Vanduo iš šulinio, duobėtas keliukas iki namų, naktį jokio apšvietimo – tokia kauniečių, gyvenančių sodų bendrijose, kasdienybė. Nors sodų gyventojai dirba, moka mokesčius ir turi rinkimų teisę, savivaldybių valdininkams šios teritorijos – tarsi tuščios vietos.

Gali, bet neprivalo

"Daugiabučių namų bendrijos iš savivaldybių gauna viską: vandentiekį, kanalizaciją, dujas, asfaltuotas gatves ir kiemus, šiukšlių išvežimą. O mes negauname nieko, lyg būtume rezervatas, paliktas likimo valiai. Bet mes gi nesame indėnai, mes – Lietuvos piliečiai", – ironiškai palygino netoli Kauno esančios sodų bendrijos "Šatijai" pirmininkas Česlovas Pijoraitis.

Per gatvę nuo Lapių miestelio atskirtoje bendrijoje nėra vandentiekio ir kanalizacijos tinklų. Gatves savo lėšomis prižiūri čia gyvenantys žmonės. Jie patys pasirūpino, kad gatvėse tamsiuoju paros metu šviestų žibintai. 152-uose namuose žmonės gyvena nuolat. Iš viso sodų bendrijai priklauso 778 sklypai.

Č.Pijoraitis pastebėjo, kad jų sodų bendrijoje daug kas padaryta gyventojų pastangomis, tačiau aplink Kauną yra daugybė sodų, kurie apleisti. Infrastruktūra negali pasigirti ir didžiųjų miestų, tarp jų ir Kauno, teritorijose esantys sodai.

Bendrijos pirmininkas apgailestauja, kad sodininkų bendrijoms nepavyksta rasti bendros kalbos su seniūnijų ir savivaldybių vadovais ir darbuotojais. Č.Pijoraičio nuomone, valdžiai tiesiog taip patogu, nes sodininkų bendrijų veiklą reglamentuojančiame įstatyme įrašyta, kad savivaldybės gali padėti tokioms bendrijoms gerinti jų infrastruktūrą ir spręsti kitas problemas.

"Gali, bet neprivalo, todėl visada girdime atsakymą: nėra pinigų. Ir taip jau daugybę metų. Mokame mokesčius valstybei, o ji mus paliko kaip pamotė", – pastebėjo bendrijos "Šatijai" atstovas.

Nenori žinoti įstatymų?

Č.Pijoraitis pažėrė priekaištų Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui Vytui Bancevičiui, su kuriuo sodininkai ne kartą bandė aptarti problemas.

"Jis realiai nesuvokia situacijos ir aiškina, kad mes patys viską galime padaryti. Sodų bendrija nėra atskiras administracinis vienetas, turintis savo savivaldą. Jeigu taip būtų, sodininkai galėtų Lietuvoje susivienyti, rinkti savo parlamentą ir pan.", – aiškino bendrijos pirmininkas.

Anot jo, V.Bancevičius neišmano sodininkų veiklą reglamentuojančio įstatymo ir vis dar kalba, kad sodų sklypai skirti tik poilsiui ir rekreacijai. "Ši nuostata seniai pakeista – sodai yra skirti ir ilsėtis, ir gyventi, kitaip niekas neleistų juose statyti gyvenamųjų namų", – šyptelėjo Č.Pijoraitis.

"Su sodų bendrijomis vienaip ar kitaip susiję apie pusė milijono Lietuvos gyventojų, tačiau apie jų reikalus ir bėdas kalbėti nenorima", – pritarė Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius. Šalyje registruota apie 1200 sodų bendrijų.

Niekas nežino, kiek žmonių gyvena sodų bendrijose, nes kai kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos. E.Germanavičius pastebėjo ir dar vieną dalyką – niekas neskaičiuoja, kiek soduose gyvenančių vaikų nelanko mokyklos, nes savivaldybių socialiniams darbuotojams tuo rūpintis lyg ir nepriklauso.

Vienas didžiausių sodininkų galvos skausmų – bendrijų teritorijose esantys keliai. Už juos jiems tenka mokėti valstybei mokesčius. "Valstybei priklausanti žemė, kurios sodų bendrijose yra nedidelė dalis, apmokestinta kaip komercinės paskirties žemė. Sumos būtų gerokai mažesnės, jeigu į tai nebūtų įskaičiuojami keliai", – pastebėjo asociacijos vadovas.

Tiek jis, tiek Č.Pijoraitis atkreipė dėmesį, kad nei kaimų, nei miestų gyventojai už kelius ar gatves nemoka.

Ardyti per anksti

Č.Pijoraičio nuomone, kolektyviniai sodai – sovietinių laikų reliktas, o ir jų savininkai neretai mąsto kaip senais laikais. "Jie laukia, kol valdžia padarys tvarką: atves už dyką dujas, surinks visas šiukšles ar dar ką nors nuveiks dėl jų. O valdžia jiems – bendrijos valdyba, primininkas, savivaldybė, tik ne jie patys", – įsitikinęs bendrijos pirmininkas.

Daugelį problemų būtų lengviau spręsti, jeigu sodų bendrijų neliktų, o jas pakeistų kaimai. "Mūsų sodų bendrija yra įsikūrusi Šatijų kaime. Tai tegul ir būna tas Šatijų kaimas. Kas turi sodą, tegul ir sodininkauja ar ilsisi, o kas gyvena, tegul gyvena", – savo viziją dėstė Č.Pijoraitis.

E.Germanavičius nesutinka, kad sodų bendrijos dabar būtų panaikintos. "Savivaldybės nesirūpina ir toliau nesirūpins sodininkais, o mokesčiai jiems tik padidėtų, nes keistųsi žemės paskirtis", – prognozuoja E.Germanavičius. Šiuo metu sodininkų sklypai yra žemės ūkio paskirties žemė.

Nepaisant visų sodininkams iškylančių problemų, E.Germanavičius džiaugiasi galėdamas gyventi ne mieste, o sodų bendrijoje. "Grynas oras, netoli nuo miesto, nesi įspraustas tarp sienų, be to, – gerokai pigiau", – privalumus vardijo dvylika metų sode gyvenantis E.Germanavičius.

Sodų bendrijų problemos

Nėra vandentiekio ir kanalizacijos. Savivaldybė tikina tam neturinti lėšų, o į Europos Sąjungos fondų paramą sodų bendrijos negali pretenduoti. Kaimams, mažoms gyvenvietėms tokia parama skiriama.

Biologiniai valymo įrenginiai kiekviename sklype negali būti įrengiami, nes per maža teritorija, todėl pagal reikalavimus nebūtų išlaikytos apsaugos zonos.

Mokesčiai už bendro naudojimo valstybinę žemę pakilo keliasdešimt kartų. Didelė našta – mokesčiai už sodų bendrijų teritorijose esančius kelius ir gatves, nors juos prižiūri ir savo lėšomis tvarko patys gyventojai.

Savivaldybės spaudžia sodininkus savo lėšomis rengti valstybinės žemės detaliuosius planus, atlikti kadastrinius matavimus, nes be šių dalykų neįmanoma infrastruktūros plėtra ir kiti pokyčiai. Sodininkų nuomone, jie negali to daryti, nes bendro naudojimo žemė yra ne jų, o valstybės nuosavybė.

Atliekų tvarkymas ir išvežimas. Kai kuriose sodų bendrijose įrengti bendri konteineriai netenkina sodų sklypų savininkų. Kai kur atliekos visai neišvežamos, nes niekas negali įpareigoti kiekvieną savininką sudaryti sutartį su atliekas tvarkančia bendrove, todėl teršiama aplinka.

Vietos valdžios – seniūnijų, savivaldybių – nenoras spręsti soduose gyvenančių žmonių problemas.