Iš akmens ne kažin ką teišspausi. Bet jei tas akmuo iš Marso... Po metus trukusių tyrimų Naujosios Meksikos universiteto tyrėjai paskelbė Sacharos dykumoje rasto, iš Marso atskriejusio anglies atspalvio meteorito sudėtyje aptikę vandens.

Mokslininkai tvirtina, kad tai yra antras seniausias marsietiškos kilmės meteoritas Žemėje, kuris savo chemine sudėtimi beveik identiškas vandens turtingiems vulkaninės kilmės mineralams, kuriuos neseniai Raudonojoje planetoje rado NASA marsaeigiai „Spirit“ ir „Opportunity“.

„Mūsų rankose – gabalėlis Marso. Nuostabu, ar ne?“ – klausia tyrimui vadovavęs Naujosios Meksikos universiteto Meteoritikos instituto direktorius Karlas Eidžis (Carl Agee), kurio su kolegomis parengtas straipsnis ketvirtadienį publikuotas žurnale „Science“.

Tyrėjai nustatė, kad lauko teniso kamuoliuko dydžio meteorite vandens yra maždaug 10 kartų daugiau nei kituose tokio tipo iš dangaus atkeliavusiuose akmenyse.

Daugelis į Žemę nukritusių kosminių akmenų atkeliavę iš asteroidų žiedo, tačiau nemažai jų į mūsų planetą atskriejo iš Mėnulio ir Marso. Manoma, kad į kosmosą tokie uolienų fragmentai pakilo į Mėnulį ar Marsą įsirėžus stambesniems kosminiams kūnams. Kai kurie fragmentai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, pasiekia Žemę, be to, būna pakankamai stambūs ir nesudega krisdami Žemės atmosferoje.

Mūsų planetoje rasta apie 110 kaip manoma iš Marso atkeliavusių meteoritų. Daugiausiai jų aptikta Antarktidoje ir Sacharoje. Seniausias iš jų datuojamas 4,5 mlrd. metų – anuomet Marsas buvo nepalyginamai šiltesnis ir drėgnesnis nei dabar. Maždaug pustuzinis marsietiškų meteoritų yra jaunesnio amžiaus – 1,3 mlrd. metų, o visi likusieji – 600 mln. metų ir jaunesni.

„Juoduoju Gražuoliu“ („Black Beauty“) pramintas N. Meksikos universiteto mokslininkų tyrinėtas meteoritas oficialiai vadinamas NWA 7034 (Northwest Africa 7034). Jį universitetui padovanojo vienas amerikietis, akmenį nusipirkęs Maroke, iš meteoritais prekiavusio asmens.

Tyrėjai meteoritą ištyrė galybe testų ir nustatė jo cheminę sudėtį, kuri leido padaryti išvadą, kad akmuo – iš Marso. Beveik visus marsietiškus meteoritus galima priskirti vienai iš trijų grupių – Šergoti (Shergotty), Nakla (Nakhla) ir Šasinji (Chassigny). Kategorijų pavadinimai reiškia vietoves, kuriose buvo rasti pirmieji kiekvieno tipo egzemplioriai. Šią Marso meteoritų kategorizacijos sistemą mokslininkai sutrumpintai vadina SNC.

Tiesa, N. Meksikos universiteto tyrėjai tvirtina, kad jų tirtas meteoritas nė vienai iš išvardintų klasių netinka ir yra naujos marsietiškų meteoritų kategorijos pradininkas. Būdamas 2,1 mlrd. metų senumo, „Juodasis Gražuolis“ yra antras seniausias marsietiškas meteoritas Žemėje. Jis susidarė išsiveržus ugnikalniui.

Palyginę geochemines rasto akmens charakteristikas su Marse esančių NASA marsaeigių paimtų grunto ir uolienų mėginių savybėmis, tyrimo autoriai linkę manyti, kad šis akmens luitas veikiausiai yra ne Marso mantijos, o jo plutos fragmentas.

Be to, akmenyje mokslininkai aptiko vandens. Nors, kaitinant meteorito mėginį, nustatyta, kad vandens jame yra 6 tūkst. dalelių iš milijono, tai yra net 10 kartų didesnis vandens kiekis nei jo rasta kituose meteorituose.

Tyrėjai meteoritą ruošiasi tyrinėti ir toliau. Jie mėgins nustatyti, kiek laiko akmuo praleido kosmose ir kiek pragulėjo Sacharoje.

Albertos universiteto (Kanada) meteoritų ekspertas Chrisas Herdas (Chris Herd) sutinka, kad toks radinys yra labai vertingas, nes daugelis Žemėje randamų marsietiškų meteoritų yra labai (ir net pernelyg) „jauni“. Be to, „Juodasis Gražuolis“ išskirtinis dar ir tuo, kad jis, atsidūręs Žemėje, mažai užsiteršė vietos medžiagomis.