Prabėgus savaitei po visuotinio vilkų skaičiavimo pabaigos Lietuvos valstybiniuose ir privačiuose miškuose Valstybinė miškų tarnyba dar laukia duomenų iš kai kurių girininkijų bei Valstybinės medžiotojų ir žvejų draugijos.

„Baltijos vilko“ organizacijos atstovas Vaidas Balys patvirtino, kad paskutinį kartą keturių vilkų šeima šioje girininkijoje užfiksuota gruodžio mėnesį. Visgi vilkų šiame miške nenušauta, tad greičiausiai jie tiesiog pasitraukė į kitas teritorijas.

Kodėl vilkus skaičiuojame kruopščiausiai?

Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Paulius Zolubas teigė, jog ministerijos nustatytas terminas vilkams suskaičiuoti - gegužės mėnuo, o kokius nors tarpinius rezultatus pateikti būtų netikslinga.

„Įsivaizduokite, gausime 500 lapų ir iš jų reikės viską susiskaičiuoti – ar tai gali būti padaryta greitai?“, - retoriškai klausė P. Zolubas.

Konkursą skaičiuoti vilkus privačiuose miškuose laimėjo Medžiotojų ir žvejų draugija. Už šį darbą draugijai skirta 100 tūkstančių litų. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys pabrėžė, jog šios lėšos liko nuo pernai, kai tiesiog nerasta, kas galėtų suskaičiuoti vilkus privačiuose miškuose.

Kiekvienoje girininkijoje yra bent po vieną privačią teritoriją, tad iš viso medžiotojai pateiks duomenis iš maždaug 350 girininkijų.

Ne vienam gali kilti klausimas, kam apskritai skaičiuoti vilkus? Kodėl šio plėšrūno apskaitai skiriamos tokios lėšos ir dėmesys?

„Iš aš savęs ir kitų to paties klausiu, - šypsodamasis atsako Laimutis Budrys. - Yra kur kas problematiškesnių rūšių. Kad ir lūšis – katininių šeimos atstovas. Jų yra kelis kartus mažiau nei vilkų ir jas netgi veisiame dirbtinai, už tai gauname europinę paramą. Jei dabar pradėtume dirbtinai veisti vilkus ir juos išleidinėti į laisvę – kas irgi yra įmanoma - tai mus mažai kas suprastų.“

Kas pasikeis sužinojus skaičių?

Lietuvoje yra apskaičiuojamos ir kitų žvėrių populiacijos, tačiau jų skaičius nustatomas su didesne paklaida. Pavyzdžiui, stirnų pėdsakais išraižyti dauguma Lietuvos miškų, todėl konkretesnį jų skaičių pasakyti sunku. Sėslesnių ir mažesnėje teritorijoje gyvenančių, retesnių žvėrių skaičių galima nusakyti tiksliai, pavyzdžiui, stumbrų Lietuvoje yra 75.

Vilkų populiacijos reguliavimo plane įrašyti konkretūs skaičiai: jei vilkų skaičius yra mažesnis, nei 250, jų medžioklė gali būti limituojama arba apskritai draudžiama. Jei vilkų Lietuvoje bus apie 500 – būtų leidžiama sumedžioti 10 proc. populiacijos, t.y. 50. Jei vilkų Lietuvoje būtų atrasta net 600 – būtų leista sumedžioti 20 proc. populiacijos ir taip toliau.

Palyginimui – elnių šalyje leidžiama sumedžioti 10-15 proc. nuo bendro skaičiaus, stirnų – 20 proc., šernų – netgi 80 proc. (šernai atsiveda nuo 8 iki 10 jauniklių kasmet).

„Dar kartą pasikartosiu, ir bet kuris specialistas tą patvirtins – vilkams nėra grėsmės, kaip nykstančiai rūšiai. Lietuvoje jie yra saugomi, bet ne nykstantys. To nė vienas dar nepaneigė, - tvirtino L. Budrys. - Vakar ministras pasirašė įsakymą uždrausti kurapkų medžioklę. Lygiai taip pat būtų pasielgta ir su vilkų medžiokle, jei pastebėtume, kad situacija blogėja. Tai buvo padaryta prieš gerus 8-9 metus. Reikės – vilkų medžioklės limitas nebus nustatytas ir vilkų niekas nemedžios.“

„Baltijos vilkas“: tikimės, pinigai nenueis į balą

Organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas Balys teigė, jog organizacijos savanoriai taip pat dar neapibendrino duomenų iš girininkijų, kur dalyvavo vilkų apskaitoje.

„Girininkijų tikrai nemažai. Galiu pasakyti tik tiek, kad apskaita buvo faina, žmonės patenkinti, o kokie bus rezultatai – žiūrėsim. Tik poroje girininkijų buvo tokio nesusikalbėjimo, nesusiorganizavimo. Tai susiję su medžiotojais, na, bet jie pirmą sykį dalyvavo apskaitoje. Būta atvejų, kai žmonės, kurie turėjo atlikti apskaitą, net nežinojo, kad turi ją atlikti. Pasiskambinėjome, pasiaiškinome ir problemos išsisprendė. O girininkai visuomet buvo geranoriški“, - apibūdino apskaitą V. Balys.

Kita vertus visos pusės, net ir skirtingais tikslais išėję į miškus skaičiuoti vilkų, liko patenkintos. V. Balys pastebi, jog ne visi medžiotojai suprato, „kam dabar į tuos miškus eiti?“.

„Jie, kai atlieka savo apskaitą – nors negalėčiau to net pavadinti apskaita – tiesiog pateikia duomenis apie žvėrių skaičių nuo savo būrelio. Dabar ne visi jų suvokė, kaip galima per pusdienį suskaičiuoti tuos vilkus. Visgi ten, kur vyko savanoriai, esminių ginčų nebuvo“, - dėstė „Baltijos vilko“ organizacijos atstovas.

V. Balys teigė, jog pagal šiuo metu galiojantį vilkų populiacijos reguliavimo planą, kai Lietuvoje suskaičiuojama 250 vilkų, turėtų būti pereinama prie rajonavimo – skirtingų medžioklės kvotų skirtinguose rajonuose.

„Kol tiek energijos ir laiko atėmė šios apskaitos suorganizavimas ir suderinimas, didelių diskusijų, ką darysime, su gautais duomenimis, nekilo. Kai juos gausime, diskusijos toliau vyks. Kuo galiu pasidžiaugti - iš naujosios valdžios jaučiame norą įsigilinti į problemą ir suprasti, kodėl kyla tos diskusijos - ypač iš viceministro Lino Jonausko. Tikėkimės, nebus taip, kad suskaičiavom, nustatėm bet kokią kvotą, trenkėm durimis ir išsiskirstėm į visas puses. Juk už apskaitą privačiuose miškuose sumokėta, norėtųsi, kad tie pinigai nekristų į balą“, - vylėsi V. Balys.

Rajonavimo pliusai ir minusai

„Baltijos vilko“ atstovo žiniomis, vilkų medžioklė Lietuvoje pradėta limituoti tik 2004- aisiais. Tuo metu net patys medžiotojai teigė, kad vilkai dalyje Lietuvos vietų yra išmedžioti, jų populiacija – stipriai sumažėjusi.

Tačiau medžioklės kvota kasmet didėjo – iš pradžių nustatytas 20-ies vilkų limitas pastaraisiais metais išaugo iki 50-ies.

V. Balys sutiko su teiginiu, kad vilkų populiacija nuo visai liūdnai atrodžiusių 2004-ųjų gerokai atsistatė, jų medžioklės nereikėtų visiškai uždrausti.

„Dėl rajonavimo (medžiojimo pagal rajonus, - red. past.) yra įvairių nuomonių ir kyla diskusijos. Toks medžioklės būdas Lietuvoje dar nebuvo taikytas. Reikėtų pasverti, kokia yra tokios tvarkos nauda ir kokios – iš to kylančios problemos. Yra šalių, kurios taiko tokią metodiką. Manau, kad jei viename regione vilkų daroma žala (ūkininkams, - red. past.) yra didelė, galbūt reikėtų kvotą skirstyti ne „kur kas spėjot, ten ir nusišovėt“, o didesnį medžioklės limitą suteikti tiems rajonams, kur jų padaroma žala yra didžiausia, “, - kalbėjo V. Balys.

Jis tikėjosi kruopščiai išanalizuotų rezultatų iš vilkų apskaitos sulaukti balandį.

Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento vadovas L. Budrys nebuvo linkęs pritarti skirtingoms vilkų medžioklės kvotoms skirtinguose rajonuose.

„Daugiausia žalos vilkai pridaro ten, kur veda jauniklius ir juos moko. Medžioklės sezonas prasideda tuomet, kai jaunikliai jau būna apmokyti ir ūgtelėję. Jeigu leistume medžioti vilkus veisimosi metu – dar blogiau būtų. Juk ir paukščių perėjimo metu negalima medžioti nė vieno. Mokslininkai analizavo vilkų daroma žalą ir jų migraciją. Vasaros pabaigoje jie ūkininkams padaro žalos, tačiau atėjus medžioklės sezonui pasitraukia į kitas vietas, miškingas teritorijas, kuriose nėra žemės ūkio. Nustačius kvotą konkrečiame rajone – ten to vilko nesurasi.

Vilkas – ne kiškis. Kiškiui užtektų ir 300 hektarų jo biologinėms reikmėms patenkinti. Vilkas juda per tūkstančius kvadratinių kilometrų ir sudaro vientisą populiaciją kelių šalių – Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos. Jei apibrėžtume vieną Lietuvos miško masyvą, kuriame galima medžioti vilkus, tai tik sukeltume sumaištį ir žmonių pasipiktinimą,“ - aiškino L. Budrys.

Medžiotojai per daug vilkų suskaičiuodavo dėl prastos metodikos

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pareigas laikinai einantis Eugenijus Tijušas teigė, jog, jo žiniomis, apskaita praėjo sklandžiai, pažeidimų neužfiksuota.

„Renkam, kaupiam medžiagą, kaip nustatyta sutartyje su Aplinkos ministerija ir atiduosime Valstybinei miškų tarynbai apibendrinti. Terminas duomenų pateikimui yra kovo 8-a diena”, - kalbėjo E. Tijušas.

Paklaustas ar sudėtinga buvo suorganizuoti draugijos narius pirmajai oficialiai vilkų apskaitai medžiotojas priminė, jog vilkų skaičiavimas medžiotojams nėra naujiena. Tiesiog šįkart jis buvo griežtai reglamentuotas sutartimi.

„Anksčiau buvo laikas, kai buvo remiamasi tik medžiotojų duomenimis. Tik ta senoji metodika neturėjo jokių nurodymų, kad duomenis reikėtų suderinti. Visa Lietuvos medžioklės teritorija padalinta plotais, kurie gali svyruoti nuo tūkstančio hektarų iki keliolikos tūkstančių hektarų. Vilkui ta teritorija yra per maža ir jis savo veiklos pėdsakus palieka ne vieno, o kelių medžioklės plotų naudotojų teritorijose. Pati apskaita, pėdsakų ieškojimas, veiklos žymių ieškojimas medžiotojų draugijos atstovams nėra joks stebuklas, taip pat nekelia abejonės jų kompetencija atskiriant vilko pėdsakus nuo šuns“, - dėstė E. Tijušas.

Šiais metais medžiotojai pasidalijo teritorijas pagal girininkijas, kad nesidubliuotų.

„Turbūt esate girdėję, kad medžiotojų pateikti duomenys skirdavosi nuo mokslininkų pateiktų duomenų? Medžiotojai buvo kaltinami, esą sąmoningai padidina tą vilkų skaičių, kad galėtų daugiau išmedžioti. Tai buvo ne koks nors sąmoningas veiksmas, o tiesiog metodika tokia: tie patys vilkai buvo suskaičiuojami dviejose, o gal ir trijose teritorijose, nes kiekvienas skaičiuodavo savo medžioklės plote“, - aiškino Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas.

Siekia, kad vilkų liktų dar ir anūkams

Jis pripažįsta, jog būta nežymių nesklandumų – kai kurie apskaitos dalyviai vėlavo atvykti ar atvyko ne į tą vietą, kur buvo numatyta. Tačiau šie nesklandumai greitai išspręsti.

„Visgi gamtoje nėra nė vieno organizmo, kur – kokią metodiką benaudotum – suskaičiuotum kaip kiaulių fermoje vieno vieneto tikslumu. Tikiuosi, kad ta apskaita sugebės parodyti, daugiau ar mažiau, kiek gi tų vilkų Lietuvoje gyvena. O paklaidos niekad neišvengsi – čia jau sakau kaip biologas“, - teigė Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas.

Vyras tikino, jog dauguma medžiotojų puikiai suvokia, kaip svarbu yra surinkti tikslius duomenis apie tam tikros rūšies žvėrių populiaciją.

„Jeigu tu neturi informacijos apie tam tikro gyvūno išteklius, tai neturi galimybės tvarkytis medžioklės plotuose su ilgalaike perspektyva, neįsivaizduoji, koks kiekis gyvūnų palaiko populiacijos dydį, koks – ją mažina. To būsimi medžiotojai yra mokomi beveik 100 valandų kursuose. Neturėdamas apskaitos duomenų, nesiorientuodamas gyvūnų populiacijose, negali racionaliai planuoti sumedžiojimo kiekių. Nesakau, kad nėra medžiotojų, kurie galvoja tik apie artimiausią ateitį. Tačiau dauguma planuoja šį savo pomėgį perduoti vaikams – net anūkams. Taigi jie galvoja, kad ne tik aš šiandien galiu kažką sumedžioti, bet kad ir vaikui, anūkui liktų“, - dėstė E. Tijušas.

Jis pripažino, jog jau pasklaidė iš kai kurių Lietuvos vietovių gautus duomenis. Ypač jį domino anketos iš tų vietovių, kurias pats neblogai žino.

„Tam tikrą dalį Lietuvos miškų masyvų, kuriuose vilkai yra įprastas ir dažnas gyvūnas – pažįstu apie trisdešimt metų. Tad tų vietovių anketas žiūrėjau, buvo įdomu. Man susidarė įspūdis, kad vilkų skaičius tose vietose arba nesmarkiai pakritęs, nuo to, ką aš anksčiau žinojau, arba netgi pagausėjęs. Pavyzdžiui, Ignalinos ar Zarasų rajonuose buvo laikai, kai medžiotojai tvirtino, kad vilkų apskritai nesutinka. Dabar peržiūrėjęs anketas pamačiau, kad yra užfiksuoti pėdsakai. Tik, žinoma, neįmanoma iš kelių anketų spręsti apie bendrą skaičių“, - šiek tiek duomenų atskleidė medžiotojas.

Medžiotojai machinacijomis neužsiminėja

Paklaustas, ar iš tiesų daugelis medžiotojų trokšta sumedžioti villką, E. Tijušas išreiškė bendrą Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos poziciją:

„Mes visiškai pasitikime specialistų išvadomis. LMŽD tikrai neužsiminėja kokiu nors lobizmu, kad padidintų ar pamažintų vilkų sumedžiojimo limitus. Įvertinkite vieną faktą: jei pastaraisiais metais Lietuvoje nustatomas 20-ies, 30-ies, 40-ies vilkų sumedžiojimo limitas per sezoną. Tai iš 30 tūkstančių Lietuvos medžiotojų, kokią dalį tai liečia? Jei pasieksi, kad medžioklės limitas bus padidintas 10 ar 15 vilkų, tai kiek medžiotojų bus tuo patenkinti? 10 arba 15. Ar didžiulė organizacija, vienijanti tiek medžiotojų, užsiimtų tokiais dalykais, kad neatsižvelgiant į vilkų populiaciją siektų kokiomis įtakos priemonėmis padidinti jų medžioklės limitą? Patikėkit, tai nerimta ir nesolidu...“, - tikino E. Tijušas, tačiau pripažino, jog ne vieno medžiotojo svajonė yra sumedžioti atsargų Lietuvos plėšrūną. Tačiau jo medžioklė labiau primena loteriją: paklius-nepaklius.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atstovas taip pat pridūrė, jog jei dalis medžiotojų ir piktinasi vilkais, tai ūkininkai juos keikia daug aršiau. Vos prieš keletą dienų jam teko bendrauti su Šimonių girios apylinkėse gyvenančiu kuklaus ūkio savininku, iš kurio vilkai atėmė praktiškai didžiąją dalį augintų gyvulių – keletą veršių.

„Buvo laikas, kai vilkai buvo paskelbti „už įstatymo ribų“. Už jo sumedžiojimą sovietmečiu būdavo mokamos premijos. Tai tęsėsi per visą sovietmetį ir dar netgi šiek tiek metų nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau netgi tokiomis sąlygomis vilkų populiacija išliko ir nebuvo išnaikinta. Taigi mano, kaip medžiotojo, biologo ir Vilniaus universiteto zoologijos katedros dėstytojo asmeninė nuomonė – baimė, kad vilkų populiacijai bus pakenkta yra neadekvati“.