Blogiausia, kai identitetą praranda inteligentija

Anot istorikų, XIX–XX a. sandūroje lietuviškai daugiausia bendravo valstiečiai, o vadinamasis elitas kalbėjo lenkiškai. Tačiau šie žmonės nebūtinai buvo lenkų kilmės. Lenkų kalbos vartojimas tuomet reiškė priklausymą aukštesnei socialinei klasei. Kai kuriose valstiečių šeimose seneliai kalbėjo lietuviškai, tėvai – baltarusiškai, vaikai – lenkiškai. Todėl lietuvių tautinio kelio grindimas kalba sukėlė tiek vidinių, tiek išorinių prieštaravimų.

„Viena didžiausių blogybių – kai elitas praranda savo identitetą. Taigi visas didžiulis ekonominio, politinio elito, inteligentijos sluoksnis staiga pasijuto svetimas. Kažkokie baudžiauninkai, „chalopai“. Vadinasi, santykis tarp viršutinio sluoksnio ir masių yra ir suvereniteto klausimas. Čia jis sprendėsi ypač sudėtingai“, – kalba istorijos mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius.

Amerikiečių istorikas Timotis Snaideris rašo, kad apie 1914 m. tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek baltarusiai senąją LDK sostinę Vilnių norėjo matyti savo atgimstančios tautos politine sostine. Jo duomenimis, daugiau kaip pusė visos Vilniaus gubernijos gyventojų kalbėjo baltarusiškai. Vilniaus mieste lietuviškai kalbantys žmonės sudarė apie 1–2 proc. gyventojų, daugiau buvo vartojančių baltarusių kalbą, o lenkakalbių buvo daugiausia – šiek tiek daugiau nei žydų. Šalia buvo ir kitos mažesnės tautinės ir kalbinės grupės.

„Vadinamasis daugiakultūriškumas – iš esmės didelių miestų natūrali padėtis, todėl Vilnius šiuo aspektu neturėtų ypatingo išskirtinumo. Klausimas kitas – kokiai politinei grupei jis priklauso. Pavyzdžiui, Maskva yra įvairiausių tautelių ir kultūrų katilas, bet visiškai akivaizdu, kad tai – Rusijos sostinė. Daugiakultūriškumas nekeičia politinės galios klausimo, kam tas centras priklauso ir kam turi priklausyti. Tad, jeigu jis yra Lietuvos sostinė (dėl to mes nesiginčijame), tikriausiai jis turi būti lietuvių“, – teigia Č. Laurinavičius.

Svarbiausias – strateginis Jogailos sprendimas

Kaip susiklostė tokia situacija, kad trims skirtingoms tautoms politiškai ir emociškai buvo svarbu LDK sostinę Vilnių paversti savo politiniu centru?

Istorijos mokslų daktaras Darius Vilimas kviečia prisiminti laikus po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, į XVIII a. pabaigą. Carinė Rusija, prisijungdama Lietuvą, gavo ir jos lenkiškai kalbantį elitą, o po 1815 m. Vienos kongreso sprendimo prijungti Varšuvą Rusijos imperijoje atsidūrė didžiausia pasaulyje gyvenusių lenkų dalis. Tu metu Vilniaus universitetas buvo didžiausias imperijoje universitetas.

„Iki pat 1832 m. sukilimo universitetas buvo labai stiprus lenkybės centras, nes faktiškai Krokuva atiteko Austrijai-Vengrijai ir lenkams tokio poveikio XIX a. pabaigoje nebedarė. O čia, šiame krašte, – lenkiškas universitetas, filomatai, filaretai, Adomas Mickevičius“, – kalba D. Vilimas. Taip pat, pastebi jis, paradoksas, kad Muravjovas uždraudė spaudą lietuviškais rašmenimis, kad atskirtų lietuvius nuo lenkų, o lenkų kalbos neuždraudė.

Britų istorikas R. Butterwickas-Pawlikowskis siūlo atsigręžti dar giliau į praeitį, į XIV a. pabaigą: „Per kelis amžius buvo daugybė svarbių įvykių, tačiau vienas svarbiausių istorinių sprendimų įvyko 1385 m., kai kunigaikštis Jogaila ieškojo strateginio sprendimo ir galiausiai vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą. Paskui buvo Jogailos ir Vytauto susitarimai, kurie Lenkijos ir Lietuvos sąjungą sutvirtino, kai Romos katalikybė buvo iškelta kaip pirminė LDK.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, profesorius Rimvydas Petrauskas sutinka, kad Krėvos sutartis ir paskui buvęs Jogailos krikštas davė svarbią pradžią Lietuvos istorijos raidai, glaudžiai susijusiai su Lenkija, tačiau glaudesni santykiai buvo mezgami labai iš lėto. Iki pat XV a. pabaigos suartėjimo, draugysčių, giminysčių tarp lenkų ir lietuvių didikų beveik nebuvo – padėtis pamažu ėmė keistis po XV a. pab.–XVI a. pr.

„Kartu svarbų vaidmenį suvaidino bendra kova prieš Maskvą, prasidėjusi XV a. pabaigoje, kai lenkų daliniai dažnai atvykdavo čia kariauti. Žinoma, tam tikrų konfliktų liko ir iki Liublino, ir po jo – tai neišvengiama, nes lietuviai išsaugojo savo tapatybę ir po Liublino, niekada netapo lenkais, kaip rusėnai tapo lietuviais politinės tautos požiūriu“, – pastebi R. Petrauskas.

Rusėnais galime laikyti dabartinių baltarusių protėviais. LDK ryšiai su rusėnais užsimezgė dar prieš Krėvos sutartį, Lietuvos valdoms plečiantis į Rytus. Anot istorijos mokslų daktaro Dariaus Vilimo, rusėnų kalba ir religija stačiatikybė labiausiai LDK veikė iki Liublino unijos 1569 m., vėliau didelę įtaką pradėjo daryti lenkų kultūra.

„Jei nebūtų buvę Liublino unijos, matyt, visa Lietuvos diduomenė būtų sugudėjusi, surusėjusi, nes krašto metrika, teismų dokumentai iki XVII a. pabaigos buvo rašomi kirilica, – svarsto D. Vilimas. – Tai – vadinamasis graikų ir romėnų principas. Romėnai, užkariavę Graikiją, iš jos daug ką perėmė, lygiai taip pat lietuviai kai ką perėmė užkariavę slavų žemes. Prijungė žemę, tu moki duoklę, eini į karą – tai tie Smolensko pulkai Žalgirio mūšyje. Ką Liublinas duoda? Jis duoda polinkį polonizacijai. Didikai lenkiškai kalba jau XVI a.“