– Bet Chirurgas su savo geležiniu žirgu turbūt neužsuka.

L. Linkevičius: Aš ne apie Chirurgą dabar kalbu. Jis – atskira istorija, tai tos provokacijos elementai, kurie yra visose rekomendacijose. Noriu pabrėžti, kad ryšiai, kontaktai yra gerai, visa tai turėtų vykti, bet ir tame laiške, kurį minite, irgi yra įspėta, kad tai gali būti naudojama provokaciniais tikslais, todėl turi būti paruošti ir tie žmonės, ir vadovai. Nes jokia rekomendacija nepakeis sveiko proto ir orientacijos, esant tam tikrai situacijai, o vykstantys žmonės turi žinoti, kas yra Rusija, skaityti laikraščius, žinoti, kas yra „Naktiniai vilkai“, Eupatorija. Iš pokalbio supratau, kad ne pirmą kartą jie yra apgauti.

– Meras sako, kad neturėjo informacijos.

L. Linkevičius: Galbūt ir neturėjo, tai čia pamoka visiems. Bet būtų kraštutinumas dabar uždaryti visas duris ir langus. Manau, kad tai nebūtų teisinga ir protinga, juo labiau kad patys kontaktai plečia akiratį ir pačių Rusijos jaunuolių, kurie šiuo metu stovyklose Lietuvoje. Beje, jie sužino daug nes jie, matyt, Rusijoje tik savo televizijos programą gali matyti, o čia gali sužinoti tokių naujienų, kad Rusija kariauja Ukrainoje, – jie buvo įsitikinę, kad Rusija Ukrainoje yra taikdariai, kad jų Vakarai paprašė.

Taigi kontaktai yra naudingi, bet žmonės, esantys šalia, vadovaujantys konkrečiai grupei, turi orientuotis. Ir jeigu jie pakliūva į tokią padėtį, kaip jie sako, siurprizas ar provokacija, gal kitą kartą reikia atsargiau bendrauti. Mes rekomendacijas tikrai sugriežtinsime ir pateiksime. Labai lengva pasakyti – mes paprašėme, mums leido ir mes išvažiavome. Būna, kad žmonės prie jūros išvažiuoja, ir paskęsta, bet tai nereiškia, kad nereikia važiuoti prie jūros. Tiesiog reikia orientuotis [...].

– Pone Maliukevičiau, kaip vertinate šią istoriją?

N. Maliukevičius: Išklausius visą istoriją, galvoje sukasi naujausios Edwardo Lucaso knygos pavadinimas „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ (angl. „Deception. Spies, Lies and How Russia Dupes the West“). Man atrodo, kad apgaulės samprata vyrauja daugelyje Kremliaus politikos strateginių krypčių. Tarsi išnaudojamos tradicinės bendradarbiavimo formos, bet jos paverčiamos kažkokiais propagandiniais šou ar pan.

Ten bandyti atskirti politiką ir jaunimo programas tikrai sudėtinga.

Ar reikia išsamių URM ar VSD rekomendacijų ir paruošimo? Ar užtenka sveiko proto ir atsakomybės prieš tuos pačius vaikus ir jų tėvus? Ar dabartiniame geopolitiniame kontekste verta važiuoti į vaikų stovyklas, kuriose išlikusios pionieriškų stovyklų tradicijos?

Ten bandyti atskirti politiką ir jaunimo programas tikrai sudėtinga. Man atrodo, kad tokių siurprizų tikrai bus. Tokie bendradarbiavimo formatai turi būti pergalvoti, ar tai būtų Plungė, ar kitos savivaldybės.

– L. Linkevičiau, užsiminėte, kad ministerija ims peržiūrėti rekomendacijas, nes, kaip minėjo N. Maliukevičius, sveiko proto neužtenka. Aptartame rašte, pasirašytame A. Krivo, sakyta, kad siūloma atitinkamai parengti šių renginių dalyvius, kad jais nebūtų pasinaudota nedraugiškais tikslais. Tačiau kaip galima parengti vaikus, jeigu juos lydintys suaugusieji nėra pasirengę?

L. Linkevičius: Kaip suprantu, prieš pat renginį VSD atstovai dėl išvykos įspėjo, tačiau buvo nesuprasta, ką jie sakė. Tai jau komplikuota, tad jokios rekomendacijos nepadės. Kai jau sakiau, sveiko proto pakeisti negali joks tekstas. Vienas kraštutinumas yra užsidaryti, užsiblokuoti ir su niekuo nebendrauti. Tačiau vyksta sporto varžybos, koncertai, visko yra buvę.

Kai kuriose savivaldybėse yra to alternatyvaus mąstymo, tai naudinga. Jei žmonės neparuošiami, jie nesiorientuoja erdvėje, tada patenka į keblias situacijas ir net savotiškus spąstus. Mums visiems dabar nesmagu apie tai kalbėti.

Mūsų rekomendacijos ir būtų tokios, kad reikia stebėti tokius renginius. Ypač tuos, kur pasirodo apgaulės požymių, vadinamųjų siurprizų, o iš tikrųjų – provokacijų. Tokių kontaktų tiesiog nereikia. Reikia juos nutraukti ir labai aiškiai pasakyti, kad ne tam susirinkome, ne tam bendraujame ir mūsų ne toks tikslas. Reikia turėti daugiau atsparumo ir sveiko proto.

– 35 savivaldybės iš 60 su Rusijos miestais palaiko kultūrinius, sportinius ar kitokius bendradarbiavimo ryšius. Kuo būtų galima pakeisti tokį bendradarbiavimą, nes akivaizdu, kad Lietuva nėra tinkamai pasirengusi nerizikuodama tęsti tokią politiką?

L. Linkevičius: Neapibendrinčiau, kad visa Lietuva nepasiruošusi. Manau, kad esame gana pasiruošę, kaip parodė pastarojo meto įvykiai. Turiu omenyje akciją viešojoje erdvėje.

– Andriaus Tapino iniciatyvą?

– Taip, jo, taip pat ir kitų piliečių. Tuo gal išsiskiriame net iš kitų šalių. Ne visi taip reaguoja, kai kurie gal numoja ranka. Sakoma, kad į kiekvieną tokį krepštelėjimą tikrai nereikia reaguoti. Tačiau tai būtų didžiulė klaida.

Yra atvejų, kurie tampa pamoka. Tuomet reikia padaryti išvadą. Suprantu, kad Plungės meras jaučiasi nejaukiai ir tikrai nemanau, kad jis neskaito laikraščių. Matyt, kad žmonės, dirbantys su vaikais, nėra pakankamai paruošti.

N. Maliukevičius: Sutinku su tuo, kad jei nėra kompetencijos suprasti, kur vykstama, geriau nevykti. Nesu tikras, ar A. Klišonis žino, kas yra „Naktiniai vilkai“. Savivaldybės pranešimas spaudai, nuo kurio ir prasidėjo visa istorija, yra tarsi lakmuso popierėlis. Ten visiškai nekritiškai popieriuje išdėstyta apie karo muziejus, „Naktinius vilkus“ ir pan. Juk pranešimas spaudai pereina visus lygmenis iki pat galutinio patvirtinimo. Nemanau, kad tai galima paaiškinti darbuotojų nekompetencija ir nežinojimu.

– Turite omenyje, kad visa savivaldybė nežinojo, kas yra „Naktiniai vilkai“?

N. Maliukevičius: Man atrodo, kad situacija gana banali. Dabar tikrai visa savivaldybė žinos, kas yra „Naktiniai vilkai“. Galbūt iš šios situacijos pasimokys ir kitos savivaldybės. Deja, tai ne pirma istorija apie tokias stovyklas. Manau, kad čia nereikia kažkokių užsienio politikos, geopolitikos teorijų. Tai atsakomybės prieš vaikus ir tėvus klausimas.

– Informacinis saugumas neatskiriamas nuo užsienio politikos. Kokius kitus užsienio politikos tikslus įvardytumėte?

L. Linkevičius: Turbūt niekam nekeista, kad mūsų prioritetas – nacionalinis saugumas. Čia persipina ir krašto apsauga, ir užsienio politika, ir santykiai su strateginiais partneriais, ypač su JAV. Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų teritorijoje, tos pratybos su labai moderniais ginklais – ne ginklų žvanginimas. Mes nė iš tolo nesilyginame su tuo kariniu judėjimu kitoje sienos pusėje. Tačiau taip siunčiame žinią, kad savo saugumą vertiname labai rimtai.

Kitas dalykas – energetinis saugumas. Tai dalis mūsų suvereniteto, strateginių interesų. Tai susiję su elektros tinklų sinchronizavimu su Vakarais, branduoline sauga. Išskirsiu dar vieną dalyką, kuris dabar aktualus.

Į rimtą misiją atvyko Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovai. Jie peržiūrės mūsų integracinę bylą. Kaip vyksta tas procesas? Visos institucijos labai intensyviai dirba. Organizacijoje yra 21 komitetas. Kai kurie darbai reikalauja kraujo, įtampos ir dramos, kaip buvo su urėdijomis. Tai vienas prioritetų, nes ši organizacija prestižinė, Lietuva į ją tikisi būti pakviesta kitų metų pavasarį.