Tvarūs sprendimai

„Tikėtina, kad Lietuvos didmiesčiuose atsiras daugiau žaliųjų sprendimų, tokių kaip lietaus sodai, žalieji stogai, pėsčiųjų ir dviračių takai, kurie subtiliai prisidės prie miesto mikroklimato ir oro kokybės gerinimo“, – prognozuoja Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) docentė dr. Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė, kalbėdama apie Lietuvos miestų ateitį per artimiausius 10–20 metų.

Pasak jos, išmaniosios vandens ir energijos taupymo sistemos taps neatskiriama miesto infrastruktūros dalimi, harmoningai įsiliedamos į urbanistinį vaizdą. Viešosios erdvės taps patrauklesnės ir funkcionalesnės, skatindamos gyventojus daugiau laiko praleisti lauke ir stiprinti ryšį su gamta.

„Šie tvarūs sprendimai leis miestams vystytis ekologiškai, išlaikant harmoniją tarp modernių poreikių ir paveldo“, – priduria KTU SAF lektorė Laura Jankauskaitė-Jurevičienė.

Kyla iššūkių

I. Gražulevičiūtė-Vileniškė pristato 15 minučių miesto koncepciją, kurios tikslas – sukurti žmogui patogią ir lengvai pasiekiamą urbanistinę aplinką. Ši idėja grindžiama principu, kad visos kasdienės paslaugos būtų pasiekiamos per 15 minučių pėsčiomis ar dviračiu.

„Ši urbanistinė struktūra skatina vietos ekonomikos augimą, mažina priklausomybę nuo automobilių, prisideda prie geresnės oro kokybės ir klimato kaitos švelninimo. Ji taip pat stiprina bendruomeniškumą ir socialinę sanglaudą, skatindama aktyvų gyventojų dalyvavimą vietos gyvenime. Be to, toks planavimas gerina gyvenimo kokybę, užtikrindamas lengvą prieigą prie žaliosios infrastruktūros, kuri yra itin svarbi tiek fizinei, tiek psichologinei sveikatai“, – teigia ji.

Vis dėlto 15 minučių miesto koncepcijos įgyvendinimas kelia tam tikrų iššūkių. Vienas pagrindinių – finansinių išteklių trūkumas. Norint, kad miestas iš tikrųjų taptų patogus ir patrauklus pėstiesiems, būtinos didelės investicijos į infrastruktūros ir paslaugų pertvarką.

„Didėjantis užstatymo tankumas gali neigiamai paveikti gyventojų privatumą, sumažinti viešųjų erdvių, žaliųjų plotų, paskatinti triukšmo ir oro taršos augimą. Be to, tokie pokyčiai gali keisti rajono ar net viso miesto vizualinį identitetą. Kitas svarbus iššūkis – socialinė ir ekonominė segregacija: kylant nekilnojamojo turto kainoms patraukliausiose vietose, mažesnes pajamas gaunantys gyventojai gali būti priversti keltis į periferinius rajonus“, – pastebi KTU mokslininkė.

Nepaisant šių iššūkių, 15 minučių miesto koncepcija turi potencialą tapti svarbia Lietuvos miestų tvarios raidos kryptimi.

„Svarbu paminėti, kad 15 minučių miesto koncepcija, kurią šiandien daugelis miestų laiko tvarumo siekiamybe, yra susijusi su amerikiečių miestų planuotojo Clarence’o Perry 1920–1930 m. pasiūlytu kaimynystės vieneto modeliu. C. Perry skatino kurti miesto rajonus, kuriuose gyventojai galėtų pėsčiomis pasiekti visas kasdienes paslaugas, taip stiprinant bendruomenės struktūrą“, – pasakoja I. Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Pasak jos, šiandien, kaip ir C. Perry laikais, siekiama, kad miestai būtų orientuoti į vietinių paslaugų prieinamumą, socialinę sanglaudą ir aktyvų gyvenimo būdą. Tačiau svarbu pabrėžti, kad, nepaisant policentrinės miesto struktūros, kuri užtikrina įvairias kasdienio aptarnavimo ir laisvalaikio galimybes, išlieka poreikis aukštos kokybės didesnių centrų, kuriuose gyventojai gautų išskirtinių kultūrinių, švietimo ir kitų paslaugų ir patirčių.

Prireikė dviejų kartų

Pasak L. Jankauskaitės-Jurevičienės, daugelis miestų jau žengia reikšmingus žingsnius tvarumo link. „Pavyzdžiui, Amsterdame (Nyderlanduose) išvystyta pažangi pėsčiųjų, dviračių ir viešojo transporto infrastruktūra, o Norvegijos sostinė Oslas siekia tapti miestu be išmetamųjų dujų iki 2030 m.“, – dalijasi ji.

KTU mokslininkė pasakoja, kad Paryžius (Prancūzija) ir Pontevedra (Ispanija) plečia pėsčiųjų zonas ir riboja automobilių eismą miesto centruose. Pontevedra, kaip alternatyvą automobilių stovėjimo aikštelėms mieste, įrengė požeminių aikštelių už centro ribų, siūlydama apie 1 700 nemokamų stovėjimo vietų. Vokietijos mieste Heidelberge automobilių stovėjimo aikštelės įrengiamos po pastatais ir toks projektavimas reglamentuojamas teisiniais dokumentais, o aplinka prie pastatų skiriama viešosioms erdvėms įrengti.

„Įdomus pavyzdys – Cheonggyecheon upės atkūrimas Seule (Pietų Korėjoje). Vietoj beveik 6 km ilgio greitkelio buvo atgaivinta upė, sukurta žalioji viešoji zona pėstiesiems, kuri padeda mažinti karščio salas, taršą ir triukšmą miesto centre“, – sako ji.

Kaip draugiškas miestas pėstiesiems ir dviratininkams labiausiai žinoma Kopenhaga (Danija). Šis miestas savo garsiuoju Strøget pėsčiųjų gatvės projektu nuo 1962 m. siekia mažinti automobilių transportą. Projektas prasidėjo nuo vienos gatvės, tačiau ilgainiui išsiplėtė iki viso miesto.

„Nepaisant to, danų architektas Janas Gehlas sakė, kad, norint pakeisti miestą, pirmiausia reikėjo pakeisti žmonių mąstymą. Tam prireikė dviejų kartų – maždaug 50 metų“, – dalijasi L. Jankauskaitė-Jurevičienė.

Todėl vienas svarbiausių iššūkių, siekiant tvaraus miesto, yra visuomenės, įskaitant valdžios ir verslo atstovus, švietimas ir įpročių keitimas. Pavyzdžiui, įpročių keitimą galima pradėti nuo Kauno Žemųjų Šančių esamos Nemuno pakrantės išsaugojimo, pritaikymo žmonėms ir gyvūnams, o ne siekio šią teritoriją urbanizuoti, tiesiant automobilių eismo gatvę su jų stovėjimo vietomis.