Lietuvybė - tik žaizdotas rūpintojėlis?

Vasario 16-osios minėjimai pastaraisiais metais prasideda ir baigiasi beveik vienodai: skeliamos kalbos apie tautos vienybę, rengiamos eitynės šūkaujant „Lietuva – lietuviams!“ ir, aišku, liejamos ašaros dėl išsivaikščiojančių ir tėvynės neva vis labiau nebemylinčių tautiečių.

Tautos patriarchai niekada nepamiršta pridurti ir sykiu paraudoti, kad būtina puoselėti ir ginti mūsų bendras vertybes ir tradicijas, antraip Lietuva neišliks. Tačiau paprastai konkrečiai ir neįvardija, apie ką šiuo atveju kalbama.

Arba, paklausti apie lietuviškumo šaknis ir turinį, pinkliai šneka: „Lietuvos senovė, kunigaikščiai, lietuvių kalba, pagonybė.“ Žinoma, tai klišės, tačiau tauta linkusi tikėti mitais, ypač – jei jie gerai nuteikia.

Kultūrologas Vytautas Kavolis prieš daugiau nei trisdešimt metų pastebėjo Lietuvą vis dar kamuojantį paradoksą: „Mūsų kraštas nusėtas istoriniais paminklais, žyminčiais ir kunigaikštišką didybę, ir liaudišką ištikimybę, ir intelektualų susikaupimą, ir savanorių kraują. Bet jie visi savo meniniu nereikšmingumu liudija paviršinį, vien jausminį, santykį su mūsų istorija. Deja, istorija nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimo istorija.“

Dabar, atrodytų, visko užtenka: yra ir paminklų, ir pilių, ir istorinių veikalų, menančių praeities didybę. Žodžiu, visus būtinus atributus turime. Vis dėlto ir tai lietuvių gerai nenuteikia: jie nėra, jei tikėsime apklausomis, patenkinti dabartine padėtimi ir nuolat ieško kaltų.

Vyraujantis požiūris daugmaž toks: dėl visko, kas mūsų istorijoje buvo ne taip, kalti ne mes patys. Kalta arba krikščionybė, rusai su vokiečiais, arba – lenkai. Prievarta ir tikėjimas, šeimininkavimas ir kova, išsilaisvinimas ir prisirišimas – toks yra dominuojantis lietuvių istorijos turinys.

Žaizdotas liūdintis rūpintojėlis, o po jo kojomis iki pusės išrengti Lietuvos istorijos veikėjai, šalia – ponia prabangia suknia su slaviškais motyvais ir rūmai, primenantys Valdovų. Taip Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka konceptualizavo Lietuvos istorijos supratimą viename savo paveiksle, kurį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakabino savo rūmuose. Tai – viena lietuvybės versija.

Su stereotipais kovojantis istorikas Alfredas Bumblauskas, šaržuodamas pernelyg primityviai suvokiamą lietuvybę, kažkada ją apibendrino Ž formule: žemė, žodis, žydas, „Žalgiris“. Štai kas, jei karikatūrinsime, tėra bendra lietuviams.

„Mūsų istorija yra skurdo istorija. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėl to europiečiai“, – taip mūsų istorijos esmę, o kartu ir išskirtinumą, apibendrinęs istorikas Edvardas Gudavičius išsyk buvo apšauktas „istorijos juodintoju“. O prabilęs apie lietuvius ne kaip apie darbščią, o, priešingai, – nemokančią ir nenorinčią dirbti tautą, pradėtas pulti dar labiau, nors jo teiginius įrodo naujausi istoriniai tyrimai.

Kaune stovintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas, kai jis vaizduojamas primynęs po lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių karį, puikiai atspindi nepriklausomoje Lietuvoje nekritiškai iš tarpukario laikų perimtą tautininkišką istorijos supratimą, skirtą tautai mobilizuoti ir Vilniui atsiimti. Akivaizdu, kad būtent toks įvaizdis vis dar gyvas.

Gi dalis politikų, gal net dauguma, ir iš kairės, ir iš dėšinės, lig šiol grėsmę lietuvybei įžvelgia net tada, kad koks nors lenkas ar anglas lietuviškame pase savo pavardę nori rašyti originalo kalba. Ar ne paradoksalu, kad net 1938-ųjų, taigi, tautininkų kurta, nedemokratinė konstitucija tai leido?

Bet kuri kalba pati savaime nėra jokia vertybė. Ji – tik priemonė, per kurią reiškiasi tautos kultūra. Taigi koks šiandienės lietuvybės pagrindas? Kuo išskirtinė mūsų kultūra? Kokia Lietuvos ir lietuvių vieta Europoje ir pasaulyje? Būtent į šiuos klausimus turėtume atsakyti. Tačiau tokių diskusijų mažoka.


Šiame straipsnyje: lietuvybėVasario 16-ojiskinai

NAUJAUSI KOMENTARAI

ii

ii portretas
Turbūt tūpiausias kada nors publikuotas straipsnis prieš Vasario 16-ąją. Juokinga, kai cituojamas „istorikas“ Bumbliauskas, pačios istorikų gildijos geriausio Lietuvos istoriko rinkimuose užėmęs paskutinę vietą su vienu balsu., matomai balsavo pats už save... :)

Stasys

Stasys portretas
Skaudžiai, tiksliai, argumentuotai. Justinai, ateityje pabandyk atsakyti ir į paties išsikeltus klausimus. Lauksime. Tokios mintys veikia. Jų reikia daugiau. Sėkmės Tau!

L

L portretas
Autorius matyt neskaitė M. Daukšos. Todėl cituoju: Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuota tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

  • Ilgi vienatvės šešėliai
    Ilgi vienatvės šešėliai

    Kita savaitė prasidės keturių vienetukų (11 11) diena. Kinai, kuriems skaičius 1 atrodo kaip hieroglifas, reiškiantis pliką lazdą, pakrikštijo lapkričio 11-ąją Vienišių diena. Žmogus be šeimos yra tarsi lazda be š...

    3
  • Rusijos planas po Ukrainos
    Rusijos planas po Ukrainos

    Ukraina dar neįveikta. Tačiau Rusija jau laimėjo svarbiausią mūšį: su Vakarais. Sprendimų priėmėjai Vašingtone, Londone, Berlyne ir Briuselyje (ir tai tik kelios sostinės) turėjo galimybę pasipriešinti Rusijos imperializmui kar...

  • Tiesiosios žarnos koalicija
    Tiesiosios žarnos koalicija

    Sovietų Sąjunga nebuvo vienintelė valstybė pasaulyje, kurios valdžia siekė sukurti naują utopinę santvarką ir išveisti naują žmonių rūšį. ...

    1
  • Įžiebti žvakę
    Įžiebti žvakę

    Vienas iš interneto dienraščio bernardinai.lt įkūrėjų, filosofas, politikas Andrius Navickas kritiniais jo vadovaujamam leidiniui laikais, maždaug prieš dešimtmetį, paskelbė tekstą, kuriame ragino, ištikus nevilčiai...

  • Migrantai ant suoliukų
    Migrantai ant suoliukų

    Jei žmogus miega tiesiog laiptinėje, tai ko iš tokio galima tikėtis? Nemalonumų, nesusipratimų? Juo labiau, kad tas žmogus – keistokai, neįprastai atrodantis migrantas iš Indijos. ...

    4
  • Algoritmų krizė
    Algoritmų krizė

    Patvoryje dėl milžiniško streso, iš miškų patekus į civilizaciją, nūnai nugaišo briedis. Gyvas padaras, netyčia užklydęs į miestą, buvo paliktas likimo valiai, tai yra gamtai, kitaip tariant, mirčiai, kaip išminti...

    1
  • Kaip senas telefonas gali tapti nusikaltėlių taikiniu
    Kaip senas telefonas gali tapti nusikaltėlių taikiniu

    Kibernetiniai nusikaltėliai nuolat ieško būdų, kaip pasisavinti vartotojų asmeninius duomenis, o vienas naujausių jų taikinių – nebenaudojami išmanieji įrenginiai. Galime nė nepagalvoti, kad senas telefonas ar kompiuteris gali kelt...

  • Pergalė bus be saliutų?
    Pergalė bus be saliutų?

    Šįryt, Europoje brėkštant naujai dienai, baigėsi JAV prezidento rinkimų maratonas, paženklintas dramatiškos demokratų ir respublikonų dvikovos. Kad ir kas būtų paskelbtas nugalėtoju: Kamala Harris ar Donaldas Trumpas – perg...

  • Rožinės gedulo kelnaitės
    Rožinės gedulo kelnaitės

    Vėlinių savaitę Lietuvoje vėl laisvai pikiravo nesąmonės. Pagiežos snaiperių taikinys, suprantama, buvo premjere nebenorinti tapti V. Blinkevičiūtė, sulaukusi kaltinimų, kad savo organizmą tik paskolino rinkimams, tačiau realiai buvo nusiteikusi ...

    6
  • Infliacijos ir palūkanų šokas labiausiai paveikė mažas pajamas gaunančius gyventojus
    Infliacijos ir palūkanų šokas labiausiai paveikė mažas pajamas gaunančius gyventojus

    Rekordinės infliacijos ir palūkanų šoko pasekmes Baltijos šalių gyventojai jaučia iki šiol. Tiesa, situacija kiekvienoje šalyje gerokai skiriasi. Kaip ekonominiai iššūkiai praktiškai paveikė gyventojų ka...

    1
Daugiau straipsnių