- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Rinkimai leidžia visuomenei nuspręsti, kam atiduoti šalies vairą, ir tikimasi, kad išrinkti lyderiai gebės priimti sprendimus, suvienyti žmones, įgyvendinti realius pokyčius. Tačiau pastarieji įvykiai ir besitęsianti suirutė Vyriausybės viduje verčia klausti: ar Lietuvoje iš viso egzistuoja politinė lyderystė? Apie tai – pokalbis su Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu doc. dr. Ainiumi Lašu.
– Kokia yra politinės lyderystės svarba politinei sistemai ir jos stabilumui? Ar lyderystė Lietuvos politikoje išgyvena tam tikrą krizę?
– Politinė lyderystė Lietuvoje išgyvena esminę krizę. Vadinamasis čekiukų skandalas labai aiškiai parodė, kad Lietuvoje praktiškai nėra lyderių, kurie būtų pasiruošę prisiimti atsakomybės naštą ir atlikti reikalingus namų darbus partijos viduje. Juk tikrasis lyderystės testas vyksta būtent tokiais momentais, o ne tada, kai viskas ramu, nuspėjama ar kai visi sutaria. Lyderystė gali sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą, mobilizuoti pokyčiams ir užtikrinti sprendimų įgyvendinimą. Aišku, kalbu apie lyderystę, kuri stato, o ne griauna.
– Kaip elgiasi mūsų politiniai lyderiai šių dienų krizės kontekste? Ko galėtume iš jų pasimokyti arba ko vengti?
– Turbūt viskas priklauso nuo krizės pobūdžio. Pavyzdžiui, Rusijos karinės invazijos akivaizdoje mūsų politiniai lyderiai demonstruoja susitelkimą ir ryžtą visokeriopai padėti Ukrainai. Tai sveikintina, bet kartu galima pastebėti, kad čia nėra kažkokių esminių skirčių. Visi sutaria, kad reikia padėti ir todėl vieningai dirba. Juk tai yra ir mūsų pačių saugumo interesas. Tačiau, kai kalbame apie kitas krizes, kur sutarimo yra daug mažiau, būtent tada ir išryškėja arba neišryškėja lyderystės vaidmuo.
– Ko trūksta mūsų politiniams lyderiams? Aiškios vizijos, vertybių ar elementarių komunikacijos žinių?
– Sunku apibendrinti, bet aš matau du dalykus. Pirma, mūsų lyderiai nemėgsta pripažinti savo klaidų. Tarsi jie būtų ne žmonės, o kažkokie kiborgai, kurie niekada negali suklysti ar neteisingai įvertinti situaciją. Mes tarpstame kultūroje, kurioje už klaidas paprastai baudžiama, o ne mokomasi iš jų.
Antra, prisitaikymas. Daug puikių žmonių neturi raudonųjų linijų ar bijo garsiai išsakyti savo poziciją, todėl, laikui bėgant, organizacijose tampa prisitaikėliais. Kai tokie žmonės pradeda lyderiauti, iš lyderystės belieka tik trumpalaikiai taktiniai žaidimai.
– Kokios politinės komunikacijos priežastys turi įtakos didėjančiam visuomenės nepasitikėjimui politiniais lyderiais ir valdančiosios daugumos reitingų smukimui?
Daug puikių žmonių neturi raudonųjų linijų ar bijo garsiai išsakyti savo poziciją, todėl per laiką organizacijose tampa prisitaikėliais.
– Politologai yra nustatę dvi taisykles, susijusias su reitingais: reitingai visada svyruoja ir paprastai valdančiųjų reitingai per laiką krinta. Nepaisant to, manau, kad mano jau minėtas gebėjimas viešai pripažinti klaidas yra vienas iš būdų didinti pasitikėjimą politinėmis institucijomis.
Kitas svarbus aspektas – empatija. Kai įgyvendiname praktiškai bet kokias reformas, kažkas nukenčia, kažkam ekonominė situacija pablogėja. Ar politiniai lyderiai pastebi tuos žmones, ar tiesiog ignoruoja? Ar politiniai lyderiai pripažįsta tas rizikas ir bando jas suvaldyti, ar, vėlgi, ignoruoja? Ignoravimas visada generuoja pyktį, o pyktis – nepasitikėjimą, nusivylimą ir abejingumą. To Lietuvoje ir taip yra per daug.
– Žvelgiant retrospektyviai ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos kontekste – kaip politinė komunikacija pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį ir kokie pokyčiai gali mūsų laukti netolimoje ateityje?
– Mane visada erzindavo ir erzina nusaldinta komunikacija. Ryšių su visuomene ir komunikacijos agentūrų eroje, kur vis labiau valdo technologijos, trūksta autentikos ir gylio. Trūksta drąsos pasižiūrėti į save kritiškai ar kalbėti nestandartiškus dalykus. Dar vienas susijęs dalykas – tuščiaviduris vizualumas, arba formos viršenybė. Jo yra tiek daug socialiniuose tinkluose ir jis neišvengiamai persikelia į politinę komunikaciją. Mes nuolatos matome politikų veidus be turinio. Per tai bandoma sukelti kažkokius pozityvius jausmus elektoratui, prisijaukinti jį, bet tas paviršutiniškumas, orientuotas į patiktukų rinkimą, labai greitai nusidėvi.
Nemanau, kad artimiausiu metu šios tendencijos iš esmės keisis. Atvirkščiai – technologinė revoliucija dar labiau greitina politinės komunikacijos apsukas, o su greičiu neišvengiamai nukenčia gylis, autentika ir tam tikri kiti niuansai. Paradoksalu, bet dėmesio ekonomikoje tampa vis sunkiau gauti rinkėjų dėmesio.
– Kaip universitetas gali spręsti dabartinės politinės krizės akivaizdoje kylančias problemas? Koks galėtų būti universiteto vaidmuo?
– Universitetas yra vieta, kur turėtų vykti visokeriopas ugdymo procesas. Studentai turėtų ne tik iškalti kažkokias mokslines teorijas ar įgyti daugiau žinių, bet ir užsiauginti vidinį stuburą. Dabar universitetuose yra labai daug pataikavimo ir noro įsiteikti studentams.
Kitas momentas – perspektyva. Studijos dažnai susiaurinamos jau bakalauro lygyje ir sufokusuojamos į būsimą profesiją. O juk ateities pasaulyje, kuriame ypatingą vaidmenį turės dirbtinis intelektas, plati perspektyva suteikia išskirtinės pridėtinės vertės. Būtent todėl šiais metais fakultete pradėsime vykdyti plataus pobūdžio tarpdisciplininę bakalauro studijų programą „Politika, filosofija ir visuomenė“. Nežinau, kiek stojančiųjų dėmesio sulauksime, bet žinau, kad Lietuvoje tokio pobūdžio studijų programų praktiškai nėra.
Visa mūsų aukštojo mokslo reguliavimo sistema vis dar gyvuoja industrinėje eroje ir bando sugrūsti viską į disciplinų gardus, o realybė jau seniai peržengusi tų gardų ribas. Štai čia reikia ir pačių universitetų lyderystės, kad nebijotume eksperimentuoti, kvestionuoti, kurti ir perkurti studijas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kur pakasė kamuolį?1
Tai panašu į mamos elgesį su vaiku, kuriam labai prastai sekasi. Štai grįžta jis nusiminęs. „Kas yra, vaikeli?“ – „Pašalino iš mokyklos futbolo komandos.“ – „Nieko, vaikeli, tik nenusim...
-
Putinai šnara: cvirk, cvirk2
Levas Davidovičius Bronšteinas (1879–1940), žymiausias Trockių giminės atstovas, gimė 1879 m. lapkričio 7 d. (veikiausiai pagal Grigaliaus kalendorių) semito ūkininko Davido Leontjevičiaus (1847–1922) ir jo žmonos Anos Lvovnos (185...
-
Kas mūsų laukia 2025-aisiais?
Lapkričio mėnesiui besiritant į antrąją pusę, vis dažniau pagalvojame apie šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Taigi suvokiame, kad neišvengiamai netrukus žengsime į 2025 m. Kas mūsų laukia kitais metais ekonomine prasme? Pažvelkime į ...
-
Kriminalizuos laisvą žodį?6
Lietuvoje policija pradėjo patikrinimą dėl europarlamentaro D. Žalimo pasisakymų feisbuke apie naujai sudarytą valdančiąją koaliciją Seime. ...
-
Ritualiniai protestai2
Sekmadienį Berlyne „gerieji rusai“ surengė keistą akciją. Forma ji priminė ritualinę ceremoniją: be būgnų, bet su užkalbėjimais, kuriuos daugsyk kartojant, matyt, galima išvaryti iš Kremliaus blogąsias dvasias. Laimei, min...
-
Nuo karo dievo mūsų neišgelbės ir pats Donaldas – net ir to išties norėdamas
Karas yra galingesnis net, baisu pasakyti, už Visagalį Griausmavaldį Donaldą, tad net jis nepajėgus to karo sustabdyti. Na, gal Donaldas galėtų jį tik pristabdyti ir tai tik tokiu atveju, jei to norėtų kitas asmuo. ...
-
Pirmyn į kultūrą, meną ir „porno“8
Praėjusią savaitę Ukrainos Aukščiausioji Rada tvirtai žengė į tikrąją demokratiją – įteisino pornografiją. Nežinia, kiek įtakos tam turėjo Šiaurės Korėjos kariūnai, besiveržiantys į Rusiją vien dėl to, kad ten š...
-
Su gimtadieniu, Salomėja22
Lapkričio 17-ąją sukanka 120 metų, kai gimė Salomėja Nėris. Poetė, kurios teismas iki šiol nesibaigia. Kol sostinės burbulo teisuoliai linčiuoja, paprasti regionų žmonės mini jos jubiliejinę sukaktį: rengia literatūrines popietes, skaity...
-
V. Matijošaitis: negaiškite laiko intrigoms – imkitės darbų177
Rinkimai baigėsi, Seimas – prisiekė. Sveikinu valdančiuosius ir Seimo Pirmininką su komanda. Šiuos žodžius tikėjausi parašyti ne tik Parlamento vadovui, bet ir naujajai Vyriausybei. Deja, ministrų kabineto paskyrimo neišlauki...
-
Taika – unitazo dugne
Trečiojo reicho invazija į Antrąją Lenkijos Respubliką prasidėjo ankstų 1939 m. rugsėjo 1 d. rytą (4.45 val.), Gdanske stovinčiam vokiečių karo laivui „SMS Schleswig-Holstein“ atidengus ugnį į Vesterplatėje dislokuotą lenkų įgul...