Pernai pagaliau tapome prestižinio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) klubo nariais, tad galima palyginti, kaip atrodome pažangiausių pasaulio valstybių kontekste.

Pavyzdžiui, ką tik paskelbtoje kasmetėje ataskaitoje "Švietimas trumpai 2019" ("Education at a Glance 2019") atrodome, trumpai tariant, keistai.

Analizuojant ataskaitoje pateiktus tarptautiškai palyginamus kiekybinius rodiklius apie EBPO šalių švietimo sistemų struktūras, finansavimo sistemą, pasiekimus, akivaizdu, kad norime daug, bet tam neturime pinigų, tad išeina abejotina kokybė. Kai kur kyla ir abejonių, ar mūsų švietimo strategų nubrėžta kryptis – į tą pusę.

Finansavimas mažėjo rekordiškai

Ar valstybei švietimas – prioritetas, atspindi skiriamų lėšų kiekis. "Lietuva švietimą prioritetu laiko kiek mažiau nei kitos EBPO šalys: šiai sričiai skiriame 9,5 proc. šalies biudžeto, EBPO vidurkis – 10,4 proc.", – lygina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė,

Skaičiuojant pagal BVP dalį, investicijos į pradinį, vidurinį ir povidurinį ugdymą Lietuvoje menkesnės nei kitur: 2016 m. skyrėme 2,5 proc. BVP, EBPO vidurkis – 3,5 proc.

Maža to, Lietuvos švietimo ir mokslo atašė prie EBPO Jurgita Petrauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad 2010–2016 m. Lietuvos BVP augo, tačiau išlaidos švietimui santykinai mažėjo net 25,2 proc., ir tuo laikotarpiu tai vienas didžiausių nuokryčių tarp EBPO šalių. Nors ekonomika auga, tačiau vienam Lietuvos mokiniui ar studentui tenkantis finansavimas išlieka žemesnis nei EBPO vidurkis.

Daug, pigiai ir nekokybiškai

Ypač didžiulis kontrastas aukštajame moksle: vienam Lietuvos studentui per metus tenka 7,7 tūkst. USD, o EBPO vidurkis dvigubai didesnis – 15,6 tūkst. USD. Aukštajam mokslui skiriame 1,1 proc. BVP, tai yra 0,4 proc. mažiau nei EBPO vidurkis.

Tačiau aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų dalis Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį padidėjo 14 proc., ir tai vienas sparčiausių augimų EBPO. M.Vyšniauskaitė primena, kad esame viena labiausiai išsilavinusių šalių – pagal jaunų žmonių, turinčių aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, skaičių užimame penktą vietą tarp 44 EBPO tirtų šalių. Aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje turi 56 proc. 25–34 metų žmonių, EBPO vidurkis – 44 proc.

"Tad šiame kontekste nepagrįstai skamba mūsų valdžios kalbos apie visuotinį nemokamą aukštąjį mokslą ar nemokamų studijų vietų skaičiaus universitetuose dvigubinimą. Kaip rodo EBPO tyrimas, aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje nėra problema", – mano M.Vyšniauskaitė.

Ataskaitoje EBPO generalinis sekretorius Jose Angelis Gurria pabrėžia, kad aukštojo mokslo plėtra bus tvari tik tada, kai absolventų pasiūla atitiks darbo rinkos poreikius. Tad, pasak J.Petrauskienės, vien džiaugtis dideliu studijuojančiųjų skaičiumi neužtenka, o tokiomis sąlygomis, kai studentų daug, bet pinigų mažai, užtikrinti studijų kokybę labai sunku.

"2005–2016 m. išlaidos aukštajam mokslui EBPO šalyse išaugo šiek tiek daugiau kaip dvigubai, nei didėjo studentų skaičius. Neišnagrinėjus finansavimo sistemos  priimti studijuoti visus ar vos ne visus norinčiuosius, kyla rizika skatinti aukštąjį mokslą, aukojant  profesinį mokymą, kuris taip pat labai svarbus, bet mažiau populiarus. Švietimo institucijos turi subalansuoti augantį stojančiųjų skaičių su galimomis išlaidomis ir išlaikyti savo programų aktualumą bei kokybę", – J.Petrauskienė ir pabrėžia, kad atotrūkiui tarp mažo finansavimo ir didelio skaičiaus studentų reikia ne tik didinti investavimą į aukštąjį mokslą, bet ir ryškios vizijos, kaip gerinsime jo kokybę.

J.Petrauskienė: 2010–2016 m. Lietuvos BVP augo, tačiau išlaidos švietimui santykinai mažėjo net 25,2 proc.

Mokymasis atsiperka

Aukštasis mokslas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje tampa vis svarbesnis tiek ekonominei, tiek socialinei ir individo, ir valstybės gerovei. Turintieji aukštąjį išsilavinimą sėkmingiau įsidarbina, uždirba daugiau, yra sveikesni, labiau rūpinasi aplinka, aktyviau dalyvauja visuomenės gyvenime. Tai patvirtina ir Lietuvos statistika.

Pasak M.Vyšniauskaitės, džiugu, kad mūsų aukštųjų mokyklų diplomai nėra beverčiai. Lietuviai, turintys aukštąjį išsilavinimą, neturi problemų dėl įsidarbinimuo: pernykščių metų duomenimis, 93 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių dirbo (pagal šį rodiklį esame pirmi tarp visų tirtų šalių; EBPO vidurkis – 84 proc.).

Svarbu ir tai, kad pinigų ir laiko investicija į aukštąjį išsilavinimą atsiperka. Baigusieji bakalauro studijas Lietuvoje uždirba 55 proc. daugiau nei turintieji tik vidurinį išsilavinimą, o įgijusieji magistro ar daktaro laipsnį – net 113 proc. daugiau (EBPO vidurkis atitinkamai 44 ir 91 proc.).

"Tačiau studijų kokybę už mūsų studentus negatyviau vertina tik rumunai", – atkreipia dėmesį M.Vyšniauskaitė. Reikia gerinti studijų kokybę, dėstytojų darbą, ugdomas žinias dar labiau orientuoti darbo rinkos poreikių ir aukštos pridėtinės vertės link. Tai, LLRI ekspertės įsitikinimu, į mūsų universitetus padėtų pritraukti ir daugiau užsienio studentų, nors nuo 2010 m. jų daugėja, dar atsiliekame tiek nuo ES ir EBPO vidurkio, tiek nuo kaimynų latvių ir estų.

Beje, EBPO ataskaitoje krenta į akis tai, kad didžioji dalis mūsų studentų renkasi bakalauro studijas, o trumposios studijos Lietuvoje dar tik pradedamos įgyvendinti.

Uždirba 40 proc. mažiau

EBPO kontekste ryškūs mūsų mokytojų bendruomenės skirtumai nuo pažangiausių pasaulio valstybių – jie uždirba mažiau, yra vyresnio amžiaus, mokyklose trūksta mokytojų vyrų.

M.Vyšniauskaitė lygina: "Mūsų mokytojų pareiginiai atlyginimai vidutiniškai 40 proc. mažesni nei EBPO šalyse. Taip pat nedidelis mokytojų atlyginimų augimas. Metinis aukščiausios kategorijos mokytojų atlyginimas skiriasi nuo pradedančiųjų 1,5 tūkst. USD, vidutiniškai EBPO šis skirtumas kur kas didesnis."

Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo mokyklos mokytojo, turinčio daugiau nei penkiolikos metų stažą, metinė alga Lietuvoje 21 084 USD, o EBPO šalyse toks mokytojas vidutiniškai uždirba 47 675 USD.

"Mūsų mokytojų atlyginimai mažesni nei vidutiniškai EBPO, atotrūkį reikia įveikti, tam ir pradėtos permainos", – pabrėžia buvusi švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė.

Lietuvos mokytojų bendruomenė sensta. 2017 m. 50 proc. pradinių ir pagrindinių mokyklų mokytojų buvo per 50 metų. Vidutinis mokytojų amžius 36 proc. didesnis nei EBPO šalyse. Moterų tarp mokytojų maždaug 14 procentinių punktų daugiau nei kitose EBPO šalyse.

Labai svarbu investuoti į naujų mokytojų rengimą, pabrėžia M.Vyšniauskaitė: "Pagal mokytojų iki 30 metų skaičių užimame ketvirtą vietą nuo galo, tokių vos 4 proc. Abiturientai vangiai renkasi pedagogines studijas, viena to priežasčių – prasta ir poreikių neatitinkanti pedagogų valstybinio ugdymo kokybė. Štai privati programa "Renkuosi mokyti" kasmet sulaukia kelis kartus daugiau norinčiųjų išmokti mokytojauti, nei yra pasirengusi priimti."

Bet lyginant vienus skaičius, reikia palyginti ir kitus. Mokytojo metinis darbo valandų skaičius bendrojo lavinimo mokykloje apie 50 valandų trumpesnis nei vidutiniškai kitur. Lietuvoje klasės vidutiniškai mažos –17 vaikų pradinėse mokyklose (EBPO – 21), 18 – bendrojo lavinimo mokyklose (EBPO – 23). "Kai tokį sakinį skaito Vilniaus mokytojas, kuris dirba su 30 vaikų, sakys, kad tai netiesa. Bet Lietuvos švietimo įvairovė labai didelė", – sako J.Petrauskienė.

Ankstyvojo ugdymo vaikų ir auklėtojų skaičiaus santykis taip pat mažesnis nei daugelyje EBPO šalių. 2017 m. Lietuvoje vienam auklėtojui teko 11 vaikų, EBPO vidurkis – 14. Bet galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį trejų–penkerių metų vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, padaugėjo 26 proc. ir dabar darželius jau lanko 85 proc. šio amžiaus vaikų (EBPO vidurkis – 87 proc.).

Studijų kokybę už mūsų studentus negatyviau vertina tik rumunai.

Svarbu ne tik kiek

M.Vyšniauskaitė pabrėžia: už pinigų kiekį svarbiau gebėjimas juos tikslingai naudoti. Štai Estijos, atlikusios giliąją švietimo reformą, pavyzdys: nors estai švietimui skiria 10,5 proc. šalies biudžeto, jų penkiolikmečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimai, kaip atskleidžia EBPO PISA tyrimas, – vieni geriausių pasaulyje. Lietuvos mokinių pasiekimai, atlikus šį tyrimą, nesiekia net tirtų šalių vidurkio.

LLRI ekspertės įsitikinimu, Lietuvai šiuo metu svarstant bendrojo ugdymo mokymo programų atnaujinimą, vertėtų imti pavyzdį iš estų, kurie nuo griežto mokymo perėjo prie savarankiško mokymosi modelio. "Nors skamba abstrakčiai, toks požiūris lemia pokyčius visose švietimo sistemos grandyse, pradedant mokymo priemonėmis ir baigiant mokytojų rengimu – viską stengiamasi nukreipti į tai, kad mokymasis taptų paties besimokančiojo atsakomybe. Estai, sekdami švietimo lyderius suomius, perėmė ir jų požiūrį į mokyklų, mokytojų savarankiškumą. Šiose šalyse nacionaliniu lygmeniu išskiriami bendri prioritetai, bet kaip jų bus pasiekta – sprendžia pačios mokyklos ir mokytojai. Nereikia didžiulių pakeitimų programose, nereikia iš viršaus nurodyti detalių taisyklių – tai tik apsunkina mokytojų darbą. Daug svarbiau nurodyti bendrą kryptį ir investuoti į mokytojų rengimą. Ar parodytas pasitikėjimas mokytojais pasiteisins Lietuvoje, turėsime galimybę įsitikinti, nes kartu su bendrųjų programų atnaujinimu mokykloms siūloma 30 proc. mokymosi turinio pasirinkti savarankiškai, atsižvelgiant į jiems patiems aktualų kontekstą", – teigia M.Vyšniauskaitė.

Statistikos moralas

Taigi belieka atsakyti į klausimą, kas iš to, kad pamatėme save pažangiausių šalių kontekste. Lietuvos švietimo ir mokslo atašė prie EBPO J.Petrauskienė įspėja: visų pirma statistiką reikia analizuoti labai atidžiai, įvertinant šalies kontekstą ir, žinoma, atidžiai perskaičius paaiškinimus apie pateikiamus duomenis.

Štai mokytojai jau ėmė piktintis, kad neteisingai pateikta informacija apie jų algas. Bet pateikiamose lentelėse paaiškinta, kad sumos perskaičiuotos pagal perkamosios galios indeksą. Priešingu atveju, algų dydžio skirtingose šalyse būtų neįmanoma palyginti. Kadangi Lietuvoje kainos mažesnės nei vidutiniškai EBPO šalyse, indeksuojant algas sumos išeina didesnės nei de facto gauna mūsų mokytojai.

Neįsigilinus keistai atrodo ir kai kurie statistikos duomenys. Pavyzdžiui, paminėta, kad Lietuvoje per 60 proc. 25–29 metų jaunuolių be vidurinio išsilavinimo nei dirba, nei mokosi. Šiuo rodikliu lenkiame net Pietų Afrikos Respubliką.

Bet, kaip paaiškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas, Lietuvoje tai tikrai nedidelis skaičius asmenų, nes dauguma (per 95 proc.) šios amžiaus grupės gyventojų jau įgiję bent vidurinį (dalis – kartu su profesiniu) arba net ir aukštąjį išsilavinimą. Kitaip tariant, tik 5 proc. nėra įgiję vidurinio išsilavinimo, o iš jų 60 proc. nei dirba, nei mokosi. Skaičiuojant visus 25–29 metų Lietuvos jaunuolius, neatsižvelgiant į jų turimą išsilavinimą, mažiau nei 5 proc. nei dirba, nei mokosi. Šis rodiklis yra geresnis nei ES ar ESBO šalių vidurkis. Palyginkime: Pietų Afrikos Respublikoje 17 proc. šios amžiaus grupės jaunuolių – per milijoną – nėra įgiję vidurinio išsilavinimo, šioje šalyje nedirba ir nesimoko kas ketvirtas 25–29 metų asmuo.

Tad statistiką, primena J.Petrauskienė, reikia analizuoti atidžiai. Bet, pasak jos, analizuoti tikrai verta: EBPO ataskaitoje pateikta labai daug informacijos valstybės sprendimų priėmėjams, švietimo institucijoms, ypač aukštojo mokslo, kurios šiandien konkuruoja globaliai.

To reikia, kad galėtume brėžti mūsų švietimo kryptį remdamiesi žiniomis, o ne politiniais eksperimentais.