– Tačiau yra ir kitų pavyzdžių, pavyzdžiui, „Hanner“ kompanija už 41 mln. eurų nusipirko pastatus, stovinčius ant valstybinės žemės. Jei būtų žinoma, kad ten nebus galima statyti komercinių objektų, tai niekas tų sklypų nebūtų pirkę. Dabar, valstybės požiūriu, prieš investuotoju padarytas nusikaltimas, ar ne taip?

– Iš esmės tikrai, tas pats sprendimas, kuris dar yra negalutinis, nepasiremia konkrečiais įstatymų reikalavimais, ir išviešintas toks dalykas, tai tikrai yra milžiniškas smūgis investicinei aplinkai.

Pirmadienį teko Stokholme diskutuoti su potencialiais investuotojais ir tais, kurie jau yra investavę. Švedija yra viena iš didžiausių valstybių, kurios investicijos ateina į Lietuvą. Vienas iš klausimų buvo teisinės bazės pastovumas ir stabilumas. Tokiu atveju mes darome net ne šūvį sau į koją, o į galvą. Iš kitos pusės važinėja tiek vyriausybės vadovai, tiek atskirai ministrai, siekdami, kad tos investicijos ateitų. Vyriausybė taip pat mąsto, kaip padaryti tą investicijoms patrauklią aplinką, mažinti biurokratinius terminus, sudaryti galimybę greičiau prisijungti prie infrastruktūros, suteikti visokeriopą pagalbą. O štai pasakoma žinia verslui, kad įpusėjus projektui kažkas kažką ne taip pasirašė, bet visiems gerai, visi tie patys žmonės dirba. Turime ir kitų pavyzdžių, nėra ką slėpti. Kai vienas valstybės valdininkas, ypač saugomose teritorijoje, vienasmeniškai nusprendžia, ar ta investicija gali ateiti į miestą, ar ne.

Suprantu, kad reikia kalbėti ir saugomose teritorijose išsaugoti labai aiškų saugiklį, bet mes turime pavyzdžių, kur, pasak merų, yra bandoma kištis net į vidinį pastatų. Tai apie ką mes kalbame? Viena ranka mes verkiame, kad egzistuoja didelis skurdas ir socialinė atskirtis, bet jos nesumažinsime, jei nepritrauksime investicijų ir ten neatsiras konkurencingos darbo vietos. Kita ranka mes pasakome: „Žinote, mums to nereikia.“

– Turite omenyje Saugomų teritorijų tarnybą?

– Ir Saugomų teritorijų tarnybą, ir priežiūrinės institucijos, kurios smaugia verslą taip, kad tiesiog žmonės, kurie bando viską padaryti teisėtu keliu, atsiduria užburtame rate. Tada atsiranda dar blogesnis dalykas, bandymas kitais būdais spręsti problemas.

– Grįžtant prie Nacionalinės žemės tarnybos, visi prisimena, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybė naikino apskritis ir tuomet sprendė, kas apskritai turi disponuoti valstybine žeme. Pagrindinis siūlymas buvo atiduoti valstybinės žemės skirstymą savivaldybėms. Bet tuo metu nugalėjo asmeniniai požiūriai į tam tikrus politikus. Prezidentė reikalavo įkurti Nacionalinę žemės tarnybą, nes Vilniui tuo metu vadovavo Artūras Zuokas. Ta situacija tęsiasi jau beveik 10-metį. Ar tai normalu?

– Tai tikrai nenormalu. Nenoriu grįžti į tas peripetijas, ar tai buvo suasmeninta, ar ne.

– Buvo sakoma, kad centralizuota institucija bus skaidresnė, nes savivaldybės labai korumpuotos, nors jų tarybos išrinktos piliečių, keičiasi kas ketverius metus ir t. t.

– Tikrai savivaldybėse yra daug problemų, tačiau kalbėdami apie tą patį investicijų pritraukimą ir aplinkos gerinimą, vyriausybė savo programoje ir plane numačiusi perduoti disponavimo žeme teisę savivaldybėms. Ne nuosavybės teisę, bet suteikti disponavimo teisę. Manau, kad šitas žingsnis leistų turėti didesnę galimybę savivaldai dalyvauti pačiame verslo atėjimo procese. Šiandien savivaldybė praktiškai neturi jokių paskatų. Pastatė kažkas gamyklą ar nepastatė, mums visai neįdomu. Mums reikia kelius tiesti, baseinus statyti, parkus atnaujinti ir t. t. Tačiau ten tuščia, nėra žmonių. Turime fiskalinėmis, mokestinėmis ir kitokiomis priemonėmis per biudžetą paskatinti savivaldą būti partneriais.

– Atiduoti savivaldybėms disponuoti žemę. Kada tai bus padaryta?

– Tiksliai tos datos nepasakysiu, bet tai tikrai nėra 2020 m. IV ketvirčio priemonė.

– Tokiu atveju tokia institucija kaip Nacionalinė žemės tarnyba yra nereikalinga?

– Kažkokia priežiūros funkcija turės būti. Ar ji turi būti atskirai, ar gali būti integruota į Žemės ūkio ministeriją, ar dar kur kitur, tai jau detalės. Ne kartą kalbėjau su žemės ūkio ministru, kad turime surasti sprendimus. Arvydo Avulio istorijos dėka yra išsirutuliojusi situacija, dėl kurios trečiadienį kviečiamas aukšto lygio susirinkimas Žemės ūkio ministerijoje. Reikia sudėti taškus ir išeiti iš tos situacijos, į kurią mes šiandien esame patys save įsivarę.