Mokėsi iš interneto

Agnietė neslepia, kad pradžioje buvo sunku. Geras dvi savaites teko studijuoti makramė pamokėles internete, perprasti mazgelių rišimo techniką, kaip juos teisingai ir gražiai surišti. Ne viskas pavyko iš karto, tačiau bėgant laikui augo patirtis ir pinti darėsi vis lengviau.

„Kadangi jokių kursų nelankiau, daug kas atėjo per praktiką. Po gero pusmečio jau nereikėdavo žiūrėti vaizdo įrašų jutube. Matydama vieną ar kitą nuotrauką, jau žinodavau, kaip vienas ar kitas daiktas yra nupintas“, – pasakoja Agnietė.

Vos tik mažoji Amelija užmigdavo – kaipmat imdavo pinti. „Makramė pynimas – tarsi meditacija, pabėgimas nuo kasdienybės. O kur dar tas nuostabus jausmas dienos gale, kai turi apčiuopiamą rezultatą“, – kūrybos pradžią prisimena jauna mama, šiandien ne tik auginanti dukrą, kurianti makramė grožybes, bet ir dirbanti ankstesnį darbą rinkodaros srityje, kurį, gimus dukrai, keleriems metams buvo apleidusi.

Agnietė tikina, kad gyventi vien iš pajamų už rankdarbius nenorėtų, nes tuomet kūryba nebeteiktų tokio didelio malonumo, kokį teikia dabar.

Mėgstamiausios: dažniausiai Agnietė pina įvairių modelių ir raštų rankines. / A. Vaitulionienės asmeninio archyvo nuotr.

Augo kūrybiškoje terpėje

Socialiniuose tinkluose Dzūkaitės pseudonimu pasivadinusi alytiškė kalba taisyklingiausia lietuvių kalba, o dzūkuoti pradeda vos peržengusi tėvų namų slenkstį.

Dzūkaitės vardas, sako, atsirado natūraliai: juk gimė ir augo Alytuje, ir po studijų grįžo gyventi į gimtąjį miestą. „Labai myliu savo kraštą ir labai didžiuojuosi, kad esu dzūkė“, – tvirtina Agnietė.

Abi pasijuokiam, kad dzūkai kitų etninių regionų gyventojams dažniausiai asocijuojasi su grybų rinkėjais. Paklausta, ar daug baravykų šį rudenį prisišaldė žiemai, Dzūkaitė tvirtina, kad jiedviem su vyru grybauti net nereikėjo – už juos tai padarė tėvai.

Jie ne tik darbštūs, bet ir labai kūrybingi žmonės. Mama – buvusi muzikos mokytoja, šiuo metu vargonuoja bažnyčioje, o laisvu laiku siuva, mezga, neria, siuvinėja ir, žinoma, padeda Agnietei auginti dukrelę.

Senelis – siuvėjas, kaip ir vyro mama. „Kai senelį ištrėmė į Sibirą, jis nepražuvo: ėmė siūti kunigams sutanas. Šis gebėjimas net leido jam greičiau sugrįžti į Lietuvą, kurioje jis ir toliau vertėsi siuvėjo amatu“, – įdomiu giminės faktu dalijasi Agnietė.

Užaugus tokioje kūrybiškoje terpėje, jai ir pačiai norėjosi kažką kurti. Iš pradžių, gimus dukrelei, bandė megzti virbalais – neprilipo. Tuomet nusipirko siuvimo mašiną, tačiau jos garsas prižadindavo pietų miegančią mažylę. Pažįstamos parodyti makramė žaisliukai buvo kaip tik tai, ko reikėjo.

„Jau pirmąjį mazgelį surišusi pasakiau sau, kad atradau, ko visą gyvenimą ieškojau. Čia juk neribotos galimybės vaizduotei!“ – džiaugiasi A. Vaitulionienė.

Iššūkiai augina

Vos pradėjusi rišti mazgelius ir kurti iš jų raktų pakabukus, rankines, sienų ir stalo dekoracijas, Agnietė savo kūriniais apdalino visus draugus ir giminaičius.

„Didžiulę, pusantro metro pločio dekoraciją nusipyniau ir pasikabinau namuose ant sienos, todėl negalėčiau savęs vadinti batsiuve be batų“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad makramė galimybės neribotos.

Vis dėlto dažniausiai Agnietė pina įvairių modelių ir raštų rankines, kurias boho stilių mėgstančios moterys, merginos artėjant vasarai graibstyte graibsto.

Pirmųjų rankinių dizainą nusižiūrėdavo iš interneto, dabar jau drąsiai fantazuoja pati, o labiausiai laukia individualių užsakymų, kuriuos atlikdama greičiausiai tobulėja. Jei darbas užsakovės netenkina, Agnietė jį pasilieka sau.

„Noriu, kad žmogus, įsigijęs mano kūrinį, būtų juo patenkintas. Mano tikslas – vien geros emocijos“, – tikina ji ir mano, kad panašios situacijos ją augina ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų.

Grožybės: mamytė ir dukrelė, pasipuošusios makramė plaukų lankeliais.  A. Vaitulionienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo rišimo kenčia rankos

Paklausta, kas, pinant makramė, sunkiausia, rodo rankas. Kai tų mazgelių reikia surišti tūkstančių tūkstančius – jos labai pavargsta.

„Didesnis gaminys reikalauja nemažai fizinių jėgų, tad pasitaiko visko – ir nuospaudų, ir pūslių. Pamatytumėt, kaip atrodo mano pirštai po didesnių darbų: visi apklijuoti pleistriukais, nors dabar jau stengiuosi pinti mūvėdama pirštines“, – aiškina A. Vaitulionienė, savo pynimams naudojanti kietą, dažniausiai natūralios medvilnės virvę.

Neseniai mazgų rišėja socialiniuose tinkluose pristatė naujausią savo gaminį – hamaką katei, o netrukus planuoja panašų, tik didesnį, nusipinti ir sau.

„Vis pagalvoju ir apie lovytes, lopšius kūdikiams, bet kol kas dar ieškau stalių, kurie pagamintų reikiamas medines detales“, –  dalijasi planais.

Kiek užtrunka nupinti vieną ar kitą gaminį? Anot Agnietės, daugiausia laiko sugaišta, kai sugalvoja pinti ką nors naujo. Pavyzdžiui, nupinti daiktadėžę prireikia trijų dienų, o didelę sieninę dekoraciją – ir savaitės ar dviejų.

Kada bepintų – ryte, dieną ar gilią naktį, – kūrėja susitelkia į procesą ir į kiekvieną mazgelį stengiasi sudėti kuo geriausias emocijas. „Tikiu, kad ir mažoji, matydama tokį mano pavyzdį, augs vertindama laiką ir kitų įdėtą darbą“, – tikisi ji.

Makramė pynimas – tarsi meditacija, pabėgimas nuo kasdienybės. O kur dar tas nuostabus jausmas dienos gale, kai turi apčiuopiamą rezultatą.

Tobulumui ribų nėra

Makramė pynėjai svarbu, kad jos kūrinyje kiekviena detalė derėtų. Jei pindama rankinę naudoja sidabro spalvos žiedelius, tai ir spaudės su užtrauktuku būtinai bus sidabro spalvos. Jos nuomone, tik bendra dermė gaminiui suteikia estetišką vaizdą.

Dar vienas Agnietės kūrybos bruožas – nuolatinis tobulėjimas. „Kuriant rankų darbo gaminius tobulumui ribų nėra, nes visuomet galima atrasti naujų būdų, kaip vieną ar kitą daiktą padaryti geriau, gražiau, estetiškiau. To ir stengiuosi siekti“, – pasakoja Agnietė.

Ar žmonės šiais laikais vertina rankų darbą, ar nesako, kad per brangu?

„Mano kūriniai skirti tiems, kuriems rankų darbas yra svarbus, kurie supranta, kiek užtrunka jų gamyba. Žinoma, nepykstu ir ant tų, kurie lepteli: „Už ką čia tiek mokėti?!“ Stengiuosi per socialinius tinklus šviesti žmones apie makramė techniką – rodyti, kaip viskas vyksta“, – sako Agnietė.

Spektras: Agnietė įsitikinusi, kad makramė technika galima nunerti absoliučiai viską – nuo raktų pakabukų, stalo puošmenų iki sienų dekoracijų, rankinių ar net baldų. / A. Vaitulionienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko dirbti ir cirke

Agnietė iš prigimties yra bandytoja ir įvairiausių patirčių kaupėja. Kai Vilniaus kolegijoje baigė rinkodaros studijas, grįžo į gimtąjį Alytų, kur vasaros gastrolių atvyko čekų cirkas. Jis kaip tyčia ieškojo žmogaus, kuris galėtų prižiūrėti cirko artistų vaikus.

„Iš pradžių dariau tai, bet ilgainiui jie mane įtraukė į savo pasirodymus ir būtent – į ugnies šou. Vilkėdavau gražią suknelę, stovėdavau scenos šone ir tiesiog asistuodavau artistams. Ugnies ryti tikrai nereikėjo“, – juokiasi buvusi cirko princesė, gerą pusmetį su savo naujuoju darbu keliavusi po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius.

Studijų metais Agnietė susipažino su savo vyru, irgi alytiškiu. Baigę mokslus jaunuoliai nusprendė laimės ieškoti užsienyje. Iš pradžių norėjo vykti į Olandiją, bet, atsiradus galimybei, abu išvyko padirbėti į Angliją.

„Dirbome įvairius darbus vienos didelės parduotuvės sandėlyje. Po dešimties mėnesių grįžome namo, nusipirkome automobilį (dėl jo ir vykome) ir... įleidome šaknis Dzūkijoje“, – šypsosi apie vienkiemį svajojanti Agnietė.

Auga pamaina

Daugiausia laiko jauna mama skiria savo dukrelei Amelijai, kuri yra didelė smalsuolė: nori viską drauge daryti – tiek pomidorus darže skinti, tiek ir makramė dirbinius rišti.

„Mazgeliai jos mažiems pirštukams dar per sudėtingi, tačiau ji tampo virvutes ir įsivaizduoja, kad pina“, – juokiasi Agnietė, kartais pinanti mazgų variacijas kartu su dukrele, o kartais paskirianti pasimatymą sau ir kurianti viena.

Žiūrėti filmą, kai rankos nedirba, jau seniai nebemoka – daugiau stebi pasikartojantį raštą, kurio monotonija ir ritmas ramina.

„Kartais, kai turiu skubų užsakymą, pasiderinu su vyru, kad jis pasiliktų namuose ir prižiūrėtų dukrelę. Tada per dieną pynimui galiu skirti 8 ar 12 valandų“, – prisipažįsta ji.

Paklausta, kokį dirbinį iki šiol yra pynusi ilgiausiai, mini ypatingo modelio rankinę, kuriai pagaminti reikia net 20–22 valandų nuolatinio darbo.

„Ją pamatę – nepatikėtumėt, nes rankinė visai nedidelė. Kuo ji tokia ypatinga? Jos raštas susideda iš labai daug mazgelių, kuriuos surišti reikia itin standžiai, kad gerai laikytų rankinės formą. Po tokio pynimo kurį laiką net nejaučiu rankų“, – juokiasi pynėja, turinti rankomis įsiūti dar ir medžiaginį pamušalą.

Nuovargis jai – niekis. Kur kas blogiau, jei, nupynus rankinę, ji ima ir netyčia susigadina. Taip kartą buvo, kai rankinę standinant kažkodėl atsirado geltonų dėmių. Teko pinti iš naujo.

A. Vaitulionienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo darbo – prie darbo

Kaip atsipalaiduoja, pailsina pirštus, galų gale – smegenis? Agnietė tikina, kad geriausias atsipalaidavimo būdas jai – buvimas su šeima, ėjimas visiems drauge pasivaikščioti.

„Kadangi visos mano veiklos labai skirtingos, tai, tiesą sakant, net ir nepavargstu. Kurį laiką dirbu prie kompiuterio, paskui būnu su dukrele, tada pinu iš virvelių ar kapstausi darže – tai vis skirtingi darbai. Jie taip gerai vienas kitą papildo, kad kai jaučiuosi pavargusi nuo vieno, pailsiu prie kito“, – savo gyvenimo ritmu nesiskundžia Dzūkaitė.

Ar sunku prižiūrėti makramė gaminius? Agnietės nuomone, tikrai ne, tik reikia žinoti, kad natūralus pluoštas nemėgsta skalbimo mašinų. Iš medvilninės virvelės pintus kūrinius ji rekomenduoja skalbti rankomis ir džiovinti patiestus ant rankšluosčio. Tiesioginių saulės spindulių jie irgi nemėgsta – gali išblukti. Taip pat namuose jų nereikėtų laikyti tokiose vietose, kur kaupiasi drėgmė.

Svajoja apie studiją

Paprašyta prisiminti kokį linksmą nutikimą, susijusį su makramė, Agnietė pasakoja, kad sykį pynė naujo modelio mažytę rankinę. Kai ji buvo baigta, dukra pasičiupo, susikrovė į ją savo knygutes ir vaikščiojo po namus kaip kokia maža damutė. Buvo labai juokinga.

Kur save mato dar po penkerių metų? Agnietė nedrąsiai taria, kad galbūt ir dar anksčiau norėtų atsidaryti kūrybos studiją Alytaus centre, kur dirbtų ir kitu mokytų makramė meno. Erdve galėtų dalytis su savo seserimi, kuri yra interjero dizainerė.

Ar Agnietės gimtajame mieste sutiktume daug moterų, pasipuošusių jos rankinėmis? „Ką jau ką, bet tikrai – mano ir mano vyro šeimynas“, – šypsosi Dzūkaitė ir bėga žiūrėti, ar dar nepabudo jos mažoji Amelija. Jei ne, gal dar spės nupinti kokią eilę mazgelių.