Kompleksiškumo paralyžius

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) edukologijos doktorantė Greta Matusevičiūtė sako, kad, kalbant apie kompleksines pasaulio problemas, neretai mokytojus apima kompleksiškumo paralyžius – dėl per didelio kiekio informacijos ir pačios problemos sudėtingumo mokytojams tampa sunku perteikti jų svarbą mokyklinio amžiaus vaikams.

„Kompleksiškumo paralyžius – žmogiška reakcija į sudėtingus pasaulio iššūkius ir temas, kai susidurdami su problema, kurią sunku iki galo suprasti, tampame lyg suparalyžiuoti, jaučiamės negalintys nieko pakeisti. COVID-19 infekcijos sukelta pandemija ir karas Ukrainoje mus moko, kad turime gebėti greitai prisitaikyti ir išlaikyti kūrybiškumą, ieškodami būdų, kaip susidoroti su sudėtingomis temomis“, – akcentuoja G. Matusevičiūtė.

Sprendimo būdas

Stengdamiesi įveikti kompleksiškumo paralyžių ir atkreipti didesnį vaikų dėmesį į tvarumo temas, mokytojai taip pat gali pasitelkti kūrybiškumą, pavyzdžiui vaidinimus, atliekamus pamokose, ar tapybą, kuri supažindintų vaikus su gamtoje vykstančiais procesais. Svarbiausia, pasak doktorantės, vaikams sudaryti sąlygas pamatyti, apmąstyti ir reflektuoti savo įpročius ir jų įtaką klimato krizės kontekste jiems priimtinu būdu.

„Menas pamokose gali sujungti net kelias disciplinas, pavyzdžiui, matematiką ir gamtos mokslus, lietuvių kalbą ir dailę. Meniniai mokymo būdai leidžia apmąstyti savo elgesį. Jei kalbame apie konkrečią meno sritį, pavyzdžiui, teatrą, jis leidžia išbandyti aplinkosaugos būdus ir ieškoti kitokių pasirinkimų nei vaikas įpratęs“, – teigia KTU doktorantė.

Menas pamokose gali sujungti net kelias disciplinas, pavyzdžiui, matematiką ir gamtos mokslus, lietuvių kalbą ir dailę.

Kuriant forumo teatro etiudus pamokose su vaikais tampa lengviau nagrinėti sudėtingas temas. G. Matusevičiūtė priduria, kad taip moksleiviai gali pabūti kito žmogaus batuose ir susidurti su iššūkiais iš skirtingų perspektyvų, įsijausdami į kito žmogaus vaidmenį.

„Svarbu prisiminti, kad teatras pamokose – ne klasės meninis pasirodymas. Jis turėtų skatinti socialinę atsakomybę ir norą veikti. Šių metodų panaudojimas leidžia vaikams parepetuoti savo veiksmus, kuriuos vėliau galės pritaikyti realiame gyvenime“, – tikina G. Matusevičiūtė, kuri savo disertacijoje nagrinėja teatro įtraukimo į pamokų veiklą naudą.

Efektyvūs pavyzdžiai

Meno pritaikymo pamokose pavyzdžių galima rasti ir užsienio mokyklose. G. Matusevičiūtė pasakoja, kad viename tyrime, atliktame Švedijos priešmokyklinėse klasėse, mokiniai buvo aktyviai įtraukti į vaidinimą, kuriame jie kviesti susitapatinti su bitėmis ir nugyventi dieną avilyje.

„Vaidinimo metu mokiniai susipažino su bite motinėle, gynėsi nuo žmonių purškiamų pesticidų ir buvo kviečiami pasirūpinti nuo pesticidų susirgusiomis bitėmis. Galiausiai pjesės pabaigoje mokiniams buvo išdalyti maišeliai su gėlių sėklomis, kurias jie galėjo pasodinti prie savo namų, kad taip geriau pasirūpintų bitėmis savo aplinkoje“, – kalba G. Matusevičiūtė.

Šio tyrimo išvados atskleidė, kad teatras kaip pedagogikos priemonė yra galingas, padeda tyrinėti ir skatinti naujas žinias sudėtingais klausimais, pavyzdžiui, rūšių nykimo ir tvarumo. G. Matusevičiūtė dirba mokykloje su pradinių klasių mokiniais, todėl ją itin domina tvarumo klausimų integracija. Be to, ji nori prisidėti prie tyrinėjimų siekiant atskleisti, kaip galima kuo geriau paruošti jaunąją kartą ateičiai, kuri klimato krizės kontekste gali atrodyti itin sudėtinga.

„Sąmoningai einant šiuo keliu mano gyvenime atsirado ir doktorantūros studijos, sudominusios mane dar studijuojant magistrantūroje. Supratau, kad norėčiau toliau gilinti ir analizuoti savo pasirinktą temą“, – atvirauja ji.

G. Matusevičiūtė įsitikinusi, kad pasirinkimas studijuoti doktorantūroje turi būti rimtai apgalvotas, nes šis studijų procesas reikalauja daug pastangų ir atsidavimo. Žinoma, nors iššūkių doktorantūros studijos ir nestokoja, pati kelionė savo atradimais tikrai džiugina.

„Šis procesas – vienas įdomiausių nuotykių. Mokymosi patirtis visiškai skiriasi nuo anksčiau buvusių, jos metu būna ir nevilties momentų, tačiau gaunamas atradimo džiaugsmas – neįkainojamas“, – sako G. Matusevičiūtė.