Sankt Peterburge (Rusija) gyvenantis genialus rusų matematikas Grigorijus Perelmanas, pasaulyje išgarsėjęs įrodydamas Puankarė hipotezę, galiausiai paaiškino, kodėl atsisakė už sprendimą pasiūlytos 1 mln. JAV dolerių premijos. Atsiskyrėlišku gyvenimo būdu garsėjantis matematikos virtuozas apie atsisakymo priežastį išsitarė kalbėdamasis su žurnalistu ir kino kompanijos „Prezident Film“ prodiuseriu. Beje, ši kino kompanija jau gavo G.Perelmano sutikimą apie genialųjį matematiką kurti filmą, pavadinimu „Visatos formulė“.

Prodiuseriui Aleksandrui Zabrovskiui (Александр Забровский) pabendrauti su G. Perelmanu pavyko per Sankt Peterburgo žydų bendruomenę susisiekus su Grigorijaus Jakovlevičiaus (Perelmano) mama ir suteikus jai pagalbą. Moteris pasikalbėjo apie tai su sūnumi, ir, išgirdęs palankų jos vertinimą, G. Perelmanas nusprendė su A. Zabrovskiu susitikti. Tai galima pavadinti didžiuliu pasiekimu – kiti žurnalistai nieko nepešdavo net ir paromis „tykodami“ prie laiptinės daugiabučio, kuriame su motina gyvena G. Perelmanas.

Kaip A. Zabrovskį cituoja rusų laikraštis „Komsomolskaja pravda“, genialusis matematikas prodiuseriui sudarė „absoliučiai nuovokaus, sveiko, adekvataus ir normalaus žmogaus įspūdį“.

„Jis – tikroviškai ir sveikai mąstantis, pragmatiškas žmogus, kuriam, tiesa, nesvetimas sentimentalumas ir azartas“ – įspūdžiais po susitikimo su G. Perelmanu dalijasi A. Zabrovskis. – Visi nebūti dalykai, apie kuriuos skalambijo žiniasklaida – atseit, jis „keistas“ – visiški niekai! Grigorijus labai tvirtai žino, ko nori ir kaip tą pasiekti.“

Būsimas filmas „Visatos formulė“ bus ne tik apie G. Perelmaną, bet ir apie trijų pasaulinių matematikos mokyklų – rusų, kinų ir amerikiečių – prieštaravimus ir bendradarbiavimą.

Pokalbis su didžiuoju rusų matematiku vyko skverelyje priešais Marijos teatrą, sėdint ant suolelio. Į klausimą, kodėl vis tik atsisakė milijoninės Klėjaus fondo premijos, G. Perlemanas atsakė: „Aš žinau, kaip valdyti Visatą. Tai, sakykit, kam man vaikytis to milijono?“

Matematikas taip pat paaiškino, kad žurnalistų jis vengia, nes šiuos masina ne mokslas, o asmeninio gyvenimo ir buities detalės – pradedant milijono atsisakymo priežastimis, baigiant klausimais apie šukuoseną ir nagų ilgį. Su rusų žiniasklaidos atstovais mokslininkas bendrauti nenori dar ir dėl nepagarbos jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, spaudoje jis vadinamas Griša – toks familiarumas mokslininką žeidžia.


Pokalbio metu G. Perelmanas pasakojo, jog iš vaikystės priprato nuolat „treniruoti smegenis“. „Jei kalbėtume apie sąlyginius ir nesąlyginius refleksus, pasaulį išvydęs naujagimis nuo pat pirmų akimirkų jį pažįsta, tyrinėja. Jei galima treniruoti rankas ir kojas, kodėl negalima treniruoti smegenų?“ – retoriškai klausia mokslininkas.

Prisimindamas, kaip būdamas Tarybų Sąjungos rinktinės nariu jis Budapešte (Vengrija) vykusioje pasaulinėje matematikos olimpiadoje iškovojo aukso medalį, jis prasitarė: „Mes stengėmės išspręsti uždavinius, kuriuose buvo būtina mąstyti abstrakčiai. Kasdienių treniruočių tikslas ir buvo išmokti atsitraukti nuo grynai matematinės logikos. Kad teisingai išspręstum uždavinį, privalėjai įsivaizduoti ir „gabalėlį pasaulio“.

Pateikdamas tokios sunkiai išsprendžiamos užduoties pavyzdį, rusų matematikas pasiūlė šią analogiją: „Pamenate biblijinę legendą apie tai, kaip Jėzus Kristus ėjo vandens paviršiumi nelyginant sausuma? Tad štai aš turėjau paskaičiuoti, kokiu greičiu jis turėjo eiti vandens paviršiumi, kad nenugrimztų į vandenį.“

Nuo tada visą savo laiką G. Perelmanas paskyrė Visatos trimatės erdvės problemų tyrinėjimams. „Tai – be galo įdomu. Aš mėginu aprėpti tai, kas neaprėpiama. Bet juk visa, ko aprėpti neįmanoma, iš tiesų yra aprėpiama“, – svarsto Grigorijus Jakovlevičius.

G. Perelmano daktaro disertacijos darbui vadovavo akademikas Aleksandrovas. „Tema buvo nesudėtinga – „Balniniai paviršiai (rus. k. – „Седловидные поверхности“) Euklido geometrijoje“. Ar galėtumėte įsivaizduoti begalybėje lygiapločius ir netolygiai vienas nuo kito nutolusius paviršius? Mums reikėjo išmatuoti jas skiriančias „akiduobes“ – aiškino matematikas. – Tai – nebe teorija. Tai – praktika. Kokia orbita skries erdvėlaivis į Šuns žvaigždyną? Kokios kliūtys pasitaikys jo kelyje? Norite paprasčiau? Ar verta pjauti šieną tarp trijų kalvų? Kiek žmonių ir technikos tam reikėtų? Čia nereikalinga jokia Žemės ūkio ministerija. Juk yra formulė. Tik ja naudokis. Skaičiuok. Ir bus nebaisios jokios krizės.“

Į klausimą, ar visa tai – ne scholastika, G. Perelmanas atsakė: „Tai – ratas, kirvis, kūjis, priekalas – kas tik nori, tik ne scholastika. Išsiaiškinkime. Nūdienos matematikos ypatumai glūdi tame, jog ji nagrinėja dirbtinius objektus. Bet juk gamtoje nėra daugiamačių erdvių, nėra grupių, laukų ir žiedų, kurių savybes analizuoja mokslininkai. Jei nuolat sukuriami nauji techniniai įrengimai, tai jų analogai kuriami ir matematikoje. Tai yra ne kas kita, kaip loginiai bet kurios mokslo srities analitikų triukai. Tad bet kokiai matematikos teorijai, jei tik ji griežta, anksčiau ar vėliau būna atrandamas pritaikymas.“

„Pavyzdžiui, ištisos kartos matematikų ir filosofų mėgino „aksiomuoti“ filosofiją. Iš šių pastangų gimė Būlio funkcijų teorija, pavadinta airių matematiko ir filosofo Džordžo Būlio (George Boole) garbei. Ši teorija tapo kibernetikos ir bendrosios valdymo teorijos branduoliu. Visa tai leido sukurti kompiuterius, modernius jūrų, oro ir kosminius laivus. Matematikos istorijoje tokių praktinio pritaikymo pavyzdžių – dešimtys.“

Jo žodžiais tariant, bet kuris teorinis matematikų įdirbis yra taikomojo pobūdžio. „Kam reikėjo šitiek šimtmečių kovoti įrodinėjant Puankarė hipotezę? Paprasčiau jos esmę galima apibūdinti taip: jei trimatis paviršius kažkuo panašus į sferą, tai jam galima suteikti sferos pavidalą. Puankarė hipotezę „Visatos formule“ vadinama dėl to, jog ji atsako į klausimą apie Visatos formą. Šis įrodymas dar suvaidins didžiulį vaidmenį nanotechnologijų srityje.“

„Aš įgudau išskaičiuoti tuštumas, – toliau pasakoja G. Perlemanas. – Kartu su kolegomis mes atradinėjame socialinių ir ekonominių „tuštumų“ užpildymo mechanizmus. Tuštumų yra visur. Jas galima išskaičiuoti, o tai atveria didžiulių galimybių… Aš žinau, kaip valdyti Visatą. Tai, sakykit, kam man vaikytis milijono?!“

Pasak A. Zabrovskio pokalbio su G. Perelmanu fragmentus publikavusio laikraščio „Komsomolskaja pravda“, šiandieninį pasaulinį mokslą lenkiančio G. Perelmano atradimo mastas paskatino mokslininku susidomėti ne tik Rusijos, bet ir užsienio specialiąsias tarnybas. Matematikas pasiekė superžinių, atveriančių galimybes suvokti Visatą. Natūraliai gali kilti klausimas – o kas nutiks, jei bus rasta būdų jo žinias pritaikyti praktikoje?

Anot laikraščio, specialiosios tarnybos siekia išsiaiškinti, ar G. Perelmano žinios gali kelti grėsmę žmonijai. Juk jei, remiantis jo žiniomis, Visatą galima sutraukti į tašką, o po to ir vėl ją išskleisti, pasaulis gali būti sunaikintas arba atkurtas kitu pavidalu.


„Beje, ar jums teko girdėti, kad turėjau gerokai „palaužyti galvą“ rinkdamasis profesiją? – A. Zabrovskiui klausimą uždavė G. Perelmanas. – Man buvo suteikta teisė be stojamųjų egzaminų stoti į bet kurią Tarybų Sąjungos mokymo įstaigą. Blaškiausi tarp matematikos ir konservatorijos. Pasirinkau matematiką… Dabar labai įdomu prisiminti studentavimo laikus. Tada tiek daug visko suspėdavome… Kvapą gniauždavo pats pažinimo procesas… Mes pamiršdavome dienas ir metų laikus.“