Pokalbis su ja LNK reportaže.

– Kiek truko jūsų pažintis, draugystė? Kokia buvo ponia Alma?

– Aš ją pažinau kokius 65–67 metus. Mūsų draugystės pradžia buvo, kai Valdas Adamkus buvo mūsų sporto klubo pirmininkas, o kartu ateidavo ir Alma. Susipažinome per sportą, per susirinkimus, vakarones. Kai atvažiavau į Lietuvą ir buvo išrinktas prezidentas, tada susipažinome artimiau. Ponia Alma paprašė, kad aš eičiau į jos fondo valdybą. Tuomet daug bendravom,  dirbom kartu. Ji buvo puiki administratorė, puikiai pravesdavo valdybos posėdžius. Ji buvo ir verslo žmogus, visą gyvenimą dirbęs su finansais. Aš manau, kad tai buvo jos stiprybė – ji buvo retas žmogus, kuris tinka ir prie puodo, ir viskam. (juokiasi). Ji buvo labai nuoširdi, labai visokeriopa – ir su karaliumi, ir su vaikučiais, ir su močiute, su visais buvo labai maloni. Būdavo, prieina kokia močiutė, ji ją apsikabina...

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Sakėte, kad ji – gimusi būti karaliene. Ir išdidi, ir tauri, ir tuo pačiu nuoširdi. Kokius jos pomėgius išskirtumėte, apie kuriuos nesame girdėję?

– Na, nežinau, gal jau kas ir sakė, bet ji – labai gera šeimininkė, labai gera patarėja ir labai gero būdo. Niekad nemačiau jos supykusios ir niekad negirdėjau, kad ji apie ką blogai kalbėtų.

– O pirmosios ponios pareigos ją, kaip žmogų, vargino, ar patiko?

– Aš žinau, kad ją vargino kalbėjimas prieš televiziją, kaip ir mane. Ji labai gražiai kalbėdavo, bet visad sakydavo: „Ne, ne, ne, nenoriu“. Vėliau priprato.