Dėl vienybės einant į rinkimus gal aš „mažo protelio meškiukas“, kaip sakė Mikė Pūkuotukas, bet jaučiu pareigą išsakyti vieną mintį ir palinkėjimą Jums visiems. Džiugu, kad dar turime palyginus daug intelektualų, kultūros, politikos ir vadinamųjų „paprastų“ geros valios žmonių, kurie nesusitaiko su nomenklatūriniu, represiniu valdymu ir netoleruoja konjunktūrinio neaiškių interesų sąlygoto nežmoniškumo Garliavoje. Ir „Drąsos kelias“, ir „Lietuvos sąrašas“, ir Tautininkai, ir Centristai, ir nesisteminiai konservatoriai („maištininkai“), ir nesisteminiai socialdemokratai turi savo gretose kompetentingų, nesusikompromitavusių žmonių, turi tam tikrą potencialių rinkėjų ratą, taigi vilties laimėti būsimame seime bent tiek pajėgumų, kad galėtų daryti įtaką sprendimams. Manau, tai tikėtina su viena sąlyga: jeigu Jūs, neturėdami tų „administracinių resursų“ ir žiniasklaidos palaikymo, kokį turi sisteminės partijos, laikysitės kiek įmanoma išvien ir nepradėsite vieni kitų „graužti ir ėsti“ („Mes vienas kitą graužėme ir ėdėm / Ir susilaukėm laisvės, kokios ir esame verti…“ – rašė Kęstutis Genys). Dabar turbūt nėra tiek svarbu tai, kas ką pirmas pradėjo ar kas ką iš ko perėmė, kiek svarbi tarpusavio vienybė ir veiksmų koordinavimas. Jei dėl objektyvių priežasčių nebūtų įmanoma eiti į rinkimus vienu bloku, niekas neturėtų sukliudyti laikytis bent jau taktinės ir idėjinės vienybės, viešai neeskaluoti – valdančiųjų džiaugsmui – tarpusavio nesutarimų. O tikriausiai dedama nemaža pastangų, ir tam tikrų tarnybų, jus sukiršinti, kad į rinkimus eitumėte kiekvienas su savo negausia simpatikų grupe, ir rezultatas būtų visų bendras pralaimėjimas. Kaip jau daug kartų mūsų istorijoje. Visuomet man buvo gaila indėnų, tų komančų, sju ir apačų genčių, kurios narsiai kovėsi tarpusavy dėl bizonų ar kitų abipusių nuoskaudų, ir ateiviai europiečiai jas dar nusamdydavo pakariaut vieni prieš kitus tai anglų, tai prancūzų pusėje. Dabar jie išmiršta prasigėrę rezervacijose. Prašau Jus, savąja geros valios žmonių vienybe padovanokit Lietuvai geresnę viltį. Pagarbiai, kunigas Robertas Grigas