Nenusivylė, nes naujasis pažįstamas tapo svetingiausiu šeimininku. Pasiteiravus, iš kur toks gerumas po trumputės pažinties, šis atsakė Mariui perduodantis kažkada jam kitų žmonių įteiktą estafetę – kaip tik galima geriau padėti kitam sutiktam keliautojui.

Ši ir panašios iniciatyvos mane visuomet žavėdavo. Pavyzdžiui, nuostabus dalykas – visame pasaulyje veikianti suspended coffee ("pakabintos" kavos) tradicija: atėjęs į kavinę gali sumokėti už kavą vėliau ten ateisiančio žmogaus, kuris pats jos negalės nusipirkti. Tiesa, bent pagal oficialų šios iniciatyvos puslapį, Baltijos šalyse veikia tik dvi tokią galimybę siūlančios vietos ir abi jos yra Estijoje.

Bet ir Lietuvos nereikėtų nuvertinti, nes nors ne šviesos greičiu, tačiau tobulėjam. Jau atsiranda savo srities aukštumų pasiekusių žmonių, kurie atsiskaito su likimu. Kas kompiuterį gabiam paaugliui nuperka, kas universitetų bibliotekas brangiais vadovėliais aprūpina, talentingo studento mokslus apmoka, o gal tiesiog neatlygintinai pasidalija savo sukaupta patirtimi.

Aišku, kai paliečiamos tokio gerumo už ačiū temos, atsiranda cinikų, kalbančių apie naudos ieškotojus, geradarių naivumą ir ekonomikos problemas (nes tobulame pasaulyje pagalbos išvis niekam neturėtų reikėti). Ir, taip, kartais gerumas turi savo tamsiąją pusę, jei ranka ištiesiama tam, kuris moka tik į ją segtis dantimis. Štai vienas atlikėjas kažkada prisipažino norėjęs padėti į bėdą patekusiam prašalaičiui ir pasiūlė pernakvoti savo namuose – pabudęs nerado kompiuterio su dalimi naujojo albumo. Tačiau pats apie įvykį filosofiškai juokavo – be kompiuterio gavo laiko pagromuliuoti naujas idėjas, atsirado kūrybinių minčių.

Kalbant rimtai, tai tam, kad į visatą paleistume teigiamos energijos, nebūtina tapti dešimtis tūkstančių skirsiančiu mecenatu ar rizikuoti sveikata ir turtu. Pavyzdžiui, matant uždususį nepažįstamąjį, bėgantį link lifto, pakanka jį užlaikyti, o ne apsimesti, kad nematai. Tas pats ir dėl kitų smulkmenų – stabtelėti ir iškeisti to prašančiam saują monetų į eurą, nes jo reikia pirkinių vežimėliui. "Užmesti" keliasdešimt centų autobuso bilietui, jei vairuotojas nei kortele mokėti leidžia, nei grąžos iš penkiasdešimt turi. Palaikyti duris moteriai su vaiko vežimėliu ir dar dviem pirkinių maišais. Ir pasisiūlyti juos užnešti laiptais. Tau iš esmės nieko nekeičia, o kitam gal labai reikšminga.

Galima klausti: "Bet kas man iš to?" Juk tikriausiai tuo pačiu man neatsidėkos, o gal pasiūlius vieną ar kitą gražų gestą, dar būsiu ne taip suprastas ir keistuoliu palaikytas. Na taip, išties gali šitaip nutikti. Ir apčiuopiamos dėkingumo išraiškos retai kada operatyviai sulauksi. Bet ir esmė ne čia.

Vadinkite mane naivia, tačiau ne taip jau retai man nutinkančius ir sunkiai paaiškinamus mažos sėkmės fenomenus laikau būtent karmos taškais. Kai paskutinę akimirką kas nors negali eiti į spektaklį, kurio bilietai buvo iššluoti vos pasirodę prekyboje, ir pasiūlo juos tau, net nenumanydamas, kaip apie tą premjerą svajojai. Kai nerviniesi, nes įstrigai spūstyje pakeliui į svarbų susitikimą ir gauni žinutę: "Labai atsiprašau, 20 min. vėluosiu." Kai randi neužtrenktas laiptinės duris, o bėgai per lietų ir bandei atspėti, kuriame prigrūstos kuprinės dugno kampe galėtų voliotis raktai.

Nes nors kartais gerus darbus darydamas tiesiog suteiki kitiems pozityvumo, šis niekur nedingsta. Gal įkvepia jo gavusįjį pasekti tavo pavyzdžiu, o gal tiesiog keliauja po pasaulį, kol nutūpia ant peties tam, kuriam jo reikia. Žiūrint plačiau, visas gyvenimas juk tam tikra prasme kelionė. Tai kodėl jos tikslas negalėtų būti estafetė: kaip tik mokame geriausiai pasirūpinti sutinkamais kelyje?