Per šį bastymosi laiką jis spėjo išleisti žymiąją brošiūrą „Ką daryti?“ (pavadinimas pasiskolintas iš Nikolajaus Gavrilovičiaus (1828–1889) romano), prisidėti prie Rusijos socialdemokratų darbo partijos įkūrimo ir suskaldymo, susipažinti su Levu Davidovičiumi Bronšteinu (1879–1940) bei nusivilti savo jaunystės dievaičiu Georgijumi Valentinovičiumi (1856–1918), miestui ir pasauliui labiau žinomam Plechanovo pavarde.

Kartu su bičiuliais Vovočka taip pat pradėjo leisti periodinį leidinį „Kibirkštis“ (rus. Iskra), kuris buvo nelegaliai gabenamas į Romanovų valdomą Rusiją.

Vėliau, siekdami paaiškinti bolševikų ir menševikų skirtumus, kažkokie linksmuoliai sukūrė anekdotą. Esą bolševikai ir jų valdymas reiškia, kad bus prasti metai. Derlius bus menkas, todėl teks į duoną dėti daugiau pašarui naudojamų vikių (lot. vicia). Menševikų valdymas reiškia, kad metai bus pakenčiami – vikių dėti teks, bet ne tiek daug.

Tais laikais Vladimiras Iljičius, padedamas Nadeždos Konstantinovos (1869–1939) dirbo gana intensyvų intelektualinį darbą, nemažai pramogavo ir kartu su daugybe kitų Europoje įsikūrusių bei Rusijoje likusių bendraminčių laukė patogios progos, padėsiančios nuversti Romanovų dinastiją.

Silpstant Qing dinastijos (1644–1912) valdomai Kinijos imperijai, įvairių šios valstybės žemių pradėjo gvieštis kitos geopolitinės jėgos. Rusijos valdovai domėjosi Tibetu ir konkuravo su Didžiąja Britanija dėl įtakos šiame regione, tačiau dar labiau juos domino gausus gamtinių išteklių  Mandžiūrijos regionas (Qing dinastijos tėviškė) ir geopolitinę reikšmę turėjęs Korėjos pusiasalis, kurio didžiūnai laikyti Kinijos monarchų vasalais.

1900 m. vasarą Rusijos pajėgos įsiveržė į Mandžiūriją iš dalies tam, kad padėtų Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir kitoms valstybėms numalšinti vadinamąjį Boksininkų maištą (1899–1901).

Beveik tuo pat metu Mandžiūrijoje ir Korėjoje savo įtaką siekė įtvirtinti ir kita, smulkesnė už Rusiją, bet ne mažiau ambicinga valstybė – Japonija. 1904 m. vasarį Japonijos valdžia nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, o po poros dienų (vasario 8 d.) Tekančios Saulės imperijos pajėgos netikėtai (nepaskelbus karo) užpuolė Rusijos Ramiojo vandenyno eskadrą Port Artūre (dabartinio Daliano miesto Liaoningo provincijoje dalis).

Tų pačių metų rugpjūčio 10 d. Rusijos pajėgos bandė prasiveržti iš apsiausties ir pabėgti į Vladivostoką. Nors kautynėse nė viena pusė neprarado nė vieno laivo, tuo metu beprecedentis atstumas, per kurį vyko kautynės (maždaug 8–9 tūkst. m), sulaukė pasaulinio susidomėjimo. Per kelis mėnesius japonai Port Artūre paskandino keturis eskadrinius šarvuočius ir du kreiserius, tad 1905 m. sausį bazė pasidavė (prieš tai rusai nuskandino savo penktąjį eskadrinį šarvuotį tam, kad jo neužgrobtų priešai).

Siekdama padėti Ramiojo vandenyno pajėgoms, caro valdžia nusprendė atsiųsti Baltijos jūros laivyną. 1904 m. spalio 15–16 d. Zinovijaus Petrovičiaus (1848–1909), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomo Roždestvenskio pavarde, vadovaujama eskadra patraukė per pasaulinius vandenis Tolimųjų Rytų link.

Šiose Zinovijaus vedamų laivų gretose, turėjusiose nutraukti japonų apsiaustį, buvo ir žymusis kreiseris „Aurora“. Populiari homo sovietus atstovų legenda teigia, kad būtent „Aurora“ 1917 m. spalį savo šūviais paskelbė žmonijai apie prasidedantį Žiemos rūmų šturmą ir artėjančią šviesaus socialistinio rytojaus aušrą.

Praėjus vos kelioms dienoms nuo kelionės pradžios (spalio 21–22 d.), Zinovijaus Petrovičiaus vedami žmonės Dodžerio Banko seklumoje (Šiaurės jūra) sutiktus britų Šiaurės jūros žvejybos laivus palaikė japonų minininkais. Pasakojama, kad vėliau dėl vieno nuskandinto laivo (ir dar penkių apgadintų) kilo diplomatinis skandalas, kurį pavyko numalšinti tik atkakliomis Prancūzijos politikų pastangomis.

Ties Ispanijos krantais admirolas laivyną padalijo – vieni laivai turėjo plaukti per Viduržemio jūrą ir Sueco kanalą į Indijos vandenyną, o kiti – aplink Gerosios Vilties kyšulį. Po kelių mėnesių laivai vėl susijungė į vieną darinį ties Madagaskaru. Rusų kolonai artėjant prie karo zonos, japonų vadas Togo Heihachiro (1848–1934) nusprendė suduoti lemiamą smūgį jiems plaukiant pro Cušimos salą (Korėjos sąsiauris).

1905 m. gegužės 27 d. 13.40 val. japonai stojo į mūšį, maždaug 40 km į rytus nuo Cušimos pradėdami lenkti rusų T formos rikiuotę.

Po 15 min. japonų laivyno vadas kreipėsi į savo žmones.

„Nuo šio mūšio priklauso imperijos likimas; tegu kiekvienas vyras daro, kas įmanoma“, – skelbė admirolo pasiųstas signalas.

Tą pačią dieną 14.08 val. rusai iš 7 tūkst. m atstumo paleido pirmuosius pabūklų šūvius į japonų flagmaną, tačiau po valandos ir dviejų minučių japonai nuskandino pirmąjį rusų laivą „Osliabia“. Iš viso šiose kautynėse rusai neteko šešių eskadrinių šarvuočių, vieno šarvuotojo kreiserio, vieno pagalbinio kreiserio ir šešiolikos mažesnių laivų (užgrobti arba nuskandinti).

Japonai taip pat užgrobė keturis eskadrinius šarvuočius ir paėmė į nelaisvę sunkiai sužeistą Zinovijų Petrovičių.

Vieną eskadrinį šarvuotį, du šarvuotuosius kreiserius ir vieną pagalbinį kreiserį nuskandino patys rusai, o dar trys pagalbiniai kreiseriai nusigavo į amerikiečių valdytą Manilą (Filipinuose), kur buvo JAV valdžios internuoti.