Interpeliacija merui nepavyko - niekas tuo nesistebi. Ir teisingai daro. Kaip gali suveikti demokratiniai principai erdvėje, kuriai demokratija ne tiek svetima, kiek nesuprantama? Niekaip... Todėl ir neveikė nei kada nors anksčiau, nei dabar. Labai maža tikimybė, kad suveiks artimiausioje ateityje.

Tačiau pati interpeliacijos eiga, ypač jos finalinė scena, pakankamai pavaizdi. Atrodo, atidžiau į ją pasižiūrėjus, jau galima suprasti, kaip Kaune gali vykti visas tas kvailių paradas ir tarpusavio varžytuvės - stumdytuvės, skambiai vadinamos savivalda. Ogi nieko keisto – labiausiai organizuota grupė (gauja, klanas, sueiga, etc.) laimi prieš menkiau organizuotas. Kadangi opozicija (nors ką išties vadiname šiuo žodžiu po net kelių frakcijų narių atsisakymo dalyvauti balsavime ir sunku apibūdinti) yra visiškai neorganizuota ir akivaizdžiai vadovaujasi kuo tik nori, išskyrus miesto interesus, pamiršdama, kad tik bent jau minimalus rūpinimasis miesto gerove suteikia galimybę pasirūpinti ir tuo, kas partijoms rūpi iš tikrųjų, tai vietinė „sėkmės koalicija“ ir toliau „švenčia sėkmę“. Dabar jau aišku, kad ši „sėkmė“ nuo jų nenusigręš iki kadencijos pabaigos.

Ar tai reiškia, kad būtent konservatoriai su savo vedliu Andriumi Kupčinsku išties bent šiek tiek rūpinasi miestu?

Baikit juokus! Toks sukiužęs, kaip dabar, Kaunas kažin ar yra buvęs nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Ir nereikia tuščiai kalbėti apie krizę ir nesurenkamą biudžetą – 700 milijonų, surinktų praėjusiais metais yra nė kiek ne mažiau už didžiausią praeitoje kadencijoje turėtą iždą. Kitas klausimas, kaip ir kur tie pinigai „vaikšto“... Taigi, konservatorių ir jų pagalbininkų „gerumas“ tikrai slypi ne tame, kaip gerai jie miestu rūpinasi, nes to gėrio – neskaitant „auksinės išvietės“, žinoma – nelabai ir matyti. Veikiau jų nepajudinamumas garantuojamas tuo, kad niekas nesugeba gerai pajudinti. Kodėl nesugeba? Geras klausimas! Politine kreivakalbe tai reiškia, kad į jį tiesaus atsakymo nebus. Na, o šnekant žmoniškai, tai Kaune viskas, matyt, taip fragmentuota, taip susmulkėję ir suirę, taip susiję ir susipynę tarpusavyje ir taip pašvinkę, kad esamomis pajėgomis ką nors pajudinti ar juo labiau pakeisti absoliučiai neįmanoma. Todėl konservatoriai ir šypsosi kreivom burnom – ir niekas jiems nebaisus.

Demokratija Kaune neveikia gal net dar labiau, nei visoje Lietuvoje. Matyt todėl „didysis Andrius“ (Kubilius) ir giria „mažąjį Andrių“ (Kupčinską), koks jis geras ir kaip jis nusipelnęs Tėvynei darbais ir siekiais. Beje, kaip ir viskas konservatorių partijoje, taip ir abiejų Andrių dydžiai yra išvirkščiai proporcingi tikrovei, nes „mažasis“ Andrius už „didįjį“ yra akivaizdžiai „ilgesnis“ bemaž pusmetriu. Tuo tarpu pastebimai aukštesni už tautinį vidurkį asmeniniai vieno kito opozicijos veikėjo moraliniai standartai ir intelektiniai gebėjimai, deja, nieko nereiškia visuotinėje debilizmo pelkėje, kurioje Lietuva skendi – priklausomai nuo to, kas imasi skaičiuoti – nuo tada, kai „Liaudies Seimo atstovai“ parvežė „Stalino saulę“ ar nuo tada, kai toks Vytautas iš Kreivos pilies nulėkė pas pikčiausius Tėvynės priešus kryžiuočius ir tiek prikreivojo mūsų istorijoje, kad iki šiol neatsikvošėjame. Žmogus, jei tikėsime Karo muziejuje esančiu paveikslu, dievagojęsis atkeršyti kryžiuočiams už sudegintą Kauną, paskui pats kartu su tais pačiais kryžiuočiais supleškina Vilnių... Viskas, savaime suprantama, „vardan tos“... O kas mano kitaip – Tėvynės priešas! Beje, tas Vytautas - tai dar vienas mažo ūgio istorijos „didysis“...

Vytautas šiame straipsnyje minimas neatsitiktinai – niekam tikęs karvedys (mūšis prie Vorsklos, o galbūt ir Žalgiris – juk tik Lietuvos istorikai laikosi nuomonės, kad paaukoti žemaičių pulkai buvo Vytauto strategija, o ne bėgimas iš mūšio lauko), užtat baisus intrigantas, savo valdymo metu prisigrobęs žemių „nuo jūros iki jūros“, kurios kaip mat „išbyrėjo“ į visas puses, vos jam spėjus numirti. Tai kur čia ta diplomatija ir strategija, jei po savęs nesugebėjo palikti jokios bent šio to vertos struktūros, galėjusios ir turėjusios išsaugoti tautos tapatybę, o vietoje to tik paskatinusios valstybės griūtį ir nesibaigiančius padalijimus? Konservatoriai šiuo požiūriu tikri „vytautininkai“ – prisiekinėja viena, daro kita, o artėjanti pabaiga, žiūrėk, irgi niekuo nesiskirs nuo priverstinai kartojamos istorinės pamokos. Štai taip politiniai „intrigos meistrai“ nualina miestus (Kaunas – tiesiog chrestomatinis tokio alinimo pavyzdys), tą niokojimą paskelbia pavyzdžiu Lietuvai (esu savo ausimis girdėjęs, kaip dabartinis premjeras liaupsino dabartinį merą „už nuopelnus“ ir kėlė jį pavyzdžiu jauniesiems konservatoriams), o pasitaikius progai ir visą šalį verčia prasiskolinusia dykra. Opozicija, jei tai ne visiškai tuščias garsas be jokio turinio, visais lygiais tesugeba patrepsenti tęvomis kojelėmis ir net savęs nebeįtikina, kad tas trepsėjimas ką nors reiškia. Tuo tarpu Kauno pavyzdžiu valstybė pamažu išleidžia kvapą ir reikės tik džiaugtis, jei kokia nors sąjunga teiksis ją tiesiogiai administruoti, kaip „de facto“ inkorporuotą teritoriją.

Na, o pabaigai šis tas džiuginančio: viskas, kas kreiva – tebūnie neoficialiai laikoma tautiniu paveldu ir nebereikės tiek daug pinigų eikvoti savosios tapatybės ženklams kurti.