Juozas Erlickas kadaise dainavo: “Taksi, taksi! Ar nuveši vyrą jauną per dvi valandas į Kauną?" Ko tam J.Erlickui net dvi valandas į Kauną važiuoti? Gal taksistas pakeliui kokius pinigus plautų? Šiaip ar taip, taksi skandalas Vilniuje – viena pagrindinių savaitės naujienų. Pats buvau pakliuvęs į tą situaciją, visi žinomi trumpieji numeriai buvo išjungti, niekas į stotį nevežė, jau nekalbant apie erlickišką „į Kauną“.

Visada klausdavau savęs, kodėl Vilniuje taksi paslaugos pigesnės negu Kaune, kartais – gerokai. Gal dėl nemokamų mokesčių? Tokiu atveju Kauno taksistams atsidurti VMI taikiklyje nebūtų taip skausminga. Taksistų pasaulis yra itin specifinis, viso ko apie jį gali papasakoti beveik kiekvienas. Ir automobiliai patys įvairiausi, ir vairuotojai, ir keleiviai. Kai kurie vairuotojai mėgsta pasidalyti savo gyvenimo ir darbo detalėmis.

Prisimenu neįtikimą atvejį, kai vienas Kauno taksistas parvežė namo, išjungė skaitiklį ir sėdėdami jo mašinoje apie viską – gyvenimą, valdžią, keleivius – kalbėjomės 45 minutes. Prieš keliolika metų tekdavo sutikti ir taksistų altruistų. Porąsyk esu vežtas į kitą miesto galą už dyką, tiesiog pasakiau, kad neturiu pinigų, bet „labai reikia“. Deja, idealizmo laikai praėjo, o ypač tokiose vietose kaip stotys, naktiniai barai ir oro uostai (jei kam įdomu, kelionė į Karmėlavos oro uostą ir atgal realiu tarifu – 80 litų).

Ligi šiol atmintyje eilės su tortais rankose sovietmečio taksi stotelėse kokiu nors prieššvenčiu. Dešimta vakaro, tuoj Naujieji, o visos volgos – pro šalį. Kitą savaitę štai irgi dvi šventės, tad taksistams bus darbo.

Abi šventės labai skirtingos, neretai tie, kurie itin mėgsta vieną, iš padilbų žiūri į kitą. Vasario 16-toji laikoma tautine švente, o Šv.Valentino diena – kosmopolitine (jei jau taip, labiausiai kosmopolitinės šventės yra Kalėdos ir Velykos). Pirmoji beveik religinė, antroji – pasaulietinė, nors ir pavadinta šventojo vardu. Žinoma, kad abi taiko į labai skirtingus sąmonės taikinius. Vasario 16-oji neabejotinai svarbi kiekvienam Lietuvos piliečiui (pabrėžtina, kad ne tik etniniam lietuviui, bet ir visų tautybių žmonėms, laikantiems Lietuvą savo Tėvyne), todėl ji savaip visuotinė, švęstina bendruomenėse, aikštėse, viešai. Šv.Valentino diena turėtų būti asmeninė šventė, į kurią kviestinas tik artimiausias žmogus. Tai itin nepravartu visiems prekybininkams ir rinkodarininkams, gebantiems komercializuoti pačius intymiausius dalykus. Todėl tautinių trispalvių gausa gatvėse Vasario 16-ąją džiugina, o visokių pripučiamų ar prilipinamų širdelių siautėjimas Vasario 14-ąją – liūdina.

Žmonės vis mažiau sugeba būti vieni arba šeimos ir bičiulių rate, nuolat atsiras norinčiųjų juos iš ten ištraukti ir panardinti į margą visuotinės linksmybės katilą, kuriame išnyksta bet koks individualumas ir privatumas. Tiesą sakant, ir švenčiantys Vasario 16-ąją individualiai, ne Prezidentūroje ar kariuomenės paraduose, man atrodo itin palaikytini.

Ką gi, lieka pasveikinti artėjančių švenčių proga. Įsimylėjėlius – Vasario 14-osios, patriotus – Vasario 16-osios, taksistus – kiekvienos dienos proga, nes pastarieji kiekvieną dieną išvažiuoja patirti vis naujų nuotykių. Ir jei jiems kada skambins aukščiau minėtas Juozas E., teatveža jie tą Juozą E. į Kauną kuo greičiau. Kam tų dviejų valandų?