat.

„Reikia turėti omenyje, kad kalbama ne tik apie dvylika ar penkiolika mokinių klasėje, o kiek iš jų pasirinks fiziką, chemiją ar kitą dalyką. Jei klasė didelė, pasirenka ir penki ar dešimt, tad lengviau sudaryti krūvį mokytojui. Tačiau jei kurį dalyką iš tų dvylikos mokinių pasirinks vienas ar du, kaip savivaldybė organizuos jo ugdymą? Mokiniai iš mažesnių gimnazijų gal bus vežami į kokius nors centrus pagrindinėse gimnazijose? Tačiau jei pusę dienų gimnazistai būtų vežami mokytis kitur, kiek prasminga palikti mažą gimnaziją, net jei išlaikydami ją sukuriame pridėtinę vertę miesteliui?“ – svarsto A. Lašas.

Kontroversijos: sveikatos apsaugos ministrė M. Jakubauskienė užtikrino, kad tęs jos pirmtako A. Dulkio sveikatos priežiūros reformą, kurią socialdemokratai vadino pražūtinga. / R. Riabovo / BNS nuotr.

Utopinė lygybė

Pasak švietimo eksperto, gal mažose mokyklose būtų neleidžiama vaikams rinktis mokomųjų dalykų, tada klasės nebūtų skaidomos ir taip būtų galima sudaryti krūvį mokytojams. Arba dalį pamokų nuotoliu mokytų mokytojas iš kitos gimnazijos. R. Popovienė minėjo mokytojų atvežimą iš kitos ugdymo įstaigos, galimybes jiems persikvalifikuoti ar iš karto įgyti dviejų dalykų pedagogikos išsilavinimą.

Tačiau viskas siejasi su ugdymo kokybe ir finansais. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Ernestas Einoris atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės programos siekis „išlaikyti mokyklas kaimuose ir mažuose miesteliuose“ mokesčių mokėtojams kainuos didžiules sumas – skirtingose mokyklose vieno vaiko mokymo kaina jau dabar skiriasi iki septynių kartų, o keliasdešimt mokyklų formuoja klases, nesiekiančias nė aštuonių mokinių. Siekdamas didinti lėšų panaudojimo efektyvumą praeitos kadencijos metu Seimas ir sugriežtino švietimo finansavimo tvarką. Naujos Vyriausybės planai tai atšaukti ne tik mokesčių mokėtojams kainuos brangiau, bet ir santykinai mažiau lėšų liks toms mokykloms, kuriose mokosi daugiau mokinių.

Kol tegirdėti intencija spręsti vieną problemos dalį – gelbėti mažas mokyklas, taip sudarant galimybę vaikams mokytis arčiau namų, bet neaišku, kaip bus sprendžiamos kitos, A. Lašo vertinimu, tai tik gražios kalbos, neįžemintos į realią problematiką. Socialdemokratai mėgsta sakyti: kuo daugiau teisių atiduokime savivaldai. Tačiau, eksperto nuomone, jei savivaldos lygmeniu leidžiame kiekvienai jų spręsti, kiek ji nori turėti mokinių, kyla tvarkos, kokybės klausimų.

Pasak A. Lašo, socialdemokratai labai pakelia lūkesčius visuomenei, nes žada sukurti vienodas galimybes visiems moksleiviams. Tačiau sąlygos negali būti visiškai vienodai lygios vaikui, kuris mokosi su dvylika bendraklasių atokioje gimnazijoje, jau vien todėl, kad čia nėra tiek neformalaus ugdymo galimybių, tiek pasirinkimo, tiek aukšto lygio specialistų. Pridėtinė vertė tik tai, kad mažesnėje bendruomenėje lengviau gauti konsultaciją iš mokytojo. „Vis dėlto užkelta kartelė nerealistiška, sukuria spąstus, nes iškeliame idealą, kurio neįmanoma įgyvendinti. Galima tik sukurti minimalų kokybės standartą, ir to reikia siekti“, – mano A. Lašas.

Vyriausybė savo programoje švietimo srityje taip pat įsirašiusi: „Sureguliuosime pelno siekiančių ugdymo įstaigų veiklą, taikydami joms tuos pačius reikalavimus kaip ir valstybinėms ugdymo įstaigoms.“ A. Lašas spėja, kad kalbama apie klasės dydžio suvienodinimą, nes privačiose leisdavo tai daryti lanksčiau. Tačiau, pasak jo, ar tai ką nors sprendžia? Klausimas, koks to tikslas, ko siekiama: ar tik lygybės dėl lygybės?

Jei „užtikrinsime tęstinumą“ sujungiame su „tikras pragaras“ ir „tyčiojimasis“, išeina „užtikrinsime tikro pragaro ir tyčiojimosi tęstinumą“.

Ministrė kalba ir apie poreikį tobulinti egzaminų, mokytojų etatinio apmokėjimo tvarką, kai kuriuos kitus pirmtakų priimtus sprendimus. Tačiau ką konkrečiai keis, lig šiol neaišku. A. Lašas pripažįsta, kad ankstesnės kadencijos valdančiųjų skubos priimant sprendimus, kurią kritikavo socialdemokratai, buvo. „Tačiau tai jau įgyvendinta ir dabar tik reikia kai ką pareguliuoti, o stabdyti nėra ką“, – mano jis.

Atšaukti vėlu

Be švietimo, kita sritis, kuri rinkimų retorikoje dažniausiai minėta kaip „pražūtingų reformų“, – sveikatos apsauga. 2022 m. Seimo patvirtinta sveikatos priežiūros reforma, kurią įgyvendinus žadėta teikti daugiau ambulatorinių paslaugų pacientų gyvenamojoje vietoje ir mažinti hospitalizaciją. Socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės vertinimu, dėl to užvirė tikras pragaras, tyčiojamasi iš pacientų ir medikų: medicinos pagalba nuo žmonių tolinama, medikai skandinami popierizme, menkai apmokami.

Tačiau šią savaitę interviu LRT naujienų portalui socialdemokratų deleguota naujoji sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė pareiškė užtikrinsianti reformos tęstinumą, mat ji jau toli pažengusi, daugelis savivaldybių įsteigė sveikatos centrus, jiems skirtas finansavimas.

„Jei tą „užtikrinsime tęstinumą“ sujungiame su „tikras pragaras“ ir „tyčiojimasis“, išeina „užtikrinsime tikro pragaro ir tyčiojimosi tęstinumą“, – ironizuoja A. Lašas.

Kilus triukšmui ministrė puolė tikslinti savo žodžius, kad „nekonstruktyvios reformos“ nebus tęsiamos. Paprašyta sukonkretinti, sakė, kad iš dalies kalbama ir apie sveikatos centrų reformą, ligoninių jungimą, jiems iškeltų kiekybinių kriterijų peržiūrą, nes dabar nemažoje dalyje savivaldybių iškyla grėsmė užsidaryti akušerijos ir ginekologijos pagalbos skyriams.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto dekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė, dalį praėjusios kadencijos buvusi sveikatos apsaugos viceministre, neabejoja: „Vertinant Vyriausybės programą sveikatos apsaugos srityje, tikrai yra prognozuojamas tęstinumas, nors socialdemokratams taip ir nepatogu teigti.“ Ji giria dabartinę ministrę, jog jai užtenka supratimo, kad sveikatos sistemos investicijos yra skirtos reformų projektams, kad yra pasirašyta ES paramos sutartis, suplanuotos apie 1 mlrd. eurų investicijos į sveikatos sektoriaus transformaciją ir būtų absoliučiai neprotinga ginčytis su Europos Komisija (EK).

Utopija: pasak A. Lašo, socialdemokratų užkelta visuomenės lūkesčių kartelė apie visiems lygų švietimą nerealistiška, sukuria spąstus, nes iškeliame idealą, kurio neįmanoma įgyvendinti. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Stop ištarnybinimui

Dar viena sritis, kurią kiekviena nauja valdžia vis revizuoja, tik dar nė vienai nepavyko pasiekti žymaus teigiamo pokyčio, – valstybės tarnyba.

Jau sustabdytas vienas pirmtakų sprendimas: kol kas metams nukeltas dalies valstybės tarnautojų vadinamasis ištarnybinimas. Pagal šiemet įsigaliojusį naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymą, nuo šio sausio tos valstybės tarnautojų pareigybės, kurioms nepriskirta vykdyti viešojo administravimo ir kurios neatitinka valstybės tarnautojo apibrėžimo, turėjo prarasti šį statusą.

Vyriausybės programoje įvardyta ir didesnė praeito Seimo patvirtintos valstybės tarnybos reformos revizija. Šia reforma buvo siekiama pritraukti darbuotojų iš privataus sektoriaus ir suteikti daugiau laisvės įstaigų vadovams, nustatant darbo užmokesčio sistemą. „Nors buvusiai valdžiai visų šių ketinimų įgyvendinti nepavyko, pavyzdžiui, išliko darbo užmokesčio priedas už stažą, diskriminuojantis privačiame sektoriuje dirbusius žmones, nes jie už tokį patį darbą gauna mažesnį atlygį nei visą laiką dirbę valstybės tarnyboje. Tačiau naujoji Vyriausybė ketina „grąžinti esminius karjeros sistemos bruožus valstybės tarnybos sistemai“, o tai, kalbant paprasčiau, reiškia detaliai reglamentuotą tarnybos sistemą, kiek primenančią kariuomenėje veikiančią aiškią rangų sistemą – bėgant laikui pareigoms vis kylant, o darbo užmokesčiui priklausant labiau nuo tarnyboje išdirbto laiko nei veiklos rezultatų“, – vertina LLRI ekspertas E. Einoris.

Jo nuomone, tokie pokyčiai valstybės tarnyboje gali tik dar labiau sustiprinti su valstybinėmis įstaigomis siejamus stereotipus – uždarumą, pasipriešinimą naujovėms ir biurokratizmą. Tokia karjeros sistema sunkina darbuotojų rotaciją tarp viešojo ir privataus sektoriaus, užkirsdama kelią privačiame sektoriuje būdingai tarnystės klientui kultūrai, inovatyvioms vadybinėms praktikoms skverbtis ir į viešąjį sektorių.

Kol kas metams nukelti sprendimai dėl dalies valstybės tarnautojų vadinamojo ištarnybinimo ir vairavimo egzaminų rusų kalba atsisakymo, keičiamas sprendimas dėl dvejopos paskirties prekių į trečiąsias šalis eksporto sąlygų.

Revizijos prasidėjo

Revizuojami ir kai kurie kiti buvusios Vyriausybės sprendimai. Štai vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius metams atidėjo nutarimą atsisakyti vairavimo egzaminų rusų kalba.

Keičiamas ir vos prieš mėnesį su trupučiu ankstesnės Vyriausybės priimtas sprendimas dėl dvejopos paskirties prekių į trečiąsias šalis eksporto sąlygų sugriežtinimo papildant tokių prekių sąrašą, ribojant jų eksportą į trečiąsias šalis (išskyrus JAV, Japoniją, Jungtinę Karalystę, Pietų Korėją, Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją, Norvegiją, Šveicariją ir Islandiją) oru.

Naujasis ekonomikos ir inovacijų ministras Lukas Savickas tikina, kad sprendimas ne atšaukiamas, o tikslinamas, kad būtų lengviau kontroliuoti jo vykdymą ir sumažėtų neigiamas poveikis verslui, nes dabar jis kenkia Lietuvos aukštos pridėtinės vertės prekių eksportui į ES nepriklausančias šalis mūsų partneres. Tačiau nekvestionuojama, jog Lietuvos įmonės turi užtikrinti, kad jų į trečiąsias šalis eksportuojamos dvejopos paskirties prekės nepasieks Rusijos.

Revizija laukia ir pensijų sistemos. Naujos Vyriausybės programoje numatyta siekti sugrąžinti, ką panaikino jų pirmtakai, – kad pensijos dydis priklausytų nuo turimo darbo stažo. Programoje įrašyta ir tai, kuo dabartiniai valdantieji rinkėjus viliojo prieš rinkimus, – panaikinti automatinį gyventojų įtraukimą į antros pakopos pensijų fondus. Tačiau prieš rinkimus socialdemokratai kalbėjo ir apie galimybę atsiimti sukauptus pinigus.

Tiesa, ir Konstitucinis Teismas yra nusprendęs, kad nenumatyta galimybė žmonėms nutraukti pensijų kaupimo sutartį dėl svarbių priežasčių prieštarauja Konstitucijai. Tad pokyčiai pensijų sistemoje būtini. Tačiau apie pažadų tesėjimą 100 proc. nebekalbama.

Vyriausybės programoje žadamas PVM lengvatos grąžinimas vaisiams, daržovėms, tam tikriems sveikiems produktams.

Tarp Vyriausybės planų numatyta ir tikslinti pirmtakų sprendimus dėl desovietizacijos.

Paprastai nuosekliausias tęstinumas būna krašto apsaugos ir užsienio reikalų srityse. Šįsyk klausimų sukėlė premjero Gintauto Palucko pareiškimai apie santykių su Kinija atšildymą. Tiesa, apie kokias nors politines nuolaidas kol kas nekalbama. Lietuvos ir Kinijos santykiai pašlijo 2021 m. Vilniuje atidarius Taivaniečių atstovybę.

Blogyn: pasak E. Einorio, Vyriausybės noras sugrąžinti pirmtakų pakeistas valstybės tarnybos reformos nuostatas tik sustiprins stereotipus, kad valstybės įstaigos uždaros, biurokratiškos, priešinasi naujovėms. / LLRI nuotr.

Rinkėjų apgaudinėjimas

Vis dėlto, ar, keičiantis valdžioms, tęstinumo ir pirmtakų sprendimų atšaukimo proporcija Lietuvoje tinkama? Galų gale, ar atkeičia tai, ką reikia ir į geriau? Žinoma, jei nauji valdantieji nieko nekeistų, nebūtų prasmės ir rengti rinkimus.

Tačiau rinkėjai turi išmokti skirti keturis skirtingus dalykus: ką politikai kalba prieš rinkimus, ką surašo raštu į rinkimų programas, kas galiausiai patenka į Vyriausybės programą ir kas – į jos nuostatų įgyvendinimo planą. Tik jame sukonkretinama, ko ir kaip nauja valdžia ketina imtis. Ministerijos kaip tik dabar, iki sausio 30-osios, pagal Vyriausybės programos nuostatas turi suformuluoti tris–penkis pagrindinius veiklos prioritetus savo veiklos srityse ir suplanuoti veiksmus jiems įgyvendinti. Šį dokumentą Vyriausybė ketina patvirtinti kovo 12 d.

Vis dėlto jau ir iš Vyriausybės programos aišku: nors pirmtakų darbus dabartiniai valdantieji vadino pragaro kūrimu, daug jų tęs ir naujoji valdžia. Pavyzdžiui, pareiškimuose apie mokesčių, socialinės apsaugos sistemas, LLRI eksperto E. Einorio vertinimu, reikšmingų skirtumų įžvelgti sunku. Ketinama įgyvendinti praėjusiame Seime įteisintą investicinės sąskaitos modelį, kuris turėtų supaprastinti investuotojams taikomą apmokestinimo sistemą. Taip pat įvardijamas reinvestuoto pelno neapmokestinimas, kuris atsispindėjo ir praėjusios Vyriausybės programoje, bet iki jo įgyvendinimo neprieita.

Atšaukti reformas nėra ir taip paprasta, kaip kad tai rinkėjams pažadėti. Vienos valdžios pradėtos reformos dažnai būna pasiekusios vadinamąjį point of no return, t. y. stadiją, kai grįžti jau būtų netikslinga, juolab būtų prarasti ne tik mūsų valstybės jau investuoti pinigai, bet ir tam iš ES gautos lėšos.

MRU profesorė D. Jankauskienė primena politikams ir tai, kad nuo 2022 m. įsigaliojo Strateginio valdymo įstatymas, nustatęs Lietuvos strateginių dokumentų hierarchiją, o jos aukščiausias dokumentas yra Nacionalinė pažangos strategija „Lietuva 2030“ ir jos įgyvendinimo planas, ir jų reikia paisyti. Kiekvienos viešosios politikos srities vystymas suplanuotas nacionalinėse pažangos programose, kaip ir investicijos tiek iš ES struktūrinės paramos, tiek iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės pagal „Naujos kartos Lietuva“ planą, už kurį reikia kas ketvirtį atsiskaityti EK pagal nustatytus rodiklius. „Tęstinumas yra būtina viešųjų politikų darbo sąlyga“, – pabrėžia D. Jankauskienė.

Socialdemokratai prieš rinkimus vis žadėjo, kad naujų reformų nesiims, nes žmonės nuo jų pavargę. Tačiau dabar jau žada pokyčių mokesčių ir kitose srityse, tik gal vengia tai vadinti reformomis. Arba štai nuolat skundžiamasi, kad švietimas – nesibaigiančių nuolatinių reformų poligonas. Tačiau, šios srities eksperto A. Lašo manymu, švietimo laukas, kaip ir kiti, visą laiką keičiasi, atsiranda naujų technologijų, naujų įrankių, keičiasi situacija, demografija. „Turime nuolat adaptuotis, ir tai normalus procesas. Reformos neišvengiamos ir nuolatinės“, – neabejoja A. Lašas.

Tad reformų – ir naujų, ir tęsiamų – bus ir prie naujos valdžios, ir tai gerai. Tačiau blogai, kad rinkėjams buvo žadėta kas kita. Kaip ekspremjerė Ingrida Šimonytė rašė savo feisbuko paskyroje po šurmulį sukėlusio sveikatos apsaugos ministrės interviu: „Va taip, mieli Lietuvos žmonės, kaip mėgsta sakyti didžiausia Lietuvos politikos melagė. Taip ir auginamas nusivylimas politika ir politikais. Per rinkimus žadama „viską perdaryt, „yzi“. Kai ateini dirbti, pasidaro aišku (nors išmintingiems buvo aišku visada), kad nieko „yzi“ nėra. Tada dirbi toliau. Tada tą patį kartoja kiti. Ir taip ratu maitinama iliuzija, kad sudėtingoms problemoms yra greitų ir paprastų sprendimų. Tik esantys valdžioje kažkodėl nenori jų daryt. Taip nėra.“