Memorandumą Vilniuje pasirašė Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA), Sveikatos apsaugos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų vadovai bei Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovai.

Dokumentu įsipareigojama siekti kasmet žmonėms su negalia kiekvienoje savivaldybėje pritaikyti mažiausiai po vieną bendrojo ugdymo mokyklą ir sveikatos priežiūros įstaigą, t.y. iš viso apie 60 objektų per metus.

LSA prezidentas Mindaugas Sinkevičius sako, kad kalbama apie sveikatos priežiūros ir švietimo įstaigas, kurios „deja, visa apimtimi dar nėra pritaikytos neįgaliam žmogui“. 

Pritaikymas, anot jo, apimtų tiek patekimą į objektą, tiek pačią aplinką patalpose, specialistų paslaugas, specialias ugdymo priemones. Savivaldybės tikisi su ministerijomis išspręsti ugdymo specialistų ruošimo, specialių mokymo priemonių ir medicininės įrangos trūkumo bei kitus klausimus.

M. Sinkevičius nesitiki, jog radikalių permainų pavyks pasiekti per kelerius artimiausius metus.

„Savivalda nesikrato problemos sprendimo, bet tikisi, kad ministerijos ne tik palaikys, bet ir prisidės finansiškai prie įstaigų modernizavimo, patalpų pertvarkos darbų, tam panaudojant ne tik valstybės, bet ir Europos Sąjungos lėšas“, – prieš pasirašydamas memorandumą sakė M. Sinkevičius.

Manome, kad švietimo ir sveikatos įstaigų neprieinamumas yra ne tik atsitiktinumas ir ne šiaip kaprizai, o sisteminė diskriminacija.

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė tvirtina, kad neįgaliųjų bendruomenė reikalauja „miesto visiems“, t.y. vienodai prieinamų paslaugų lyginant su sveikais asmenimis.

Neįgalieji akcentuoja, kad prieinamos turi būti ne tik erdvės, bet ir paslaugos, t.y. gydytojai, švietimo specialistai turėtų gebėti dirbti su negalią turinčiais žmonėmis.

„Daugybę metų žmonės su negalia girdėjo ir girdi, kad prieinamumui trūksta lėšų. Bet kai kurių savivaldybių, privačių įstaigų patirtis rodo, kad kartais tai ne tiek finansų, kiek prioritetų klausimas“, – tvirtino neįgaliųjų atstovė.

„Manome, kad švietimo ir sveikatos įstaigų neprieinamumas yra ne tik atsitiktinumas ir ne šiaip kaprizai, o sisteminė diskriminacija: žmonės netenka galimybės mokytis, gauti kokybišką išsilavinimą, kvalifikuotą darbą, tinkamą medicininę pagalbą“, – sakė D. Juodkaitė.

Švietimo ministras Algirdas Monkevičius, žadėdamas permainas, pabrėžia, kad ministerija be kita ko ir toliau sieks užtikrinti, jog kiekvienoje didesnėje mokykloje dirbtų psichologas. Jis žada, kad neįgaliųjų problemų sprendimas bus ministerijos prioritetas.

„Galvoju, kad mes pasinaudosime struktūrine parama, kuri liko, ir kuri yra skirta mažinti atotrūkius – manau, kad tikrai turėsime turėti šį prioritetą taikinyje (...), matyt, reikia labiau susitvarkyti su tinklu, jį pertvarkyti“, – sakė A. Monkevičius.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pripažįsta, kad neįgaliojo įvaizdis visuomenėje yra žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, tačiau pačių neįgaliųjų poreikių yra žymiai daugiau.

Anot jo, visavertes specialistų paslaugas turėtų gauti ir, pavyzdžiui, kurtieji, autizmo, raidos sutrikimų turintys vaikai, „kuriuos anksčiau sugrūsdavome į institucijas, visuomenė jų nematė“.

„Dabar mums yra didelis iššūkis išmokti būti su jais kartu, nes jų izoliacija lemia jų visišką atribojimą nuo visuomenės“, – kalbėjo A. Veryga.

Lietuva 2007 metais pasirašė Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvenciją. Memorandumas parengtas atsižvelgiant į konvencijoje numatytus įsipareigojimus bei JT Neįgaliųjų teisių komiteto 2016 metų išvadas ir rekomendacijas Lietuvai dėl švietimo įstaigų ir sveikatos priežiūros įstaigų prieinamumo užtikrinimo žmonėms su negalia.

Tuomet JT Neįgaliųjų teisių komitetas, be kitų dalykų, išreiškė susirūpinimą, kad daugelis parengiamojo, pradinio ir vidurinio lavinimo įstaigų Lietuvoje neįgalius mokinius, ypač turinčius regėjimo, klausos, psichosocialinę ar intelektinę negalią, nukreipia į specialiąsias mokyklas, nes neturi jiems pritaikytų patalpų.

Lietuvai rekomenduota užtikrinti mokyklų aplinkos ir transporto prieinamumą neįgaliesiems.