Prieš kurį laiką per Didžiąją Britaniją ir visą likusį pasaulį nuvilnijo bulvarinis niežulys – Jungtinės Karalystės dienraštis "The Sun" paskelbė gautą vaizdo įrašą, kuriame dabartinė karalienė Elžbieta II, būdama vos septynerių metų, per šeimos iškylą saliutuoja nacių pasisveikinimo stiliumi. Tame įraše ranką pakelia ir karalienė motina, ir dėdulė Edvardas, tas pats, kuris atsisakė karaliaus sosto, kad galėtų susituokti su du kartus išsiskyrusia amerikiete socialiste Wallis Simpson.

Šis bulvarinio lygio "skandalas" priminė dar vieną mūsų visuomenėje tvyrančią ydą, kuri pasaulį kamuoja jau 70 metų, – nacistinio baubo baimę. Laikraštis "The Sun" ir visas pasaulis užmiršo, kad trumpalaikis karalius Edvardas VIII, kurio poelgis atsisakyti sosto dėl "mylimos moters" taip žavi naivius glamūrinių žurnalų skaitytojus (tai – atskiras žmonių porūšis), buvo labai artimas Adolfo Hitlerio bičiulis. Toks artimas, kad, pasibaigus karui, pabijojo Niurnbergo proceso ir spruko su savo žmona į Bahamų salas.

Dar 1937-ųjų spalį Vindzoro kunigaikštis apsilankė Trečiajame Reiche kartu su W.Simpson. Ne šiaip apsilankė, o susitiko su pačiu ponu A.H., kur jį taip pat pasveikino nacių saliutu. Visa tai buvo padaryta nepaklausius Didžiosios Britanijos politikų patarimų, ir tai davė milžiniško peno nacistinės Vokietijos žiniasklaidai.

Britų karališkoji šeima – ne vienintelė žymi giminė, kurią sieja ryšiai su naciais. Štai dviejų JAV prezidentų protėvis, verslininkas ir politikas Prescottas Bushas (George‘o H.W. Busho vyresniojo tėvas, jaunesnio bei jo brolio, dabartinio kandidato į prezidentus Jebo Busho senelis) iki 1942-ųjų palaikė prekybinius ryšius su tokiu Friedrichu Thyssenu – vokiečių verslininku, kuris pinigais parėmė nacių partijos rinkimų kampanijas (trečiajame XX a. dešimtmetyje jis A.H. kampanijai skyrė 100 tūkst. aukso markių, o ketvirtajame – jau 3 mln. reicho markių).

Iki 1942-ųjų versle buvo priimta, jog P.Bushas tiesiogiai atstovauja F.Thysseno interesams, bet tais metais dviejų JAV prezidentų pirmtako aktyvai buvo areštuoti "dėl prekybos su priešais". Vis dėlto tai P.Bushui nesutrukdė toliau užsiimti verslu bei politika, o jo palikuonims siekti prezidento posto.

Dauguma žmonių neturi žalio supratimo, kas yra nacizmas ir fašizmas, kuo jie skiriasi, iš ko jis kyla ir t. t. Dauguma žmonių žino tik tiek, kad tai yra "labai blogai" ir šia tema negalima prabilti, o jeigu prabyli, tai tik neigiamai.

Nenuneigiama, nacionalsocialistų ir fašistų skelbtos idėjos paliko žmonijos istorijoje vieną juodžiausių pėdsakų – pirmą kartą istorijoje taip sąmoningai ir sistemingai buvo vykdomas vienos nacijos genocidas. Pridėkime dar kitaminčius, žmones, gimusius su fiziniu ar protiniu defektu, įvairius visuomenės marginalus ir turėsime didelį kalną lavonų.

Vis dėlto nacizmo istorija yra būtent tas atvejis, kai iš vieno blogio kyla kitas – ne ką mažesnis – žmonių tamsumas, neišprusimas, siekis užversti bjaurųjį žmonijos puslapį, paskelbus visas su juo susijusias temas tabu.

Žmonių sąmonėje nacionalsocializmas ir jam giminingos doktrinos yra tapusios paties didžiausio blogio sinonimu, o to pasekmė yra užmirštami komunizmo nusikaltimai ir tai, jog po Antrojo pasaulinio karo buvo daugybė karinių konfliktų, nusikaltimų žmogiškumui bei žudynių – Pol Poto veikla Kambodžoje ir serbų siautėjimai Jugoslavijos karo metu. Ir tai tik įrodo, kad isteriška svastikos baimė neišrovė problemos su šaknimis. Tiesą sakant, ji jos net nepajudino. O ar ją įmanoma pajudinti?

Visuomenėje pilna su fašizmu susijusių keistų anomalijų. Jeigu prieš vokiečių turistus iškelsi dešinę ranką ir riktelėsi "Heil", jie tikriausiai apalps. A.Hitlerio veikalas "Mein Kampf" daugelio žmonių akyse yra tapęs savotišku uždrausto medžio vaisiumi, kurį paminėjus iš baimės išsiplečia vyzdžiai, o žvilgsnis nuo politinio korektiškumo ima lakstyti kaip patrakęs.

Visa tai, deja, išduoda ne užuojautą nacizmo aukoms, o giliai širdyje slypintį troškimą sulaužyti visuotinai priimtą tabu ir gauti bei perskaityti šį veikalą. Ir kas ten tokio ypatingo yra? Su visa derama pagarba žydams atsakysime: visiškai nieko – eiliniai politinio marginalo kliedesiai, kokius rašė ir Vladimiras Uljanovas ar dabar skelbia Kremliaus "ideologas" Aleksandras Duginas.

Trečioji anomalija – tas pats Kremlius skelbia kovojantis su fašizmu, bet pasitelkęs propagandą nuodija savo bei kitų valstybių piliečių smegenis, o rezultatas – visi nepritariantys Kremliaus politikai yra išvadinami "banderininkais" (užmirštant, kad patį Stepaną Banderą naciai kalino koncentracijos stovykloje).

Ir apskritai, kas yra tas fašizmas? Pasak "Wikipedijos", tai – 1. Dešiniosios pakraipos judėjimas, nuo 1922-ųjų iki 1943-iųjų valdęs Italiją. 2. Pasak komunistinės propagandos – viskas, kas antikomunistiška. 3. Viskas, kas antiliberalu, antidemokratiška ir antisocialistiška.

Ties trečiuoju punktu vertėtų apsistoti. Kremlius skelbia kariaujantis su fašizmu ir juo įvardija tiek NATO, tiek dabartinę Ukrainos valdžią, tačiau būtent iš Kremliaus šalininkų ir ideologų lūpų ateina nuolatiniai siūlymai pulti ir užkariauti "supuvusius Vakarus", ten įvesti savo tvarką arba bent jau paleisti ta kryptimi keletą atominių galvučių. Būtent Kremlius terorizuoja opoziciją ir kitaminčius bei sukuria terpę, kurioje klesti individo ar grupės individų priespauda. Kam daugiau atstovauja Kremlius, jeigu ne fašizmui?

Ir apskritai, ar kartais pagalvojote, jog kiekvienas mūsų yra kupinas fašizmo? Dažnas pilietis įsitikinęs, jog jo gyvenimo būdas – teisingiausias. Ypač tai jaučiama klausantis feminisčių, vegetarų ir seksualinių mažumų atstovų kalbų. Kiekvienas nori primesti savo gyvenimo būdą kitam ir padaryti viską, kad jis laikytųsi tavo įdiegtų dogmų.

Kiekvienas mūsų giliai širdyje svajoja surengti kitaminčių arba bent jau nepatinkančių asmenų genocidą, nes tokia jau žmogaus prigimtis. Žvėriška plėšrūno prigimtis, kuri evoliucionavo, pakeitė savo formas, tapo subtilesnė, bet išliko tokia pat kraugeriška.