Lietuvoje Didysis karas beveik užmirštas, bet būtent jis lėmė galimybę lietuviams susigrąžinti valstybingumą, sako istorikas Algimantas Kasparavičius, po karo praėjus 100 metų. Be šio minėjimo, 2014-aisiais pasaulis laukia ir svarbių sporto renginių, referendumuose dėl nepriklausomybės balsuos škotai ir katalonai.

Tuo metu, kai JAV keičiasi valdžia, iš Afganistano pamažu traukiasi tarptautinės pajėgos, o Rusiją toliau garsina korupcijos skandalai, žmones ne mažiau domina kinų sukurtas „Miestas danguje“ ir galimybė pamatyti sušvitusią Holmso kometą.

Svarbiausius XX a. pradžios įvykius lėmė Didysis karas

2014 m. visų pirma išsiskiria ryškia istorine sukaktimi. Šiemet minėsime Pirmojo pasaulinio karo, dar vadinamo Didžiuoju karu, šimtmetį.

1914 m. metų birželio 28 d. Sarajeve nužudytas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Ferdinandas. Tai tapo pretekstu kilti 16 mln. gyvybių nusinešusiam karui. Tuo metu preteksto ir tereikėjo – Europa jau kurį laiką buvo pasidalijusi į priešiškas stovyklas ir įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką.

Iki tol Europos valstybės vykdė aktyvią kolonijų grobimo politiką, ir iki karo pradžios Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija, Olandija, Italija, Ispanija, Rusija sukūrė galingas kolonijines imperijas. Dar 1882 m. Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija sukūrė politinę ir karinę Trilypę sąjungą (tiesa, Italija, karui prasidėjus, perėjo į kitą stovyklą). 1907 m., kaip atsvara Trilypei, tarp Prancūzijos, Anglijos ir Rusijos sudaryta Antantė.

Susivienijusios Vokietija ir Italija stiprėjo, prancūzai siekė revanšo prieš vokiečius, Rusija norėjo plėsti įtaką Rytų ir Vidurio Europoje, Austrija-Vengrija – Balkanuose, Anglija ėmė prarasti pozicijas kaip jūrų valstybė. Kova dėl kolonijų augo, šalys įsitraukė į ginklavimosi varžybas, karui įsiplieksti tereikėjo kibirkšties.

Po princo Ferdinando nužudymo Austrija-Vengrija įteikė ultimatumą Serbijai, kurios ginti stojo Rusija. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Rusų ir prancūzų pusėn stojo britai, vokiečiai paskelbė karą prancūzams. Į karą pamažu įtrauktos visų žemynų valstybės.

Buvo sukurtos prielaidos atgimti Lietuvai

„Pavadinimas Didysis karas ir pasako visą esmę – istorinėje pasaulio atmintyje tai pirmas masinis karas, kuriame buvo panaudotos naujos karinės technologijos. Vienos imperijos žlugo, kitos atsirado. Ir visi šie geopolitiniai, kultūriniai, civilizaciniai XX a. pradžios pokyčiai siejami būtent su Didžiuoju karu“, – sako istorikas Algimantas Kasparavičius.

Pasak jo, praėjus 100 metų, pagrindiniai klausimai, susiję su Pirmuoju pasauliniu karu Vakarų Europoje, JAV, iš esmės yra ištirti. Bet Centrinėje, Rytų Europoje, kuriai priklauso ir Lietuva, likę  labai daug neaiškumų. Taip pat labai svarbu, kad būtent Pirmasis pasaulinis karas metais sukūrė prielaidas ir galimybes atgimti Lietuvos valstybingumui.

„Bet Lietuvoje šis karas iš esmės užmirštas. Yra vos vienas kitas straipsnis, nėra netgi rimtesnės jam skirtos monografijos, studijos. Dar daugiau – nėra net tiksliai žinoma, kiek lietuvių dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose tiek Rusijos imperijos, tiek kaizerinės Vokietijos, tiek kitų kariaujančių šalių pusėje“, – teigia A. Kasparavičius.

Valstybės vasarą planuoja minėjimo renginius, tačiau bendrų, kuriuos kartu rengtų buvę karo priešai, nebus. Šalims tarpusavyje nesusitarus, atsisakyta ketinimų didelį renginį surengti Sarajeve. Valstybės Pirmąjį pasaulinį prisimena skirtingai, daugiausia – nacionaliniu aspektu. Britams ir prancūzams tai pasiekta būtina pergalė, įvykdytas teisingumas, tiesa, labai didele kaina. Kai kurių istorikų vertinimu, Vokietijoje ir Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo prisiminimus užtemdė Antrasis pasaulinis karas.

Nepriklausomybės sieks škotai ir katalonai

Šiemet garsiai skambės kai kurių Europos tautų nepriklausomybės siekiai. Rugsėjį Škotijos gyventojai balsuos referendume – jų bus klausiama, ar Škotija turėtų būti nepriklausoma valstybė? Balsuoti galės visi, gyvenantys Škotijoje ir vyresni nei 16 metų asmenys. Surengti referendumą leista Edinburgo susitarimu, kurį pasirašė Škotijos ir Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai Alexas Salmondas ir Davidas Cameronas, kuris, suprantama, yra prieš Škotijos atsiskyrimą.

Pasirašydamas sutartį, D. Cameronas teigė, kad Jungtinė Karalystė negali išlaikyti šalies prieš žmonių valią, tačiau pabrėžė, kad, jo nuomone, nesusiskaldžiusi karalystė yra stipresnė ir saugesnė. Pasak LRT radijo bendradarbio Londone Pauliaus Kaliačiaus, škotai kalba, kad jie yra atskira tauta, kuri nusipelno nepriklausomybės kaip ir visos kitos nepriklausomos šalys ir kad kaip atskira valstybė jie galėtų daug duoti pasaulio istorijai ir politiką.

„Taip pat jie pabrėžia turtinę nelygybę ir sako, kad Didžioji Britanija yra viena finansiškai labiausiai susiskaldžiusių išsivysčiusių valstybių pasaulyje – Škotijai atitenka daug mažiau valstybinių pinigų negu Anglijai ir pačiam Londonui. Taigi škotai norėtų svarstyti savo finansinius ir politinius klausimus patys, nes vietinė valdžia geriau žino, ko reikia škotams, o ne ta, kuri, kuri sėdi Londone“, – kalba P. Kaliačius.

Jis pasakoja, kad Škotijoje nuolat vykdomos apklausos, kiek žmonių ir kaip balsuotų referendume. Paskutinė apklauso vyko gruodžio pradžioje, be to, tuo metu buvo išleistas kelių šimtų puslapių dokumentas, kuriame apibrėžiama nepriklausomos Škotijos ateitis. „Vis dėlto žmonės vis dar nusiteikę skeptiškai. Apie pusė apklaustųjų teigė, kad balsuotų prieš nepriklausomą Škotiją ir vos trečdalis ar net šiek tiek mažiau balsuotų „už“, – sako LRT radijo bendradarbis.

Tačiau, kaip pastebi P. Kaliačius, nepriklausomybės šalininkai mano, kad iki rugsėjo dar daug laiko, o žmonės dar neįsigilino, kodėl Škotijai būtų naudinga atskirti. „Nepriklausomybės šalininkai sako, kad tokių žmonių, kurie balsuotų „prieš“, mažėja ir daugėja neapsisprendusiųjų, – pastebi radijo bendradarbis. – Taigi jeigu jie suspės įtikinti neapsisprendusius žmones balsuoti „už“, rugsėjį laimės.“

Ar nori nepriklausomos valstybės, šiemet referendume taip pat ketinama klausti katalonų. Neseniai Katalonijos prezidentas Arturas Masas atskleidė, kad referendumą planuojama surengti lapkričio 9 d. Britų premjeras pasirašė susitarimą, leidžiantį rengti referendumą, bet Ispanijos centrinė valdžia pažadėjo blokuoti bet kokį katalonų mėginimą. Skirtumas ir tas, kad Ispanijos Konstitucijoje, skirtingai nei Didžiosios Britanijos, nėra numatyta tokia galimybė. Paskutinės apklausos rodo, kad tarp katalonų nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų yra maždaug po lygiai.