Gleivūnai: grybai ar animacinių filmų herojai?

Jei būčiau animacinių filmų kūrėja, išgirdusi pavadinimą „gleivūnai“ išsyk vaizduotėje imčiau piešti mielus žaislinius gyvūnėlius, vaikų vadinamus šlykštukais. Tinklaraščio „2Biologists“ įkūrėja Eglė Vičiuvienė, fotografuojanti gleivūnus, sutinka, kad, pripiešus akytes ir burnytes, gleivūnai iš tiesų galėtų tapti mielais animacinių filmukų herojais, nors iš tiesų tai vienaląsčiai organizmai, paplitę visame pasaulyje.

– Kiekvieną sekmadienį drauge su vyru Dovydu, beje, taip pat biologu, „2Biologists“ feisbuko puslapyje skelbiate gleivūnų nuotraukas ir stebinate žmones, kurie vadina jus išprotėjusiais mokslininkais, bet kartu ir širdingai dėkoja už tokį neeilinį pasaulio pažinimą. Būtų įdomu šiek tiek pažinti ir jus.

– Mudu su Dovydu esame šeima, du biologai. Susipažinome Vytauto Didžiojo universitete studijuodami biologiją. Buvome kursiokai. Kuo patraukė biologija? Na, pati esu kilusi iš kaimo Kazlų Rūdos savivaldybėje. Nepamenu, kiek man buvo metų, kai vieną dieną netikėtai pamačiau paukštelį – dagilį, kuris atrodė kaip mini papūgėlė ir labai mane sužavėjo. Vietinėje bibliotekoje puoliau ieškoti knygų apie paukščius, kitą gyvąją gamtą, pradėjau ja domėtis ir, kaip matote, iki dabar nenustoju to daryti.

– Kaip gamtos mylėtojos rankose atsirado fotoaparatas?

– Jis mano rankose – nuo 2007-ųjų. Nuo tada, kai šešioliktojo gimtadienio proga jį man padovanojo tėvai. Maniau, fotografuosiu paukščius ir visą gamtą, kurią tik matysiu aplinkui. Taip ir buvo: braidžiau su juo pievomis, miškais ir tiesiog viską fiksuodavau: augalus, vabzdžius, gyvūnus ir pan. Atsitiko taip, kad tas hobis viską fotografuoti tik dar labiau pagilino mano domėjimąsi gyvąja gamta ir patvirtino mintį, kad po mokyklos baigimo studijuosiu biologiją.

Susipažinkite: kukuliukas (Physarum sp.). Jis pasižymi peridžio blizgumu ir kalcio kristalais. / E. Vičiuvienės nuotr.

– Tačiau tada apie gleivūnus dar nieko nežinojote?

– Tikrai ne. Savo archyvuose radau pirmąją gleivūno nuotrauką, darytą 2009 m. – labai prastos kokybės ir, kiek pamenu, tada net nelabai žinojau, ką aš čia išvis nufotografavau (juokiasi). Tikslingiau gleivūnus pradėjau fotografuoti prieš ketverius metus. Atradau juos per makrofotografiją (makrofotografija – itin mažų objektų ir gyvų organizmų, pavyzdžiui, vabzdžių, fotografavimas iš arti, kai fotografuojamo objekto dydis yra didesnis nei natūralus, – aut. past.), kur pamačiau labai įdomių nuotraukų. Gal apie juos sužinojau skaitydama apie grybus? Nepamenu. Ilgą laiką buvo manoma, kad gleivūnai – tai grybai, nes yra panašios išvaizdos ir dauginasi sporomis.

– Vis dėlto gleivūnai – ne grybai ir ne animacinių filmukų herojai. Tai kas gi jie?

– Gleivūnai – vienaląsčiai, kaip jau sakiau, vizualiai į grybus panašūs organizmai, turintys gana sudėtingą gyvenimo ciklą. Vienas iš didžiausių skirtumų nuo grybų – gleivūnai yra vienaląsčiai. Beje, tai didžiausi vienaląsčiai organizmai pasaulyje, kurie kartais gali užaugti net iki 20 kg, nors dažniausiai gleivūnai būna gerokai mažesni.

Todėl vieniems pamatyti reikia didinamojo stiklo, o kitiems – ne. Kartais pasiseka sutikti didelių, ryškiaspalvių gleivūnų, kurių vaisiakūniai šviečia jau iš tolo. Vienas iš tokių susitikimų buvo su rusvąja tubifera (Tubifera ferruginosa), laukusia manęs ant seno ąžuolo kelmo! Tai gana įprasta gleivūnams vieta. Jie aptinkami dirvožemyje, ant įvairių nuokritų, yrančios organikos miške. Gleivūnų vaisiakūniai dažnai pasižymi įvairiomis formomis ir spalvomis, kurias ir įdomiausia užfiksuoti. Beje, kad žmonės matytų tikrąjį gleivūno dydį, stengiuosi į komentarus įdėti tikrojo jo mastelio nuotrauką.

Neretai tenka ir keliais pašliaužioti, kad juos pamatyčiau. Fotografuoju gleivūnus su specialia įranga – naudoju mikroskopo objektyvą.

– Mikroskopiniai gleivūniukai tiesiog šokiruoja savo mažumu. Kaip juos pamatote?

– Visų pirma, kai žinai, ko ieškai ir ko tikiesi, pamatyti gleivūnus yra lengviau. Dažnai eidama į mišką imu ir žibintuvėlį, nes gleivūnai mėgsta slėptis apatinėje virtuolio pusėje, kur mažai šviesos. Neretai tenka ir keliais pašliaužioti, kad juos pamatyčiau.

Fotografuoju gleivūnus su specialia įranga – naudoju mikroskopo objektyvą. Jį galima specifiškai pritaikyti ir uždėti ant fotoaparato. Kur viso to išmokau? Internete. Yra specializuotos feisbuko grupės, „YouTube“ filmukai, fotografų forumai. Viskas – anglų kalba.

Viena iš mano asmeninių įkvėpėjų yra Alison Pollack – fotografė iš Šiaurės Amerikos. Ji gyvena Kalifornijoje ir fotografuoja iš esmės vien tik gleivūnus. Mums abiem su vyru imponuoja Barry Webbo iš Didžiosios Britanijos darbai. Prieš keletą metų šį fotografą irgi sužavėjo gleivūnai. Jų fotografijos mane labiausiai įkvėpė ir suteikė didžiausią  stimulą tęsti savo veiklą toliau.

Didieji: Eglei kartais pasiseka aptikti didelių ryškiaspalvių gleivūnų, kurių vaisiakūniai šviečia iš toli. Jūsų dėmesiui – rusvoji tubifera (Tubifera ferruginosa), laukusi fotografės ant seno ąžuolo kelmo. / E. Vičiuvienės nuotr.

– Užsienio fotografai, ieškodami gleivūnų, turbūt keliauja po visą pasaulį. O jūs? Ar užtenka peno jūsų fotoobjektyvams Lietuvoje?

– Iš viso pasaulyje priskaičiuojama apie 1 tūkst. gleivūnų rūšių. Lietuvoje žinoma apie 200, nors tikriausiai jų yra gerokai daugiau. Kaimyninėje Latvijoje šiuo metu žinoma daugiau nei 300. Aš šiuo momentu savo fotoarchyvuose turiu užfiksavusi gal 30 skirtingų gleivūnų. Kaip matote, peno užtektinai ir Lietuvoje. Aišku, jei kur keliaujame ir atsiduriame gamtoje, visada pasidairome ir gleivūnų. Specialiai dėl jų tikrai niekur nevažiuojame. Pavyzdžiui, fotografė Alison Pollack bendradarbiauja su muziejais, kurie patys jai siunčia įvairių pavyzdžių iš viso pasaulio, todėl jai ir vykti niekur nereikia. Visi gleivūnų pavyzdžiai patys atkeliauja pas ją.

– Ar gleivūnų galime aptikti tik miške, o gal jie gyvena tiesiog šalia mūsų namų, tik mes nieko apie tai nežinome?

– Gleivūnų rasti galima visur. Netgi pas save sode, jei gėlynų tarpus užpildote medžių žievių mulču. Arba prie namų, jei šalia yra koks nuvirtęs ar pakirmijęs medis. Vis dėlto didžiausia jų įvairovė yra miške. Tokiame, kuriame daug negyvos medienos, nes tada gleivūnai turi kuo maitintis.

Gleivūnai įprastai pasirodo po lietaus. Drėgna aplinka reikalinga, kad jie galėtų judėti. Kaip ir šliužai, jie šmirinėja po miško paklotę arba ant yrančios medienos ir ieško maisto. Sočiai prisimaitinę juda toliau į kokį sausesnį plotelį, kur iš plazmodžio suformuoja vaisiakūnius. Subrendusiuose vaisiakūniuose tūno pasislėpusios sporos, kurias išnešioja vėjas, vabzdžiai ar kiti gyvūnai. Iš sporų tinkamomis sąlygomis išsirita mikroskopinės amebos ir toliau tęsia gyvenimo ciklą.

Beje, gleivūnai, kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra savotiški plėšrūnai. Kai būna plazmodžio arba dar mažesnės – amebos (ląstelės) – stadijos, jie maitinasi viskuo: bakterijomis, grybais, jų sporomis ir pan. Gleivūnai lėtai juda substrato paviršiumi ir tai, ką sutinka pakeliui, paprastai kalbant, įtraukia į savo vidų ir suvirškina.

– Tai tie animaciniai šlykštukai gali nušliaužti nuo vieno išpuvusio rąsto ant kito?

– Taip drastiškai, kaip jūs pasakėte, gleivūnai tikrai nejuda, nors gali išvystyti 2,5 cm/val. greitį, dėl to laikomi greičiausiais vienaląsčiais organizmais. Iš principo jie juda tam tikroje teritorijoje, kurioje yra užtektinai maisto, o kai jis baigiasi, juda jo ieškoti kitur. Kol kas dar  aiškiai nežinoma, kas priverčia gleivūnus formuoti vaisiakūnius, t. y. iš tos judrios stadijos pereiti į nejudrią. Egzistuoja kelios teorijos, kaip  išdžiūvusi aplinka, pasibaigęs maistas, ph ar temperatūros pokyčiai, o gal ir visos šitos priežastys kartu.

Klausimėlis: želė ar gleivūnai? Iš tiesų tai krekenių (Trichia sp.) grupelė, daug kartų padidinta ir atrodanti tarsi gardus desertas. / E. Vičiuvienės nuotr.

– Tai jūsų nuotraukose yra vaisiakūniai – gleivūnai nejudrioje stadijoje?

– Taip.

– Nuotraukos fantastiškos, gal prie jų nagus bus prikišęs ir dirbtinis intelektas?

– Tikrai ne (juokiasi). Kaip ir visi fotografai, savo nuotraukas apdorojame, nes kelti jas visiškai žalias būtų nepagarba žiūrovui. Žodžiu, jos sutvarkytos, bet vaizdai, kuriuos matote, iš tiesų egzistuoja mūsų gamtoje.

Gleivūnai įprastai pasirodo po lietaus. Drėgna aplinka reikalinga, kad jie galėtų judėti.

– Kam dar naudojate fotoaparatą – ar tik gleivūnams fotografuoti?

– Kadangi abu su vyru esame biologai, jis mums skirtas visai gyvajai gamtai fiksuoti ir dokumentuoti.

– Kertu lažybų, kai abu su vyru išeinate grybauti, baravykų tikrai nerandate – vien tik gleivūnus?

– Grybų tikrai randame, jei reikia. Tačiau nei aš, nei mano vyras nesame dideli grybų valgytojai. Todėl vieną kartą per sezoną jų prisirenkame, pasidarome skanią vakarienę, o paskui laukiame kito rudens. Grybų nemarinuojame, nešaldome, nekonservuojame. Šitaip, pasakyčiau, gal net dar smagiau. Nepersisotini, o kitą rudenį vėl turi ko laukti.

– Į galvą šovė netikėtas klausimas – kas yra didžiausi gleivūnų priešai?

– Priešai? Čia netinkamas pasakymas, nes gamtoje nėra nei priešų, nei draugų. Tiesiog yra gamtos ciklas, kur visi, jame dalyvaujantys, turi kažkokį mums žinomą arba nežinomą vaidmenį. Tarkim, gleivūnais maitinasi vabalai. Tačiau jie ne priešai, nes taip pat jiems yra ir pagalbininkai – padeda išplatinti sporas. Todėl, atsakant į jūsų klausimą, pats didžiausias gleivūnų, kaip ir visos gamtos, priešas yra žmogus. Jis pašalina negyvą medieną, neleidžia formuotis sengirėms – žodžiu, sumažina įvariems gleivūnams tinkamų buveinių.

Kosminis: kuklus didimio (Didymium sp.) portretas. Didimiai pasižymi išskirtiniais sporangės formos vaisiakūniais, t. y. turi aiškų kotelį ir galvą arba tik galvą be kotelio. Jų paviršius gausiai nusagstytas kalcio karbonato kristalais, todėl atrodo tarsi apšerkšnijęs. / E. Vičiuvienės nuotr.

– Kaip, nufotografavusi kažką panašaus į gleivūną, sužinote, kad tai yra jis? Gal egzistuoja koks nors visų pasaulyje užfiksuotų gleivūnų katalogas?

– Tenka daug skaityti, konsultuotis su žmonėmis, kurie šį hobį praktikuoja ilgiau nei aš. Tenka ir apsirikti. Tačiau kadangi jau žinau tuos bendrinius gleivūnų šeimų aprašymus, turėdama atminties kortelėje jo nuotrauką, toliau ieškau informacijos ir veikiu atmetimo būdu.

Ar juos archyvuoju? Esu bandžiusi daryti savo fotografuotų gleivūnų sąrašą. Turėtų būti apie 30. Daugumą jų galite pamatyti mūsų tinklaraštyje „2Biologists“. Vieni yra su išsamiais aprašymais, kiti – su kuklesniais, priklausomai nuo to, kiek pati randu informacijos apie juos.

– Keliautojų dažnai klausiu, kokia šalis yra pati pačiausia, tad jums klausimas irgi labai panašus: iki šiol matytas gražiausias gleivūnas?

– Visi! Kiekvienas unikalus ir kiekvienas savaip žavus. Vienų ypač gražios spalvos, kitų – ypatinga struktūra, raštai, formos. Todėl epitetų kiekvienam galėčiau pririnkti labai daug.

– Baigdama šį pokalbį noriu grįžti prie jūsų išsakytos minties, kad gleivūnų nuotraukos „2Biologists“ tinklaraštyje padeda įtraukti žmones į gamtos stebėjimą, į gražų dialogą ir draugystę su ja.

– Noriu palinkėti žmonėms kuo ilgiau išlaikyti vaikišką smalsumą, kad net ir turėdami aibes visokių gyvenimiškų problemų sugebėtume bent akimirką sustoti, apsidairyti ir pasidžiaugti mus supančios gamtos grožiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių