„Danske bank“ vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas arba neįsigilna į mūsų šalies problemas, arba užsimerkia ir nenori jų matyti. Sugiedoti ditirambai laisvajai rinkai tikrai nepakeis visuomenės požiūrio į ją. Juk visi puikiai suvokia, kad būtent nevaldomi bankų veiksmai sukėlė finansinį krachą. Dabar tų pačių bankų analitikai leidžia sau vertinti šalies gyventojų padėtį tarsi žiūrėdami iš šalies. Atsiranda tokių, kurie didelę šalie tragediją – nevaldomą emigraciją – laiko pliusu.

„Ši krizė daug ką įrodė apie Centrinę ir Rytų Europą. Tai rodo milžinišką progresą ir milžinišką žmonių įsipareigojimą laisvajai rinkai ir demokratijai.“ Apie kokį įsipareigojimą laisvajai rinkai kalba analitikas? Priverstinį? Gali būti, juk bankams skolingi lietuvaičiai skolos naštą vilks dar ne vieną dešimtmetį.

Didžiausia klaida, kurią pripažįsta visas pasaulis, ta – kad leidome finansų rinkoms mus valdyti. Turėtų būti atvirkščiai. Vyriausybės privalo apsaugoti dirbančiuosius ir darbo vietas nuo grobuoniškos praktikos. Neatsakinga bankininkystė dabar verčia žmones ašaroti, o tie patys bankininkai šiandien aiškina, kaip kyla mūsų ekonomika, kokia naudinga mažytei šaliai, nedidelei tautai buvo piliečių masinė emigracija.

Kyla klausimas, ar gerbiamas Larsas Christensenas nesuvokia esminės Lietuvos problemos – nedarbo ir milžiniškos emigracijos, ar puikiai suvokia, bet ignoruoja? „Man emigracija yra laisvės išraiška ir bet kokia prielaida, kad emigruoti yra negerai yra įžeidžianti. Lietuvai emigracija išėjo tik į naudą...“, – dėsto savo nuomonę banko vyriausiasis analitikas. Po tokio akibrokšto norisi pasvarstyti, ar mes kalbame apie tą patį reiškinį. Mano nuomone, normalu yra migracija, kai ji neperžengia nustatytos ribos. Tačiau, kai žmogus renkasi emigraciją dėl jo šalyje esančio milžiniško nedarbo, kai jis neturi kito pasirinkimo, nes negali išmaitinti savo šeimos – tai jau yra visai kas kita. Todėl kalbėti, kad „emigracija Lietuvai išėjo į naudą“ šiame kontekste turėtų būti gėda.

Strateginių rinkos tyrimų įmonės „Euromonitor International“ duomenimis, 2030 m. Lietuvoje gyvens 2,85 mln. gyventojų. Be to, bus pastebimas populiacijos senėjimas. Tam įtakos turės emigracija, mažėjantis gimstamumas bei išaugęs mirtingumas.  Tai ar norime išlikti? Juk turėsime bėdos dėl aukštos kvalifikacijos darbo jėgos trūkumo, didės našta dirbantiesiems ir mokantiems mokesčius. Tik konservatorių Vyriausybei, siekiančiai įtikti liberaliosioms politinėms jėgoms, populiacijos problemos, panašu – ne itin rūpi.

Visą kadenciją Premjeras visuomenę bandė įtikinti, kad minimalus atlyginimas nekeliamas dėl to, kad nesutaria Trišalė taryba, kurios narė yra pati Vyriausybė. Dabar, kai užsimota XXI a. darbuotojus paversti vergais, t.y. liberalizuojant darbo santykius ir bloginant dirbančiųjų padėtį, A.Kubilius itin suaktyvėjo. Profesinės sąjungos priešinasi, tačiau vargiai jos yra pajėgios sulaikyti laisvosios rinkos apologetų ir jų pėdom sekančių konservatorių buldozerį. Panašu, kad Ministras Pirmininkas nuolatiniams darbams priimtus darbuotojus mielai įdarbintų tik su terminuotomis sutartimis, pailgintų darbo savaitės trukmę, o kasmetines atostogas sumažintų – juk tuomet dirbantiesiems nebeliktų laiko skųstis. Kokiu būdu sumažėtų nedarbas įvedus mažesnes išeitines išmokas, suvokti sunku. Kuo tai susiję tarpusavyje? Tačiau būsimų vadovėlių herojus A.Kubilius ir Socialinės apsaugos bei darbo ministras Donatas Jankauskas žino. O eiliniams samdomiems darbuotojams aišku viena, kad padidės darbo krūvis, bet ne pajamos. Sutrumpinus atostogas, prailginus darbo savaitės laiką, tam pačiam darbui atlikti reikės mažiau darbuotojų, tad nedarbas tikrai nesumažės. Nepatenkintuosius bus galima atleisti ir be išeitinių išmokų. Negalime leisti, kad gyvendami šioje epochoje grįžtume prie vergovės. Jei nuolatiniam darbui žmonės bus priimami su terminuotomis sutartimis, nukentės net ir biudžetinių įstaigų darbuotojai, pvz. mokytojai. Baigiantis mokslo metams jie taps bedarbiai ir negaus jokių išeitinių kompensacijų. O kaip pragyventi vasarą? Scenarijus aiškus ir pakankami liūdnas. Taigi darbo vietų skaičius išliks tas pats – juk naujų neatsiras, tik darbuotojai keisis kur kas dažniau. Bet ar dėl to pagerės darbo efektyvumas? Šįkart net Tarptautinis valiutos fondas nepagailėjo kritikos Vyriausybei dėl didelio nedarbo. Beje, misijos atstovai ragina didinti minimalų atlyginimą, tik naivu tikėtis, kad užsispyręs Premjeras atsižvelgs į tokius vertinimus.

Panašu, kad Vyriausybės vadovo lūpomis kalba liberalizmo apologetai, kuriems rūpi tik privataus verslo pelnas, o ne žmogus – ne darbuotojas.  Visuomenė jau nusisuko nuo laukinio liberalizmo, o čia vėl bandoma įtikinti žmones, kad jie laimingi jam įsipareigoję. Kaip negali priversti lietaus nuplauti tavo automobilį, taip nepriversi žmonių galvoti, kad laukinis liberalizmas, nuo kurio jie nukentėjo, yra gėris.

Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos specialiosios rinkimų sąskaitos. Užs. 976960